Ar tikite juodąja magija ir panašiais dalykais?
As tikiu, nes vis delto, juk buna tokiu nelaimingu atsitikimu... Kaip ir per kelias laidas maciau kaip rode visokias dvasias ka jos isdarineja tai tikiu, kad galima iskviesti dvasias ir ta visa juodaja magija.
--------------------------------------
Mes su klasiokais irgi buvom išsikvietę,tai ten virš tokiio rato su raidėm kybojo adata,kad vos liestūsi su tuo ratu,o kitas adatos galas parištas ant siūlo, jis judėjo ir sudarydinėjo raides į rišlų sakinį!
Nežinau kaip ten buvo,bet vistiek netikiu dvasiom,tai turbūt pats žmogus nevalingai tas raides rodydavo,arba tai tik laaaabai didelis atsitiktinumas...
Kazkada tikejau tais visais uzkeikimais besalygiskai, bet dabar kazkaip nelabai. Aisku yra uzkalbejimu, kurie tikrai veikia ir yra burtininku, kurie tikrai turi dovana burti, bet ju reputacija labai zlugdo tai, jog kartas nuo karto vis demaskuojamas koks nors apsimetelis.
Man taip pat idomu paskaitineti apie juodaja magija,bet manau kad jos nera.Tktai bobutes nesveikos bando kažką kereti ir panasiai.
Juodoji magija ir kasdienybė Kai kurie vabzdžiai ir ropliai teikia pirmenybę mirčiai, kad tik galėtų įkąsti ir išleisti nuodus. Taip pat tamsos tarnai pasiruošę pačioms nemaloniausioms pasekmėms, kad tik pakenktų. Reikia tvirtai įsidėmėti tuos tamsos kūrėjus, kurie kartais nesigaili net savęs, kad tik įvykdytų blogį. Galima nurodyti daugybę pavyzdžių, kai sugalvotas blogis buvo nenaudingas pačiam piktadariui, ir vis tik jis, apsėstas tamsiųjų, tai įvykdydavo. Tamsiųjų gudrybės turi būti iškeltos viešumon. Pavyzdžiui, kai kuriose įžymiose vietose randami įtartini žmonių ar gyvūnų lavonai. Tamsieji žino, kad pritraukti žemųjų sferų jėgas, reikalingas puvimo procesas, ir todėl jie išradingai kuria tokius nerimo ir irimo židinius. Todėl visą laiką patariama nelaikyti namuose sugedusios mėsos ir pūvančių augalų, taip pat gendančio vandens. Žmonės retai atkreipia dėmesį į tokius faktus, kuriuos net dabartiniai gydytojai patvirtina. (АЙ. Мир Огненный, Ч. II, 69.) Paskutiniu metu per TV pagausėjo laidų apie burtus, magiją, nužiūrėjimą, velnio išvarymą ir panašiai. Atrodytų, nieko čia blogo nėra – tik parodo, kuo žmonės gyvena. Juk žmonėms nelabai ir uždrausi kuo nors tikėti ar netikėti, kiekvienas laisvas pasirinkti. Požiūris į šias laidas pasikeitė staiga, po vieno keisto pasakojimo, kurį išgirdome iš apsilankiusio pažįstamo, pavadinkime jį Zenonu. Tai privertė suklusti ir susimąstyti, ar tikrai tos laidos apie magiją ir burtus tokios jau nekaltos? Ar jų kūrėjai neturi kažkokių tai slaptų užmačių? O gal jie ir patys nenutuokia, kaip jų sukurtos laidos veikia žmones? Taigi, apie viską nuo pradžių. Gyvena Zenonas nedideliame miestelyje, kuriame visi vienas kitą pažįsta, kepurę nukelia sveikindamiesi ir apie artimuosius teiraujasi ne tiek iš mandagumo, kiek iš žmogiško rūpesčio apie savo artimą. Ne vienerius metus jis kartu su šeimyna ramiai sau gyveno nedideliame mediniame namuke. Jų namas gatvėje buvo paskutinis, už tvoros jau žaliavo pieva, o tiksliau telkšojo nedidelė pelkė. Vasarą į pelkę priskrisdavo paukščių, perėdavo jauniklius, o pakraščiuose kaimynai ganydavo ožkas. Žodžiu, gyveno lyg ir miestelyje, o jautėsi tarsi kaime. Šiaip, gyvenimas bėgo vienodai, be didesnių įvykių. Ir viskas buvo ramu, kol po nepriklausomybės atgavimo neprasidėjo didžiosios lietuviškos statybos, kai kiekvienas laisvas ir kažkaip per žioplumą tarybiniais laikais užsilikęs žemės sklypelis buvo privatizuotas ir jame užvirė statybos. Taip žaliavusi pievelė-pelkė vieną dieną tapo nuosavybe – nuo šiol Zenono namas nebebus kraštinis. Naujasis kaimynas atrodė turtingas, o jo užmojai platūs. Iškasta pamatams duobė rodė, kad namas bus nemenkas, maždaug kaimo mokyklos dydžio. Statybos vyko ilgai – visa gatvė virto statybų aikštele. Kaimynai tik galvas kraipė, nenorėdami patikėti tokiais plačiais kaimyno užmojais. Bet, deja, jie neapsiriko. Namas augo lėtai, o kartu aplink pradėjo augti ir šiukšlynai – viskas, kas nebetinkama panaudojimui, buvo metama čia pat, už būsimojo kiemo ribų: statybinės atliekos išsibarstė po patvorius, o įsikėlę į gražuolį namą gyventi naujakuriai, tas šiukšles dar pradėjo „dengti“ išrautomis iš savo daržo piktžolėmis. Taigi, visi kaimynai lyg ir tapo naujojo turčiaus įkaitais – jų patvoriai visą laiką buvo užverčiami kokiomis nors šiukšlėmis. Tai vienas, tai kitas kaimynas bandė atverti akis naujokui, parodyti, kaip jis šiukšlina savo paties gatvę. Deja, žodžiai nepasiekdavo naujakurio smegenų, atsimušdavo į kietą kaktą tarsi žirniai į sieną. Kaimynai susitaikė su tokia nemalonia padėtimi, tyliai valė savo patvorius, o bendro naudojimo vietas tiesiog praeidavo užsimerkdami, vis tikėdami kažkokiu stebuklu. Ėjo metai, didysis kaimynas (taip netrukus jį pakrikštijo vietiniai) vaikščiojo vis išdidžiau pakėlęs nuplikusią galvą – jis jautėsi tikras gatvės, vadinasi, ir visų jos gyventojų, šeimininkas. Niekas jam nebeprieštaravo, niekas nenorėjo konfliktų su žmogumi, kuris sąžinę, kaip pats išsireiškė, paliko tarybiniuose laikuose kartu su gyvavusiais privačių namų tvarkymo įstatymais. Jis daug sau leido, nors niekas negalėjo patikėti, kad jis išdrįs leisti sau netgi tai... Vieną malonią žiemos dieną Zenonas pajuto ritmingą sušalusios žemės stuksenimą, garsas buvo aiškus ir sklido iš patvorio, prie kurio buvo prisiglaudusi jo namo siena. Keistas garsas sudomino ir jis nusprendė sužinoti, ką dar sugalvojo didysis kaimynas – juk stuksenama buvo jo kieme. Pasilipęs ant tvoros, Zenonas žvilgtelėjo į didžiojo kaimyno kiemą, jo veikla jam pasirodė įtartina – šis kasė duobę tiesiai po jo namo pamatu. Pasidomėjo Zenonas, ką čia kaimynas sumąstė viduržiemy sodinti jam prie namo? Pasirodo, nudvėsė didžiojo kaimyno šuo, Kaukazo aviganis, maždaug nedidelio jautuko gabaritų, tai jis ir nusprendė pakasti šunį po pamatu kaimynui – geresnės ir ramesnės vietos „savo sklype“ jis, atseit, neradęs. Zenonui net apatinis žandikaulis atvėpo iš nuostabos – jis nuo vaikystės žinojo, kad norint pakenkti žmogui, po jo namo pamatu pakasamas lavonas... Išklausėme Zenono pasakojimą iki galo, sužinojome, kokių būdų šis ėmėsi bandydamas sustabdyti didįjį kaimyną nuo tokio, drąsiai galima sakyti, juodosios magijos veiksmo. Ir tada kilo klausimas, ar tas laidų apie magiją gausumas ir dažnai nemokšiškumas nepastūmėjo didžiojo kaimyno tokiam drastiškam (įžeidžiantis, užgaulus, greit ir stipriai veikiantis) žingsniui? Dažnai iškylantis klausimas – kam mūsų valstybėje yra naudojami televizija, radijas, taip pat ir internetas. Žinoma, viskas mūsų valstybėje šiandien privatu, todėl tie informacijos šaltiniai jau lyg ir nebeturi valstybinės įtakos, vadinasi, laidos neauklėja, nemoko ir nešviečia tautos. O tamsi ir užguita tauta labiausiai tinka išnaudojimui, tokia tauta „paruošta“ gyventi kapitalizme, o anksčiau tokia santvarka buvo vadinama vergovine. Ir vėl iškyla klausimas: o kažin, ar tie „diktuojantys sąlygas“ piniguočiai nėra pakliuvę į kažkieno pinkles? Ar ne laikas būtų išsiaiškinti, kas vadovauja visam šiam „paradui“? (2005-02-18) Agni Jogoje parašyta: „Jūs visiškai teisūs, kad Nematomos Vyriausybės egzistavimas glumina daugelį. Bet jeigu egzistuoja nematoma tamsos vyriausybė, tai kaip gali neegzistuoti Šviesos Vyriausybė! Nejaugi žmogaus sąmonė taip aptemusi, kad lengviau priima visą tamsą, nei bando pamąstyti apie Šviesą? Žmonės, iš tikrųjų, supranta ir ne kartą girdėjo apie tamsos jėgas, kurios yra apsijungusios pasauliniu mastu, bet Gerovės ir Šviesos Vyriausybė ypač atrodo įtartinai. Žmonės nepratę apsijungti vardan Gerovės, jie galvoja, kad Gėris yra tik pretekstas susipriešinimui. Galima suprasti, kad visos planetos ligos yra nuo susipriešinimo tarp tų, kurie galėtų apsijungti vardan Gerovės. Labai liūdna, kad net žmogiškos širdies Šventykloje nėra vietos bendradarbiavimui. Todėl pamąstykime apie kiekvieną draugiškai besielgiantį, nes tai jau galimo bendradarbiavimo pradžia.“ (АЙ, МО, Ч. I, 657) Reikalinga kalėjimų reforma. Kan. Steponaitis Kalėjimas yra vieta, kur kalinys atlieka bausmę už teisės įžeidimą ir kur jis yra auklėjamas, kad išėjęs į laisvę būtų geras, naudingas piliečiu. Todėl kalėjimo uždavinys yra stengtis, kad kalinys ne tik atliktų skirtą bausmę, bet kad jis būtų ir pataisytas. Tam tikslui yra taikoma penitencinė progresinė sistema, kuri auklėjimo atžvilgiu užsieniuose duoda gana gerų vaisių. Svarbiausi progresinės sistemos bruožai bus šie: 1) kalinius sugrupuoti taip, kad blogesni nedarytų įtakos geresniems; 2) ugdyti geras kalinio ypatybes taip, kad jos nustelbtų blogąsias, kad jis įsigytų atsparumo ir išėjęs laisvėn pajėgtų atsispirti įvairiems viliojimams; 3) praplėsti kalinių žiniją ir išmokyti juos amatų, kad išėję laisvėn galėtų pelnytis sau duoną; 4) skatinti kalinius tobulėti, suteikiant jiems lengvatų už gerus darbus, keliant į aukštesnes grupes, dovanojant trečdalį bausmės ir t. t. Patalpų ankštumas taip pat turi blogos įtakos fizinei ir dvasinei kalinių sveikatai. Jis verčia niekais visą progresinę sistemą. Be to, patalpų ankštumas suteikia gerą progą plėstis ištvirkimams ir agitacijoms . Nėra galimybės kalinius suklasifikuoti, izoliuoti, apsergėti nuo blogos įtakos; agitacija eina dieną ir naktį. Mažesnių nusikaltimų autoriai čia sužino apie didelius nusikaltimus, specializuojasi tame „amate“, susipažįsta su būsimais bendradarbiais ir sudaro ateities planus. Gyvenimas kamerose tokiomis sąlygomis duoda progos įsikurti tam tikriems geležinės drausmės kolektyvams. Čia vyrauja blogesni elementai, ir kiti visi kaliniai turi jiems pasiduoti. Jeigu toks persekiojamasis nori atitaisyti savo vardą kolektyvo akyse, jis turi padaryti kokį šlykštų darbą ir įrodyti, kad nuo administracijos ir jos auklėjimo pastangų visai atsisako. Su šiuo kolektyvu kovoti neįmanoma, ir visos pastangos eina niekais. Jei kalėjime nebūtų taip ankšta ir nebūtų kamerose apgyvendinamas toks didelis kalinių skaičius, tai tokie kolektyvai negalėtų susikurti visai. Dabar geresni kaliniai turi slapstytis dėl savo įsitikinimų, religinės praktikos ir visų gerų užmojų. Atrodo, kad iš kalėjimo nė vienas kalinys neišeina, negirdėjęs ir neišmokęs ko nors blogo, kitaip sakant, nepablogėjęs. Jeigu yra išimčių, tai jų labai nedaug. Dar pora žodžių apie recidyvistus. Recidyvistu priimta vadinti tas, kuris nusikalto 3 kartus ir bausmę jau yra atlikęs, ir kuris turi nuolatinį palinkimą vėl nusikalsti. Jų (recidyvistų) pataisyti mūsų aplinkybėse beveik negalima. Bet žinant, kad jie nusikals, ar galima tada juos paleisti? Tokiems reikalinga būtų įstaiga, kurioj jie pasiliktų tol, kol visai pasitaisys, arba net iki mirties. Pats tokios įstaigos buvimas daug ką sulaikytų nuo recidyvizmo. O tuo tarpu, nepataisomų recidyvistų dėmę jie užtraukia visiems kaliniams ir visuomenėj sukelia nepasitikėjimą, nepalankią nuomonę apie visus kalinius. Ta recidyvistų baimė daug prisideda ir prie to, kad išėjęs iš kalėjimo kalinys neturi pasitikėjimo, negauna darbo; dažnai badas vėl priverčia jį nusikalsti. Tai tikrai užburtas ratas, iš kurio išeiti vis tik reikėtų. Dar keletas minčių dėl gandų apie kalėjimus. Sakoma, kad mūsų krašte yra daug vargo, tai kaip galima norėti, kad kaliniai gyventų patogiai, tarsi rūmuose? Šitas aiškinimas yra klaidingas, nes ne rūmų norima, o tik kiek daugiau erdvės, kad būtų šiokios tokios sąlygos auklėjimui. Erdvės dar Lietuvoj pakanka. Taigi, norima tik tinkamų sąlygų erdvės, patalpos atžvilgiu. Sakoma toliau: jeigu kalėjimais per daug bus rūpinamasi, tai jie nebebus kalėjimai ir daug kas norės į juos patekti. Taip sakoma, žiūrint į dalyką teoriškai, bet tegu tie, kurie taip sako, iš tikrųjų patenka į kalėjimą, tada suprastų, ką reiškia neturėti laisvės, nustoti šeimyninio ir visuomeninio gyvenimo. Laužoma galva, iš kur Lietuvoj tiek nusikaltimų, tiek blogio? Norint tai atspėti, reikia pažiūrėti į kalėjimus. Atrodo, kad kalėjimai yra dinamito sandėlis, kuris sprogdina Lietuvą iš vidaus. Jeigu kasmet milijonai litų dedami krašto apsaugai iš oro, tai kodėl gailėtis išlaidų apsaugai iš vidaus? Bet kyla klausimas: ką gi veikia kalėjimų administracija, kad šitokius dalykus leidžia? Administracijos uždavinys yra painus ir sunkus. Jis yra sunkesnis ir atsakingesnis negu kitų valdininkų. Administracijos etatų peržiūrėjimas yra dalykas šaukiantis dangaus. Visų pirma reikėtų išleisti kalėjimų įstatymus (kaip tai yra padarę latviai), kurie apimtų visą kalėjimų sutvarkymą: jis turėtų būti susijęs su visomis kalinių rūšimis, jų drausme ir auklėjimu; turėtų nurodyti kalėjimo administracijos uždavinius ir jos paruošimą; o taip pat turėtų būti sutvarkytos ir patalpos. Kalinių bausmių sutrumpinimo klausimas turėtų priklausyti kalėjimo administracijai. Lig šiol administracija čia tik tarpininkavo, o bausmes trumpino tam tikras teismas. Geriau būtų, kad tą galią turėtų administracija, nes ji dabar stovi arčiau kalinių ir geriau juos pažįsta. Taigi, būtų tokia tvarka: teismas nuteisia, ir jo uždaviniai čia pasibaigia; kalinys pareina kalėjimo administracijos žinion; čia jis auklėjamas ir stebimas; jei kalinys padarė pažangą geron pusėn ir pasitaisė, tai administracija, susitarus su teisingumo ministeriu, jam bausmę sutrumpina ir paleidžia laisvėn. Malonės prašymą p. Prezidentui rekomenduoja taip pat administracija. Svarbus yra kalėjimo administracijos personalo paruošimas. Žemesniam personalui reikėtų įsteigti atitinkamus kursus, kuriuose darbuotojai galėtų pasiruošti tam atsakingam darbui. Aukštesnysis personalas turėtų pasisemti žinių iš atitinkamų universiteto šakų (psichologija, jurisprudencija, medicina, pedagogika ir t. t.) Reikia rūpintis, kad į kalėjimą nepatektų nekaltų žmonių ar nusikaltusių tik dėl reliatyvinės (nustatomas, lyginant su kitu, priklausantis nuo kitų, santykinis) teisybės. Reikėtų daugiau rūpintis ne tiek kalinių baudimu, kiek žmonių apsaugojimu nuo nusikaltimų. Kalėjimuose reikia išplėsti dirbtuves: išmokę jose amato turės paskui iš ko garbingai gyventi, ir todėl daugelis jų vėliau susilaikys nuo nusikaltimų. Dr. F. Mačiuliui teko arčiau susipažinti su San Paulo kalėjimu. Jis valstybei, ne tik kad nieko nekaštuoja, bet dar pelno duoda. Šis pelnas eina į kalinių bendrą kasą: išeiną iš kalėjimo iš šios kasos gauna savo išmokto amato įrankius ir pradžios išlaidoms. Tad išėjusiems iš kalėjimo nėra prasmės toliau daryti nusikaltimus, nes jie jau moka vieną kurį amatą, turi jo įrankius ir išteklių tą darbą pradėti. Sakoma, kad naujam kalėjimui statyti nėra lėšų, bet ne jų buvime ar nebuvime glūdi didžiausi sunkumai, bet organizacijoj. Sumaniai dalyką organizuojant visados lėšų tam gali susidaryti. Tenka labai apgailestauti, kad mes dar neturime savų įstatymų, o remiamės pasenusiais, nei mūsų kraštui, nei mūsų laikotarpiui, nei mūsų žmonėms nepritaikintais rusų įstatymais. Reikia baudžiant daugiausia atsižvelgti į nusikaltėlio asmenybę ir į jo psichologiją, o ne į paragrafus. Fašistinė Italija jau įvedė tokį baudžiamąjį statutą, kurs daugiausia atsižvelgia į žmonių psichologiją. Kalėjimas turi būti auklėjamąja ir taisomąja įstaiga, o ne baudžiamąja ir gadinamąja įstaiga. Seimas turėtų daug gero padaryti ir į visas gyvenimo sritis įnešti daugiau žmoniškumo ir teisingumo. P.Babickas Sovietų Rusijoj pastebėjo, kad jau yra naujos rūšies kalėjimų, kur kaliniai patys yra ir prižiūrėtojai, kur jie patys tvarkosi, turi puikias dirbtuves, jose visą laiką dirba, jie ten ir šeimas sudaro. Jų vedėjais skiriami geri pedagogai. Reikia ir kaliniui parodyti reikiamo pasitikėjimo, jei norime, kad jis pasitaisytų. Kalėjimo prižiūrėtojais reikia skirti tik gerus, išmokslinusius ir specialiai tam reikalui parengtus pedagogus, kurie sugebėtų kalinius auklėti ir juos grąžinti į normalų gyvenimą. Visų pirma reikia parengti daug specialių kalėjimo vadovų. Reikia pasirinkti studentus, jiems suteikti stipendijas ir išsiųsti užsienin specialiai pasirengti tapti kalėjimo vadovais, pedagogais. To nepadarius ir nepastačius naujų kalėjimo patalpų, ne daug kas pasikeis. Kalėjimo dirbtuves reikia išplėsti. Reikia daugiau susirūpinti kalinių šeimomis. Reikia visame krašte ugdyti didesnį kito nuosavybės gerbimą. Taip pat tenka apgailestauti, kad mažamečiai prasikaltėliai įstaigose gerai neišmokomi amatų. Ar ne pabandyti įsteigti ūkių, kur būtų apgyvendinta ne daugiau kaip šimtas kalinių, kol negalima pastatyti naujų visiems kaliniams patalpų? Si dalikeli radau vakar siaip idomu paskaitineti
Mano nuomone,juodoji magija ir panašūs dalykai yra biosrovių valdymas.Kas net nenutuokia kad moka valdyti biosroves-tas mano kad moka naudotis juodaja ar baltaja(nesvarbu kokia)magija.Iš tikrūjų aš nežinau ar teisingai parašiau,gal tai visai ne biosrovės,gal kas nors kitas,bet aš tik spėlioju ir man šis spėlinys priimtiniausias.
‹ Įvairūs ‹ Mistika |
