Gyvūnai irgi gedi

Yra filmas sukurtas apie toki suni su tikra istorija.. Hachiko
Jei jums netikėtai ar laukiamai prireiks pozityvo, paprasto, aiškaus, pasirinkite gerietišką filmą “Hachiko: šuns istorija” (Hachiko: A Dog’s Story). Apie šunelio - ištikimiausio žmogaus draugo atsidavimą ir meilę vienam vieninteliam šeimininkui. Tai pagal tikrus faktus sukurtas filmas, todėl dar labiau jaudina. Sakyčiau idealus filmas Šv. Kalėdų išvakarėms ar vakarui.

Istoriniai faktai: 1924 m. profesorius Hidesamuro Ueno gavo darbą Tokijo universiteto žemės ūkio katedroje ir persikraustė gyventi į Japonijos sostinę. Kartu jis atsivežė ir mylimą šunelį Hachito. Kiekvieną rytą šuo išlydėdavo pro duris šeimininką į darbą ir kiekvieną vakarą pasitikdavo jį artimiausioje traukinių stotyje Šibuya. 1925 m. gegužės mėnesį Ueno mirė. Tačiau Hachiko ir toliau kiekvieną vakarą grįždavo į stotį, kur laukdavo savo šeimininko. Taip tęsėsi beveik 8 metus. Hachiko tapo nacionaline Japonijos įžymybe, kai apie jį ir jo gyvenimo istoriją parašė vienas Tokijo žurnalistas
Jis taip ir nenustojo laukęs...

Japonijoje šis Akita veislės šuo tapo legenda, ten jį taip ir vadina - čuken Hachiko (ištikimasis šuo Hachiko), net paminklą pastatė. Taigi, kaip nusipelnė tokios pagarbos paprastas šunėkas, pasaulį išvydęs 1923 m. lapkričio 10 d. ir nugaišęs 1935 m. kovo aštuntąją?

Laukimas...

1924 m. profesorius Hidesamuro Ueno gavo darbą Tokijo universiteto žemės ūkio katedroje ir persikraustė gyventi į Japonijos sostinę. Kartu jis atsivežė ir mylimą šunelį Hachito. Kiekvieną rytą šuo išlydėdavo pro duris šeimininką į darbą ir kiekvieną vakarą pasitikdavo jį artimiausioje traukinių stotyje Šibuya. 1925 m. gegužės mėnesį Ueno mirė. Tačiau Hachiko ir toliau kiekvieną vakarą grįždavo į stotį, kur laukdavo savo šeimininko. Jo atsidavimas prarastam šeimininkui taip sujaudino aplinkinius, kad jie praminė Hachiko ištikimuoju šunimi. Kai kam iš pradžių dar atrodė, kad galbūt šuo stoty laukia kažko kito, gal tiesiog šmirinėja, gal ateina maisto, kuriuo jį šerdavo užjaučiantys vietiniai prekeiviai? Tačiau šuo stoty visuomet pasirodydavo vakare, lygiai tuo metu, kai turėdavo grįžti iš darbo šeimininkas, gyvūnas niekada nekaulydavo maisto dieną, tad ilgainiui visi suvokė, kad Hachiko čia laukia to, kas niekada nebeatvažiuos... O jis laukė ir laukė...
Vienas Ueno studentas kartą pasekė šunelį iki namų ir ten iš gyventojų sužinojo Hachiko gyvenimo istoriją. Jis susidomėjo Akita veislės šunimis, pradėjo publikuoti straipsnius ir 1932 m. vienas jo rašinys didžiausiame Tokijo dienraštyje pavertė Hachiko nacionaline įžymybe. Mokytojai vaikams jį rodė kaip ištikimybės pavyzdį. 1934 m. balandį Šibuya stoty dalyvaujant pačiam Hachiko buvo atidengta bronzinė laukiančio šuns statula (retas žmogus gyvas sulaukia tokios garbės). 1935 m. kovo aštuntąją Hachiko pirmą kartą neatėjo į stotį. Turėjo rimtą pasiteisinimą - jis nugaišo...
Karo metais bronzinė statula buvo išlydyta ginklams, tačiau žmonės šuns nepamiršo - 1948 m. specialiai skulptūrai atkurti įsteigta draugija pasamdė pirmosios autoriaus sūnų Takeshi Ando, kad tas vėl sukurtų paminklą Hachito, ir 1948 m. skulptūra buvo atkurta. Negana to, gimtajame Hachiko mieste 2004 m. buvo pastatyta dar viena šunelio skulptūra, o paties ištikimojo šuns iškamša vis dar laikoma nacionaliniame Japonijos mokslo muziejuje. Šiuo metu apie šunį jau sukurti du filmai (vienas, su Richardu Gere'u turėtų pasirodyti šiais metais), Hachito tapo kompiuterinio žaidimo herojumi! 1994 m. viena japonų radijo stotis iš senų įrašų atkūrė Hachito balsą ir milijonai japonų klausėsi transliacijos, kurioje lojo prieš 59 m. nugaišęs šuo. Štai kur tikroji žvaigždės šlovė!
Tuo labiau džiugina, kad ji pelnyta, o pats šlovinamasis tikrai to nesiekė. Tuo liūdniau prisiminus, kad yra ir tokių šunelių, kurie kantriai laukia ne mirusių, o tiesiog juos pametusių šeimininkų. Šie padarėliai juk nežino, kad kažkam yra tik žaislai...
Butinai paziurekit filma.. : )

Vargšiukai.

Neįtikėtina

mano senelio šunelė kiekvieną kart jam išėjus cypia kaukia žliumbia kol senelis negrįš namo. miela iš dalies, bet gaila jos, nes matyt ji mano jog senelis išeina visam laikui..
bet pvz mano katinas, buvau išvažiavus į užsieny keliom dienom, tai kol negryžau mama pasakojo negalėjo ramiai miegoti ir nevalgė tik vandenį gerė ir nelaimingas vis toks atrodė. o aš grįžau tai pragydo iš karto. tiesa pasirodo kad jie gedi mūsų ir pasiilgsta

Jie tikrai gedi. Mano teta turėjo žiurkėną ir jį labai mylėjo. Tetai infarktas buvo ir numirė ji, tai pusseserė buvo tą žiurkėna pasiėmus ir sakė visą savaitė cypė, graužė narvelį, išlyst bandydavo, nieko nevalgė negėrė ir numirė taip bandydamas pabėgti pas šeimininkę...