Žymiausi pasaulio sukčiai

Jau tikriausiai žiovaujate, kai tenka skaityti, kaip kažkoks niekdarys išviliojo pinigus iš žmonių pažadėjęs juos įdarbinti užsienyje; moterėlė išviliojo visas močiutės santaupas, pasiūliusi stebuklingų vaistų, ar, kas visai banalu, kaliniai privertė nupirkti jiems telefono kortelę, suvilioję kažkokiais mistiniais prizais. Gal ir tiesą sako, jog kas minutę Žemėje gimsta po kvailį ir po sukčių, kad jį apgautų? Bet pasaulyje buvo ir kur kas didingesnių sukčių, kurie "stūmė" tokias aferas...




Victoras Lustigas
Pigiai parduodame...
Eifelio bokštą!

Kaip du sukčiai - austras grafas Victoras Lustingas, dirbęs Prancūzijos darbo ministerijoje ir smulkus vagišius iš Amerikos Danielis Collinsas - sėkmingai pardavė didžiąją Paryžiaus įžymybę... Du kartus!



Vyriausybės paslaptis
Ankstyvą 1925 m. pavasarį grafas Victoras išsinuomotame prabangaus Paryžiaus viešbučio numeryje susitiko su penkiais solidžiais Prancūzijos verslininkais. Apsukruolis privertė visus prisiekti, jog niekam neišplepės to, ką dabar išgirs, ir atskleidė "siaubingą vyriausybinę paslaptį" - Eifelio bokštas griūva! Jo būklė tokia beviltiška, kad valdžia nebeturi kitos išeities, kaip tik išardyti visų mylimą miesto simbolį. Štai jis ir sukvietęs verslininkus, kad tie pateiktų geriausius pasiūlymus metalo laužui įsigyti. O susitikimas vyksta slaptai, nes ministerija nori išvengti žiniasklaidos dėmesio!
Per savaitėlę verslininkai pateikė savo pasiūlymus ir grafas konkurso nugalėtoju paskelbė metalo laužo pirklį Andre Poissoną. Sutartis buvo pasirašyta, banko perlaida parengta ir tuomet Lustingas pristatė savo "sekretorių" Collinsą. Štai tada sukčiai pademonstravo tikrą meistriškumą!
- Kad reikaliukas greičiau judėtų, reikia patepti... - mirktelėjo "ministerijos sekretorius" Poissonui. Verslininkas nenustebo ir kyšiams reikalingus pinigus sukčiams įteikė tiesiog grynaisiais! (Jei vyrukas iki tol dar ir turėjo kokių abejonių, dabar jos visos išsisklaidė. Galiausiai kas gi kitas, jei ne ministerijos darbuotojai, gali reikalauti kyšio?..)



Antras kartas nemeluoja
Po 24 valandų abu "pardavėjai" jau buvo Austrijoje ir ieškojo kuo saugesnės vietelės, kur galėtų pratūnoti, kol nurims kilęs triukšmas. Tačiau kaip jie nustebo, kai joks triukšmas taip ir nekilo!.. Tiesiog gerbiamam ponui verslininkui Poissonui buvo taip baisiai gėda dėl to, kad leidosi apvyniojamas aplink pirštą, jog į policiją jis net nesikreipė. Galiausiai supratę, kad šį sykį lengvai išsisuko, Lustingas su Collinsu grįžo į Paryžių ir... pakartojo savo triuką dar kartą!
Pasinaudoję tuo, jog Victoras vis dar dirbo darbo ministerijoje, sukčiai vėl be vargo "prastūmė" Eifelio bokštą kitam godžiam laužo supirkėjui. Beje, šis pasirodė ne toks jautrus ir vis tik kreipėsi į policiją, tačiau kol pareigūnai susizgribo, sukčių jau ir pėdos buvo ataušusios. Lustingas ir Collinsas tuomet taip ir nebuvo sugauti, ir niekas nesužinojo, kiek gi vis dėlto pinigų jiems pavyko užsidirbti.



Dolerių gamybos mašina

Victoras Lustigas pardavęs Eifelio bokštą pabėgo į Ameriką. Ten apsišaukėlis grafas (beje, gimęs 1890 m. Čekijoje) tęsė savo darbelius, ten jo karjera ir baigėsi...



Sapnuojant praturtėjimą
Įsivaizduokite - 30 cm ilgio kvadratinė dėžutė iš medžio, kurios galuose išpjauti du siauri plyšiai, o prie vieno šono pritvirtinti keli dailūs variniai mygtukėliai, bei kažkoks nesuprantamas sukamas diskas. Intriguoja? Toks ir buvo dėžutę užsakiusio Lustingo užmanymas - kad ji atrodytų kuo prabangiau ir paslaptingiau. 1926 m. didysis kombinatorius, apsiginklavęs keliais šio keisto gaminio pavyzdžiais, patraukė į Palm Beachą Kalifornijoje, kur ir sutiko pirmąją savo auką - turtuolį Hermaną Lollerį. Hermanas susikrovė turtus gamindamas automobilių sankabos diskus, tačiau atėjus krizei verslas nustojo sektis, ir Lolleris kaip tik ieškojo būdų greitai padidinti savo turtus, kai įrioglino tiesiai į Lustigo spąstus...
- Bet dabar aš žinau būdą, kaip greitai praturtėti! - baigdamas graudžią istoriją apie revoliucijos sunaikintą seną savo grafų giminę Europoje, lyg tarp kitko užsiminė sukčius.
Lolleris kabliuką prarijo, pradėjo aktyviai domėtis, koks tas būdas... Štai tada Lustigas išsitraukė prabangiąją dėžutę ir paslaptingai paaiškino, kad tai pinigų dauginimo mašina! (Belieka tik gūžčioti pečiais įsivaizduojant, koks idiotas turėjo būti tas verslininkas, kad iš karto nepasiuntė grafo velniop... Bet nepasiuntė...) Be to, "grafas" garantavo, kad tai nėra pinigų padirbinėjimas, kad visi bankai ims kopijas kaip tikras! Įrodydamas savo sąžiningumą, Lustigas pro vieną tarpelį į dėžutę įkišo 1000 dolerių banknotą (tuo metu apyvartoje buvo ir tokių), o pro kitą - balto popieriaus lapą. Tada pasukiojo visas rankenėles, pamaigė mygtukus ir abu popieriai dingo dėžutės viduje. Iš nuostabos išsižiojusiam turtuoliui Victoras paaiškino, kad dabar, norint jog visi vaizdai būtų perkelti teisingai, banknotas turi lygiai šešias valandas mirkti slaptuose chemikaluose!

Lygiai po šešių valandų abu grįžo prie dėžutės, Lustigas pasukiojo rankenas ir iš abiejų galų išlindo po identišką banknotą. Banke paliudijo, kad jie absoliučiai tikri. (Kitaip, aišku, ir negalėjo būti - jie ir buvo tikri, tiesiog sukčius kiek pataisė antrojo numerį, kad būtų vienodi.) Už aparatą, kuris, anot pardavėjo, buvo vienintelis pasaulyje, Lolleris grafui be ginčų sumokėjo 25 000 dolerių ir abu laimingi išsiskyrė...
Lustigas paskaičiavo, kad pabėgimui jis turi lygiai 6 valandas - kol kvailelis lauks suveikiant stebuklingų chemikalų, tačiau ir šį sykį suklydo. Laiko jis turėjo daug daugiau, mat Lollelis, kai jam nepavyko iš pirmo karto, vis manė, kad kažką blogai daro, tad kelias savaites mėgino dar ir dar kartą...



Kyšis pareigūnui

Kai nuvykęs į Oklahomą Lustigas buvo suimtas už smulkius sukčiavimus, jam ir vėl pravertė pinigų gamybos aparatas. Pademonstravęs savo magišką dėžutę jis įtikino vietinį šerifą, kad tas gali sudaryti amžiaus sandėrį, jei sutiks mainais už aparatą išleisti Lustigą į laisvę (atseit pabėgo) ir dar sumokėti jam 10 000 dolerių. Tokiam pelningam pasiūlymui šerifas neatsispyrė...
Maždaug po pusmečio apgautojo policininko ir Lustigo keliai susikirto Čikagoje. Šerifas ilgai nedvejojęs "grafui" į veidą įrėmė pistoletą, tačiau ir vėl Lustigas sugebėjo vien liežuviu išgelbėti savo gyvybę.
- Aš jūsų neapgaudinėjau - aparatas tikrai veikia! Matyt, būsite kažką supainiojęs, ne visai tiksliai vykdėte instrukciją, ne ta tvarka maigėte mygtukus... (Gal tai hipnozė?)
Žodžiu, išsiskyrė draugiškai - Lustigas grąžino šerifui 10 000 dolerių, šerifas jam gyvybę... Tik pareigūnas jau po pusvalandžio buvo sulaikytas, kai mėgino gretimoje gatvėje atsiskaityti padirbtais 100 dolerių banknotais. Artimiausius metus šerifui, pas kurį buvo aptikta visa krūva padirbtų pinigų, teko praleisti Lewisburgo kalėjime... Beje, "grafui" džiaugtis laisve taip pat liko nebeilgai...

Karjeros pabaiga
Kaip sakoma, gali apgaudinėti visus, bet trumpai. Arba ilgai, bet ne visus. Ir Lustigo karjerai vieną dieną atėjo galas. 1934 m. jis įkliuvo į FTB tinklus už pinigų padirbinėjimą. Šį kartą jokios gražbylystės nepadėjo, ir "grafas" atsidūrė kalėjime... iš kurio pabėgo likus dienai iki teismo (štai kur valia ir energija...). O juk iki šio pabėgimo Niujorko kalėjimas buvo vadinamas absoliučiai saugiu! Tiesiog Lustigas pastebėjo, kad kai į kameras atneša švarią patalynę, tiesiog paklausia, kiek lovų užimta, tiek patalynės ir duoda! Tuo ir rėmėsi Lustigo planas. Likus dviems savaitėms iki suplanuoto pabėgimo, jis pradėjo sakyti, kad kameroje užimta viena lova daugiau negu iš tikrųjų. Taip surinko 9 papildomas paklodes iš kurių naktį surišo ilgą virvę. Kai kitą dieną jis iššoko pro trečio aukšto langą, daugelis pagalvojo, jog "grafas" tiesiog iškrito, bet vyrukas ramiai nusliuogė virve, atsistojo ant kojų ir dingo minioje...
Deja, laisvė truko neilgai - po 27 dienų jis vėl buvo sugautas ir šį sykį sėdo dvidešimčiai metų, ir į Alcatrazo kalėjimą, iš kurio niekada niekas nepabėgo. Ten 1947 m. Lustigas susirgo plaučių uždegimu ir numirė. Taip baigėsi vieno žymiausių pasaulio sukčių karjera. Bet ne paskutinio...


Arturas Furgusonas
Laisvės statula... Australijai!?

1923 m. škotas Arturas Furgusonas per kelis mėnesius sugebėjo "parduoti" Amerikos turistams tris didžiausias Londono įžymybes. Bekingemo rūmai "atiteko laimingam pirkėjui" už 2000 svarų užstatą, kitas už 1000 svarų "įsigijo" Big Beną, o admirolo Nelsono kolona pardavėją praturtino 6000 svarų! Kaip jam pavyko tai padaryti ir kokio bukumo turėjo būti pirkėjai, istorija nutyli... Bet nenutyli kitų Arturo žygių...



Išnuomojami... Baltieji rūmai!
Po sėkmingų sandėrių šiek tiek prakutęs Furgusonas 1925 m. emigravo į JAV. Apsigyvenęs Vašingtone sukčius netrukus susipažino su turtingu galvijų augintoju iš Teksaso, kuris be galo žavėjosi Baltaisiais rūmais. Nutaręs išpešti iš to naudos, Arturas apsimetė vyriausybės agentu ir, lyg tarp kitko, puse lūpų naiviajam teksasiečiui užsiminė, jog dėl ekonominės krizės (tuo metu JAV buvo didžioji depresija) valdžia aktyviai ieško būdų, kaip sumažinti administravimo išlaidas (oi, kaip kažkur girdėta). Tad galbūt neatsisakytų už padorią sumą Baltuosius rūmus tiesiog išnuomoti, o Prezidentas kol kas pagyventų ir kukliau... Tad jei kaubojus pasiryžęs už rūmų nuomą pakloti 100 000 USD per metus... Fermeriui nei pasiryžimo, nei kvailumo netrūko...



Amerikos liaudis - Australijos liaudžiai...
Gavęs galvijų augintojo užstatą Furgusonas skubiai persikraustė į Niujorką ir čia pratęsė taip sėkmingai atgaivintą "verslą"... Škotas kažkokiu būdu sugebėjo išaiškinti vienam turtingam australui, jog dėl plečiamo Niujorko uosto, miesto valdžia priėmė sprendimą išmontuoti ir parduoti... Laisvės statulą! Tai didžiulė netektis JAV liaudžiai, bet negi ne puikiai toji moteris su fakelu atrodytų Sidnėjaus uoste?
Patriotiškai nusiteikęs australas, susižavėjęs šia idėja, tuoj pat pradėjo rinkti Furgusono už statulą užsiprašytus 100 000 USD (atrodo, tai magiškas šio sukčiaus skaičius...). Tačiau australo bankininkas pasirodė protingas žmogus (pagaliau, nors vienas...) ir patarė iš pradžių bent jau Niujorko savivaldybėje pasidomėti, ar šis sandėris teisėtas. Po to sandėriu itin susidomėjo policija. Furgusonas buvo suimtas ir penkeriems metams įkištas už grotų. Išėjęs į laisvę sukčių karalius metė savo "prekybos monumentais" verslą ir apsigyveno Kalifornijoje. Kur iki pat mirties 1938 m. skendėjo prabangoje, švaistydamas nešvariai uždirbtus pinigėlius...

Na, kad galvelės nuo informacijos pertekliaus visai nesusisuktų, šiam kartui gal ir užteks. Tęsinys antrojoje daly - "Supersukčiai 2". Oi, ne visiems jiems gerai baigiasi, oi ne visi jie liko praeity...