Neįgalūs žmonės
Šiaip dažnai pastebiu dviejų tipų neįgaliuosius - tai nuolat užsidepresavę arba nuolat bandantys įrodyt,kokie jie pilnaverčiai.Pirmasis tipas tai aišku suprantamas,tačiau neįgalumo nepagydysi,todėl derėtų tiesiog susitaikyti.Mane kur kas labiau nervina tie neįgalieji,kuriem pasiūlai pagalbą,o jie iškart šoka į akis rėkdami,jog patys gali viską pasidaryt(ir dar po to sako,jog juos diskriminuoja tokiu elgesiu),jog jie lygūs,jog jiems nieko nereikia ir t.t. Atsimenu kažkuriais metais per Lietuvos Talentus buvo toks vaikinas,invalido vėžimėlyje ir toks mažas dar.Ir kaip jis ten per interviu aiškindavo: man čia negalia netrukdo,man viskas čiki,aš kietas,man nieko nereikia ir pan. Nežinau,man tokie pasisakymai yra gryna savęs apgavystė.Sutinku,kad optimizmas gerai,bet kai jis išeina už blaivaus mąstymo ribų,tai jau erzina.Manau neįgalūs žmonės turi suvokti savo padėtį ir savo galimybes,neišaukštinti ir nežeminti savęs.Jie turi suprasti,jog pagal galimybes,jie nėra lygūs ir pagalba jiems reiklainga.Tada tikrai jų negalia netrukdys bendravimui(jei ji fizinė),jie nebijos pasityčioti iš savęs,nebijos kritikos,nes mokės suvokti,kiek ji pagrįsta ir teisinga.
Žiūrint iš visuomenės pusės,tai neįgalieji yra labiau engiami manau(lyginant su paprastais žmonėmis).Kaip ten valstybės jais rūpinas nesidomėjau,bet žmonės visumoj vistiek privengia jų,rečiau pasirenka kaip antrąją pusę,draugus,priima į darbą ir pan.  Aišku,daug kas priklauso nuo negalios.‹ Diskusijos ‹ Gyvenimas |
