DD
Neįgalūs žmonės
Aš irgi taip pat galvoju. Man skaudu matyti tokius žmones, o kai dar iš jų yra tyčiojamasi tai išvis. Juk jiems sunku prisitaikyti prie mūsų ir jiems tam reikia daug jėgų ir stiprybės kad nepalūžti.
Pas mane klasėje yra vienas... Su mumis mažai bendrauja aš tai dar stengiuos ko nors paklausti ir nekreipti dėmesio koks jis yra ir panašiai, bet matosi, jis net pats stengiasi kuo mažiau bendrauti... Neseniai jis mušosi su tokiu ereliu (tokio pačio amžiaus ) ir kai tik pargriovė tą neįgalų, jo labai geras draugas puolė tą erelį patraukė savo drauą, kad nereiktų muštis, nuvalė žoles nuo draugo ir abu nuėjo... Smagu kad dar tokie žmonės sugeba rasti tikrų draugų...
Taip, aš Bloga. Taip, aš žiauri. Bet vienas mano klasiokas, na ne visai neįgalusis, bet šiek tiek, mane laaabai nervina. Bet mane nervina ne tas neįgalumas, bet kitos jo sąvybės. Jis naglas, šūkauja, rėkauja savo kvailu balseliu, per matieką mokytojai aiškint pradeda... Nu aš negaliu gailėt ar ką tokio žmogaus. iš pradžių sakiau, oi, vargšiukas, reiks kažkaip pasistengt padėt ar ką, dabar nė velnio, labiau galvoju kaip susilaikyt jam akmens į galvą nesviedus.
O kas sako, kad reikia jų gailėti? Kaip tik, reikia elgtis kaip su kitais žmonėmis, neišskirti jų: jei nervina - taip ir pasakai, jei patinka - pagiri. Tai ir vadinama pilna integracija [šiuo atveju į klasę], kai elgiesi taip, kaip ir su kitu elgtumeisi [aišku tas tavo elgesys nėra tobulas, bet kiek supratau - jo irgi].
Labai, be galo kvaila tema.
Nes ji tik žeidžia neįgailiuosius. Prie mūsų mokyklos yra jų mokykla. Tad matau juos kiekvieną dieną. Ir man jie yra lygiai tokie patys žmonės kaip mes visi. Ir man labai nepatika kai kurių požiūris į tai. " Tu neįgalusis, tai ateik aš tave paguosiu. Uoi kokia užuojauta. Kaip jautiesi? Gal nori kartu pabūt?" Jūs suprantat, kad jiem nepatinka užuojauta. Jie nori jaustis pilnaverčiai.
jie ne tik nori jaustis, bet ir bando tai daryti. kabinasi į gyvenimą kiek gali,bet ta visa pagalba ar rūpestis vien del to kad tu neigalus.. Ir visai ta tema nekvaila. Ko čia žeistis dabar? Juk niekas neįžeidinėja jų, gali kalbėt apie tolerancijos stygių, arba atvirkščiai. Šiaip man gaila labai tų neįgalių. Teko kaune pabuvot jaunimo tam centre neįgalių,reikėjo koncertuoti jiems. Tai mano nervai per silpni, visą laiką praverkiau persirengimo kambarėly.. Dar dabar prisiminus graudu. Šiaip jie taip stengiasi viską patys,savarankiškai,su šypsena veide.. Buvo vyriškis toks, kuris pats nelabai paeina, bet atsisakė tos moters pagalbos, pats bandė ir stengėsi eiti.. Nu žodžiu,tikrai baisu, manau,kad reikia vertinti tai ką patys turim ir taip pat suprasti ir juos.
na taip,būna,kad apsimetinėja visokiais vargšeliais, etc. tai dėl to ir nereikia pernelyg jų užjautinėti, iš esmės tai iš vis to daryti nereiktų,stengtis,kad jie kuo savarankiškiau viską darytų ir t.t. nes po to gaudami pernelyg daug dėmesio tampa labai išlepintais ir pan.
Žinot, yra įvairių neįgalumo atvejų ir nereikia sakyt, kad yra išlempama per neįgaluma. Absurdas čia visiškas! Kiek pažįstu psichiškai neįgalių žmonių, nė vienas nėra išlepęs. Jų tėvai kaip tik kone gėdijasi, o aplinkinių patyčios taip pat malonumo neprideda. Taip pat pažįstu ir fiziškai neįgalių žmonių. Jiems kaip tik reikia dėmesio ir palaikymo, o ne pasakymo: "pamėgink pats". Ir taip sunku juk. Per vasarą prižiūriu neįgalų berniuką ir visgi kad ir kaip jam blogai bebūtų, kažin ar kuris nors iš jūsų taip džiaugiasi gyvenimu. Aš tikrai jam neprilygstu :} Reikia keisti pagalbą į pamokas mėgautis kiekvienu mažu stebuklu.
p.s. temos pavadinimas kvailas. Negi vaikai ne žmonės? ‹ Diskusijos ‹ Gyvenimas |
