Kas broliui atsitiko?
Žinoma, jei nenori gali nepasakot.
ŠeimaNuo gimimo žinau, kiek save pamenu. Tai buvo natūralu, žinot, kad Jis buvo,eit padėt gėlių ant Jo kapo nuo mažų dienų. Iki šiol mano kambaryje kabo 2 Brolio nuotraukos. Vieni mano, kad turėtų būt nejauku, bet aš kaip tik jaučiuosi saugesnė tada. Toks jausmas, lyg Jis vis dar gyventų netoli mūsų.
mes tiesiog keista šeima net nežinau ar išvis šeima... 3 gyvenimai susikerta vienam bute... Bet aš labai laiminga , kad turiu tėvus. Jų nepasiriksi . Virškinu juos tokiu kokie jie yra. Stengiuosi būti gera ir pateisinti jų lūkesčius. Ne visada pavyksta.. Mama iš manęs norėjo padaryti inžinierę o gavosi ...
![]() Su visais gerai sutariu išskyrus tėtį. Bet žinau, kad išties mūsų santykiai dar geri. Vertinu jį kaip žmogų, tik mūsų nuomonės visad išsiskiria ir dėl to labai ginčijamės. Nu bet tėvo vaikai ir turi prisibijot ; D Kitaip tvarkos nebūtų ; D
Na, su tėvais normaliai sutariu. Tik dažnokai su tėčiu pykstuosi- man atrodo, jog jis mane mažu vaiku laiko, jam atrodo, akd aš per didelė akiplėša... Ir taip kas dieną
šiaip su mama gana linksmai sugyvenam- bajerius paskaldom ir tiek. O su močiute tai oooo.... Negaliu aš su ja vienam kambary būt "Tai ko tu taip valgai, ko tu to neimi, ko tu to nedarai, ko tu neapsirengi, ko tu taip nedarai, kokia tu višta, daryk taip" ir t.t. ir pn. Negaliu. Nervus ėda ![]() ‹ Diskusijos ‹ Gyvenimas |















