Senatvė

Nes kažkaip supranti, jog viskas liko praeity. Jaunystė, visokios meilės, nerūpestingumas. Kitą vertus ir mirtis jau greitai. Nors čia irgi toks nenuspėjamas daiktas.

Senatvėj žmonės dažnai suskystėja ir būna dar labiau nerūpestingesni, nei jaunystėj. O meilė būna ir senatvėj.

Senų žmonių būna įvairių - piktų ir malonių, įdomių ir nuobodžių. Pikti, nuobodūs, susiraukę ir nuolat viskuo nepatenkinti man nepatinka, dažniausiai stengiuosi tokius aplenkti, jei gatvėje ar viešajame transporte sutinku kokią senutę, kuri burbuliuoja neužsičiaupdama, dažniausiai ją ignoruoju. Jei neišlaikau, ką nors mandagiai atsakau, niekada nesikeikiu, nes jos tik dar labiau užsiveda, savęs kankinimas gaunasi. Man labai patinka įdomūs senukai. Jie daug žino, gali labai daug papasakoti. Su tokiais įdomu bendrauti ir aš jų niekada nesibaidau. Nelabai mėgstu, kai stovint kokioje parduotuvėje ar kitoje įstaigoje prieina senas žmogus ir pradeda nė iš šio, nė iš to ką nors pasakoti, bet ką kalbėti. O jei dar kabinėjasi, iš vis norisi kuo greičiau pabėgt. Tokius taip pat dažniausiai ignoruoju arba gražiai atsiprašau, kad nenoriu kalbėti ta ar kita tema. Pati pasenti truputį bijau vien dėl visuomenės požiūrio į senus žmones (kadangi dauguma jų pikti ir nepatenkinti, visi ant jų pyksta ir laiko tuščiomis vietomis, maždaug "tu senas, greit nusibaigsi, nieko tau nereikia). O visi kiti senatvės dalykai manęs negąsdina.

Kartais idomu, su jais pašneket.

Man tie seni žmonės atrodo faini, nežinau kodėl..Ir jaučiu jiems pagarbą.

Man tai seni žmonės... nežinau, kažkokie labai jau pliurpantys (būna tokiu močiučių ant suolelio, kiekvieną apšneka), labai rūpinasi ir daug kamantinėja (bent jau mano močiutės ) Bet šiaip pagarba jiems

Žiauru žiūrėt kai jie kenčia nuoligų, vos paeina. Aš tai pagalvojau jau geriau nusišaut negu patale gulėt ar pastoviai kentėt skausmą.

Ecstasy rašė:Dėl ko bijot pasent? Svarbu širdy jauni jausitės

Ne rauksletas kunas gasdina, bet sveikata. Pati esu sesele pagal profesija, dirbanti su gerontologiniais ir 'terminal patients', t.y. mirstanciaisiais. Dauguma ju, jei nesergu jokiomis staigia mirti sukelianciomis ligomis, neturi jegu net pavalgyti ar apsiversti lovoje patys ir gyvena taip po 2-5 metus, tiesiog guledami lovoje, nusilpe ir laukdami mirties. Tokia senatve tikrai gasdina

Visiškai pritariu. Tas vaizdas, kaip sunku tiesiog normaliai funkcionuot senatvėj be proto slegia. Aš tikrai jausčiausi našta artimiesiems, nors dažniausiai taip nė velnio nėra.

Ar senas ar jaunas yra tas pats juk visi pasensim reikia pagalvot seni žmonės irgi buvo jauni kartais taip pat nesuprasdavo senų žmonių

Praradus savo močiutę labai pradėjau kreipt dėmesį į senus žmones, net graudu pasidaro pamačius kokį senučiuką ar seną močiutę vieną sėdint/einant...

Netenka su senais žmonėm bendraut, išskyrus močiutę, kuri kartu su mumis gyvena. Bet su ja neįmanoma bendrauti. Labai jau siaurų pažiūrų žmogus ir neturi jokios tolerancijos. Be to ir idelė savanaudė. Mes su mama stengiamės, kad jai būtų kuo geriau, bet ji to neįvertina. Ji nesistengia suprasti, kad ir kiti turi sveikatos ar kitų problemų.