Pamesti, mušami, išnaudojami, apgauti vaikai. Nepatyrę meilės, žiaurūs, atstumti. Jie jau prarasti? Ar jiems nėra lemta patirti laimės ir padaryti kitų laimingų? Dažnai į šiuos ir panašius klausimus atsakoma: „Nieko iš tokių vaikų nebus, negaiškime su jais laiko.“
Tačiau ši knyga liudija ką kita. Tai sukrečianti autobiografija, atskleidžianti prarasto ir atrasto vaiko kelią. Nors žodžiai čia stiprūs kaip kumščio smūgiai, bet glaustu stiliumi perteiktas pasakojimas yra kupinas vilties: net labiausiai sužeistas sugeba mylėti ir atleisti.
Skaitėte?
Neigiamų atsiliepimų dar negirdėjau,bet gal kam nepatiko? (:






