Jūsų mirę mylimi gyvūnai
Triušis Tomis. Mirė maždaug 3-4 metų... Gal nebuvo taip gaila, nes jis man nebuvo prie širdies, bet juk kiekviena mirtis yra skaudi...
Daug peliukų. Žiurkėnas, džiungariukai, daugiausia degučių. Jei miršta stengiauosi neverkti, bet po to suprantu, kokie jie man būtų buvę geri draugužiai jei būtų gyvenę... Norėčiau, kad jie būtų gyvi nors tai neįmanoma... 
du katinai.
vienas bazilijus, o kitas sierūnas. (išvertus į lt kalbą sierūnas - šiknius. :)) tai va, Bazilijus pats išėjo iš namų mirti, mirė nuo enatvės, bet buvau maža, tai nelabai kreipiau dėmesį. O Sierūnas.. užmigdėm gal rpieš mėnesį.. iš pradžiū jis buvo dingęs, gal puse metų nebuvo jo, jau galvojom, kad jis mirė, bet vieną dieną grįžo. :) atsimneu kokia laimė buvo.. tačiau atsimenu jo ausytėse buvo daug erkių. nuvežėm pas veterinarą, suleido vaistukų, pasakė kaip gydyti. katinėlis nebematė su viena akyte, nes nuo tų erkių pradėjo puliuoti smegenys. na, tėtis nuvežė pas veterinarą ir jį užmigdė. dar atsimenu jo paskutinius kniaukimus...
as tai viena smiltpele palaidojau ir dar kkokie keturi padareliai pabego... bet kadangi nemaciau kaip jie mirsta ( nors tikiuosi kad dar gyvi) tai per daug kazkaip nesisieloju. taciau dabar turiu suni ir kate ir jei nors vienas is ju numirtu ant mano ranku tai as turbut isproteciau
 ....
Kai buvau mažutė, ~4m., susirgo mūsų spanielis
 Labai liūdna buvo, nes šuniuką išvežė, bet tada dar nelabai supratau kas, kaip ir kodėl. Nežinojau, kad jį užmigdė...Prieš ~2 metus padvėsė kokios 4 ar 5 žuvytės. Nebuvo labai gaila, visgi toks gyvūnas, prie kurio nelabai ir prisiriši.
Atsimenu, maža buvau, turėjau šunį tai net vardo nebeatsimenu, mirė, ar pabėgo. Gal kokių 4, 3 metų jį teturėjau.
Dar katinuką mažą turėjom, jo beveik neatsimenu, man atrodo kad pabėgo Paskui turėjau tokį šuniuką mažą, Vardu Kudlis, atsimenu važiavo kažkas su dviračiu, tai ir nusekė, ir nebemačiau nuo to laiko jo. Turėjau vilkšunį Reksą, toks rudas, gražus buvo. Bet teko jį atiduoti puseserei, nes persikraustėm į kitus namus, o mama nebenorėjo jo laikyt Bet kai atvažiuoju pas pusseserę, tai dar matau jį, bet nebeatpažysta manęs, nes jau gal kokie trys ar keturi metai praėjo.Paskui turėjau šuniuką vardu Dikis, rudas, mažutis, pukuotas   Dieve, koks meilutis buvo, kiek verkiau, kai jį radom negyvą.. Dar kitą šuniuką turėjom, tai irgi pavadinom Dikiu, bet jau kelis metus kai pagyveno,(jis labai mėgdavo dūkti, buvo aktyvus labai) prie mašinų priprato, nebebijojo jų tai vieną dieną mama pasakė, kad jį pertrenkė.. Verkiau kaip nežinau kas..Po to buvo mano močiutės šuo Meškis, toks labai protingas, ten atnešdavo ką paprašydavai, mokėdavo prašyti valgyti, jeigu prišiukšlindavo, tai išlaižydavo, ar surinkdavo. Labai protingas buvo. Gyveno daug - 16,17 metų. Atsimenu, graudu buvo, bet retai jį matydadavau, tai nebuvo labai gaila.  Dabar liūdna labai pasidarė, kai prisiminiau kiek gyvūnėlių praradau.. O mano viena draugė gyvena bute, sakė gal daugiau negu 20 augintinių yra praradus. Aš tai daugiausiai 10 prarasčiau, tai nebegalėčiau kitų augint, nes tiek skausmo, liūdesio patirčiau.. Žiauru.
Tai magždaug atsitiko prieš trejus metus. Aš su tėčiu ėjome nusipirkti bandelių. Eidami išgirdome didžiulį paukščio cypima. Mes abu susidomėję, nuėjome pažiurėti. Geriau isižiūrėje pamatėme pilką paukšti, ilga uodega, geltuona galva, rausvi žandukai ir ant galvos gražus kuodukas. Ir aš pasakiau tečui; Tėti juk čia ne paprastas paukštis, o papūga. Pagauk ją !!!
Kai ją tėtis gaudė atrodė ji miela ir draugiška bet ji tokia nebuvo.  Ji kandžiojosi ( tėčiu iškando iš rankos didžiulę miesos gabalą  ). Kai ją parsinešėm mama jos bijojo tai norėjom uždėti vardą Buga (mano sumanymas), bet mama nenorėjo to vardo tai teko uždėti Cypa. Tik po keliu mėnesiu ji apsiprato pas mus. Tą diena prisimenu kaip vakar. Cypa pradėjo ant tirk giedoti, gad net kaimynas persigandęs atėjo.  Ir taip kas diena ir buvo. Po metų mes jai nupirkome didelį nerveli. Ir nuėjome su Cypa pas tokį dėde, kuris terėjo pilna namą papūgų. Jis pasakė kad mano papūga yra berniukas ir patarė nupirkti jam patelę. Teko nupirkti. Jie abu gerai sutarė. Ir aš su jais. Sugalvojau uždėti vardą Chyta, ir mama sutiko. Po kelių mėnesiu mes nuvažiavome į kaimą. ir atsitiko taip; Cypa ir Chyta išneše močiutė į lauką. Tėtis pamatė, kad jos nebeturi maisto ir norėjo įpilti lesalo. Kai tėtis įkišo savo ranka į narvelį Cypa šmaukšt!! Ir pabėgo. Verkiau visa savaitę. Rytais girdėdavau jos giedojimus miške. Bet aš pagalvojau juk dar turiu Chyta. Bet ir kitą diena ji pabėgo. Verkiau dar ilgiau nei kai Cypa pabėgo Buvau visa ištinusi kai arbūzas.Magždaug po metu buvo aš su tėčiu nuvaževome į Melnarage, nes buvo audra ir ieškojome gintaro. Visi žmones tik kapstesi ir ieškojo gintaro. Viena moteris priėjo prie tėčio ir klausia; - Ar čia jūsų papūga? - Tėtis apsižvalgė ir pamatėmo gražia papuga kuri buvo tokia panaši į Chyta, nu nežau. Buvo gailą į ją žiūrėti visa dreba. Ji išskleitė sparnus ir pardėjo skristi. Staiga papūtė stipresnis vėjęs ir... Ji ikrito į vandeniį. Aš sušaukiau; -Tėti paimk tą papūgą, parsinešam ją namo!!! - Tėtis ją pasiėmė. Aš prie jos prisirišau. Ją aš vadindavau Pūka.  Bet viena dieną parėjus namo iš mokyklos ir jos neberadau. Visur ieškojau bet neradau, ir tėtis pasakė, kad jį išmetė i darbo ir teko ją parduoti.
Mirė kažkada viena papūga. Ne mano buvo, tėčio, tai nelabai ir reagavau. papūgos man nebuvo įdomūs gyvūnai.
Paskui mirė 2 džiungariukai. Tų gaila buvo, verkiau. Ir prieš kokį pusmetį mirė amadinė mano. Tos irgi gaila buvo. ‹ Įvairūs ‹ Gyvūnai |
