Kai miršta mūsų gyvūnai, plyšta mūsų širdis. Bet kai mirštame mes, jie irgi gedi mūsų.
Vienas šešiametis berniukas, kurio kaubojiški drabužiai užsiliepsnojo per vieną šventę, iškentė 11 kraujo perpylimų. Per tą laiką jo šuo Vudsis maisto nė nepalietė. Nepaisant didelių gydytojų pastangų berniukas mirė. Šuo nulindo į vieną ligoninės kampą ir po dviejų valandų iškeliavo pas savo šeimininką.
Apie ištikimybę, kai pasirenkama mirtis, byloja ir ispanų mišrūnų Kanelo istorija; jis nenorėjo susitaikyti su tuo, kad nuo širdies infarkto mirė jo šeimininkas. Septynerius metus neregį šeimininką lydėjęs šuo ištupėjo priešais ligoninės pastatą, kol miesto šungaudžiai jį pačiupo ir uždarė į gyvūnų prieglaudą. Kanelo likimas sujaudino miesto gyventojus ir jie padarė viską, kad šuo galėtų toliau sėdėti prie ligoninės.
Kai 1858 metais mirė terjero aviganio šeimininkas Greyfriarsas, šuniukas buvo dar jaunas. Jis lydėjo gedulingą eiseną iki Edinburgo kapinių. Kai senasis šeimininkas buvo palaidotas, šuo atsigulė ant jo kapo. Žmonės atnešdavo jam maisto 14 metų, kol šuo nustipo. Apie ilgai trukusią garbės sargybą šiandien sako Candlemakers Row stovinti statula.
Mažame kurorte Bad Orbe, esančiame Špesarto papėdėje, mirė bitininkas mėgėjas Klausas Walteris, visą meilę skyręs trims savo bičių šeimoms. Po laidotuvių jo jauniausioji dukra grįžo ramiai atsisveikinti su tėvu. Staiga pasigirdo garsus zvimbimas. Šimtai bičių apspito kapą, aplipo laikinai pastatytą medinį kryžių. Tie gyvūnėliai 3 dienas ir naktis išbuvo kapinėse, o paskui grįžo į savo avilius.
Ar jums teko matyti gedintį gyvūną? Kaip tai vertinate?
Man tokio gyvūno matyti neteko. Ir gerai, nes vargšas gyvūnas, juk jo gedėjimas beprasmis.
Gyvūnai irgi gedi
66 pranešimai(ų)
• Puslapis 1 iš 5 • 1, 2, 3, 4, 5
nesutinku su tavimi... jo gedėjimas lygiai toks pat nuoširdus ir jam skausmingas kaip kad žmogaus gedėjimas... o jei mirtu tavo artimas žmogus, esu įsitikinusi kad gedėtum ir nemanau kad norėtum juk tavo gedėjima žmonės vadintų beprasmiu... O tu ką? nematai prasmės? blm... juk tai labai gražus... (jei tokioje situacijoje tai taip galima pavadinti) ir labai svarbus jausmas...manau (tai TIK mano nuomonė) gedėjimas tai jausmas iš dalies pamažu padedantis susitaikyti (ne visada) su ta netektim ar kita priežastim del kurios gedime... galbut tiems kurie gedi kartais net atrodo jog jie šitaip padeda tam žmogui dėl kurio gedi?
isštiesų tai nelabai pasakiau tai ką norėjau, bet gal nors šį ta supratot ![]() O jeigu negedi tai negaila? Kam parodai, kad gaila? Mirusiąjam ar aplinkiniams? Susidaro įspūdis, kad gedi dėl kitų. Apie gedėjimą kalbi taip, lyg tai būtų paprasčiausias poros valandų išsiverkimas. Gedėjimas trunka mėnesius, pusmetį, net metus. Tai priklauso nuo mirusiojo svarbos tavo gyvenime. Bet net ir po metų neateina palengvėjimas, ateina susitaikymas, o gal būt kada nors ir užmiršimas.
Tai ką siulai? negedet? ir prie ko cia tas "dėl kitų"? as visiskai ne tai aiskinau ir tai labai aiskiai matosi... tikiuos tavo nuomone kada nors pasikeis ![]() be to, manau tau dar neteko patirti dideles netekties ir matyt nesusidurei su rimta gedejimo priezastim (jei klystu - atsiprasau)
66 pranešimai(ų)
• Puslapis 1 iš 5 • 1, 2, 3, 4, 5
‹ Įvairūs ‹ Gyvūnai |