Apmąstymai

Pries uzmigdama apmastau dienos ivykius, pasvajoju, pasvarstau kaip ir kas butu, jei buciau pasielgusi kitaip ir t.t.

Mano kiekviena diena pilna apmąstymų. O apmastau viską, - savo ir aplinkinių keistus poelgius, bei savybes, jū būdą, savo ''keistumą'' ir išskirtinumą, ateities planus, problemas kurias sukelia mano tingumas, ir daug įvairių, kitaip keistų minčių.

stengiuos kuo mažiau,nuotaika tik sugenda.

Labai daznai mastau, kas butu jei buciau padarius kitaip nei padariau. bet dazniausiai tik nuotaika sugenda nuo tokiu apmastymu.

Geriausia žmogeliui pasinerti į apmąstymus greičiausiai būtų tada, kai jam nėra liūdna, nes apmąstymai atsakymą vargiai padės rasti, o nuotaiką, jei dar galimą ją sugadinti, pavyks visuomet. Ironiška, bet žmogelis į apmąstymus lengviausiai pasineria būtent tada, kai nėra pernelyg laimingas.
Žinau ir pavyzdį. Man etiką dėsto etikos mokytoja. Nuoširdžiai ji, regis, nesišypso. Turbūt nepajėgia. Tiesa, kalba ji labai protingai, supranta visokias žmonių tarpusavio ir kitokias problemas, bet negali suprasti nerūpestingumo.
Mano išvada: žmogui geriau kuo ilgiau išbūti nerūpestingam, išlaikant pareigos jausmą ir keletą vertybių, arba bent jau išreklamuoti jas savyje, negu tapti daug žinančiu mąstytoju, parašyti porą protingų knygų, padaryti ką nors gero kitiems, tačiau pasikarti per Kalėdas pajutus, kad padarei daug, bet niekas nepamatė.

DcRee rašė:Mano išvada: žmogui geriau kuo ilgiau išbūti nerūpestingam, išlaikant pareigos jausmą ir keletą vertybių, arba bent jau išreklamuoti jas savyje, negu tapti daug žinančiu mąstytoju, parašyti porą protingų knygų, padaryti ką nors gero kitiems, tačiau pasikarti per Kalėdas pajutus, kad padarei daug, bet niekas nepamatė.

Šiek tiek pritariu, šiek tiek ne. Tokie žmonės man visuomet atrodė "aukščiau" už tuos nerūpestinguosius/pareiginguosius. Kur nusiris visuomenė, kuri ir taip nusiritusi, jei tokių žmonių nebeliks, kurie tyliai plečia žmogaus mąstymo ribas, skleidžia savus apmąstymus apie gyvenimą.

O aš žiūriu iš kitos barikadų pusės. Iš pusės tų mąstytojų, kurių visuomenė kuo toliau tuo mažiau nori matyti ir kone viešai skelbia, kad tokių žmonių jai nereikia. Jei visuomenė jų negirdi, tai kam išvis rūpės, ar jie kalba ar jie miršta? Juk išminties jau ir taip pilna. Ne geriau tai suprasti, ir padejuoti retkarčiais, kad mūsų visuomenė žemai nusiritusi, tačiau patiems nestoti į tarsi mūšį: vienas prieš visuomenę. Niekas tokio mūšio nelaimės.
Manyčiau, galima savo gyvenimu ir savo darbais padaryti kažką gero, tai galbūt paskatins mažiau žmonių, užtat paskatins. Na, kaip filme "Pay it forward". Iš tiesų, tai skamba naiviai ir aš tuo netikiu, jei atvirai.

Apmastau beveik viską... tik jokiu būdu ne prieš naktį. O jei jau taip atsitinka- galiu pasisveikint su nemiga

Visada, kai tik atsigulu į lovą, pradeda lįsti į galvą visokios mintys. Ir taip guliu kokias porą valandų niekaip negalėdama užmigti. Dažniausiai mąstau apie praeitį, klaidas, nesėkmes, nelabai smagius dalykus. Žinoma, neamžinai apie tai galvoju, kartais išeina prisiminti ir visai geras akimirkas.

DcRee rašė:Mano išvada: žmogui geriau kuo ilgiau išbūti nerūpestingam, išlaikant pareigos jausmą ir keletą vertybių, arba bent jau išreklamuoti jas savyje, negu tapti daug žinančiu mąstytoju, parašyti porą protingų knygų, padaryti ką nors gero kitiems, tačiau pasikarti per Kalėdas pajutus, kad padarei daug, bet niekas nepamatė.

"Būti nerūpestingam išlaikant pareigos jausmą" - antra sakinio dalimi paneigiama pirmoji, tai net nežinau, kaip suprasti tokį pasisakymą. Kas link vertybių - kas vertybes formuoja, kaip jas atrinkti ir kuo remiantis? Tos vadinamosios vertybės nėra sąmoningos įtaigos rezultatas: negali nuspręsti, ar Tau labiau rūpi mokytis, ar mylėti.

Kas link mąstytojų - jie kuria ne tau, jie kuria sau. Taip, kartu tenkinama ir savirealizacija, bet tai, toli gražu, tikrai nėra daugelio protingų asmenų galutinis tikslas.

Viskas priklauso nuo asmenybės. Pasaulyje yra pusiausvyra: dalis bukų, dalis vidutinių, dalis protingų, dalis genijų. Visi skirtingai tas vertybes suvokia ir atsirenka: vienam geriau bėgti į lauką su draugais, o kitam malonu nudirbti kokį nors darbą. Kas link kartuvių... Priežastimi įvardinti pasirinkimą "būti mąstytoju" yra gana keista. Tiesiog racionalūs žmonės sunkiau pakelia stresą, nei bukiai ir tiek.

Kas link mąstytojų - jie kuria ne tau, jie kuria sau.

jeigu jie kurtų sau,jų darbai nebūtų vieši.

Gabe7 rašė:jeigu jie kurtų sau,jų darbai nebūtų vieši.

Gerai, galim pasiginčyti: kam dirba mokslininkai? Ypač Lietuvoje. Pinigams? Pripažinimui? Nei vieno nei kito Lietuvoje negausi, bet juk vis vien kažkas dirba. Be to, kiek didžių genijų buvo pripažinti pasaulio po savo mirties, o jų gyvenimo metu buvo niekinami arba ignoruojami - kaip ten, m?

O į viešumą iš karto galiu atsakyti: jų darbai vieši, nes juos pastebi kiti. Tie, kurie vaikosi populiarumo (kaip antai man dėstantys dėstytojai), dažniausiai būna tūpi.

Tą ir turėjau sakydamas "kuria sau" - nes jiems įdomu, nes juos tai veža. Jei asmenį veža fizika, tai dirbdamas fiziku jis pirmiausia ne tavo poreikį kažką gauti tenkins, o savo poreikį kažką sukurti. Vat ir visas menas. Ir nematau tame nieko blogo ar keisto.

Gerai, galim pasiginčyti: kam dirba mokslininkai?

kalba eina apie mąstytojus ar filosofus,na tam tikra apie žmones,kurie kuria kultūrą,meno produktą.

kiekvieną dieną, hm, dažniausiai atsigulus į lovą, jei pradedi galvot ir neima miegas, tai išvien visokios mintys lenda galvoj ;? jauč sąžinė truputį nešvari ar kaip ten sako : D ir šiaip, su draugais dažnai pafilosofuojam apie gyvenimą ir panašiomis temomis, bet jau užp kažkaip