Pagrindinis puslapis


Autorius Pranešimas

<  Straipsniukai  ~  Vegetarizmas
Filosofas
Parašytas: 2007 08 15, 6:03 pm Atsakyti su citata
Apšilinėjantis Pranešimai: 19
Vegetarinė mityba kaip būdas tobulėti

Žodis “vegetaras”, kurį 1842 m. pirmieji pavartojo Britų vegetarų draugijos įkūrėjai, kilo iš lotyniško žodžio “vegetus” – “pilnavertis”, “sveikas”, “šviežias” arba “gyvybingas” (prisiminkime: “homo vegetus” – “protiškai bei fiziškai sveikas žmogus”). Pirminė žodžio reikšmė žymi ne šiaip daržovių ar vaisių dietą, o harmoningą, filosofiškai ir doroviškai įprasmintą gyvenseną. Dauguma vegetarų – tai žmonės, supratę, kad prieš kurdami visuomenėje taiką, pirma turime išgyvendinti prievartą iš savo pačių širdžių. Todėl nenuostabu, kad tūkstančiai įvairaus išsilavinimo ir profesijų žmonių ieškodami tiesos atsisako valgyti mėsą. Vegetarinė mityba – tai didžiulis žingsnis tobulesnės visuomenės link, ir žmonės, kurie susimąsto apie jos pranašumus, nėra vieniši. Vegetarizmą praktikavo Pitagoras, Sokratas, Platonas, Klementas Aleksandrietis, Plutarchas, karalius Ašoka, Leonardas da Vinčis, Montenis, Akbaras, Džonas Miltonas, seras Izaokas Niutonas, Emanuelis Svedenbergas, Volteras, Bendžaminas Franklinas, Žanas Žakas Ruso, Lamartenas, Persis Bišis Šelis, Ralfas Valdas Emersonas, Henris Deividas Toro, Levas Tolstojus, Džordžas Bernardas Šou, Rabindranatas Tagorė, Mahatma Gandis, Albertas Šveiceris, Albertas Einšteinas.

Dorovinis aspektas

Daugelis vegetarais tampa daugiausia dėl dorovinių paskatų. Dorovinį vegetarinės mitybos pasirinkimą visų pirma lemia suvokimas, kad ir kitos būtybės sugeba jausti, kad jų jausmai panašūs į mūsų, o tai skatina asmenybę užjausti visus, kurie kenčia.

Šiaurės Amerikos vegetarų draugijos žurnale paskelbta apybraiža “Vegetarizmo etika” sugriauna “humaniško gyvulių žudymo” koncepciją: “Daugelį žmonių šiais laikais ramina mintis, kad gyvuliai dabar žudomi “humaniškai”. Gal būt, tai ir pašalina dorovinio pobūdžio kliūtis valgyti mėsą. Deja, mes negalime užsimerkti, matydami tikrus gyvenimo... ir mirties faktus. “Maistinių gyvulių” gyvenimas nelaisvėje nuo pradžios iki pabaigos yra nenatūralus: dirbtinis veisimas, žiaurus kastravimas ir hormoninė stimuliacija, nenormalus maitinimas, skatinantis greitesnį svorio prieaugį, ir pagaliau – ilga kelionė pasibaisėtinomis sąlygomis pasitikti mirties. Užtvarai, nežmoniškas elgesys bei elektrinės lazdos, šiurpi prievarta ir baimė – tai vis “šiuolaikinio” gyvulių auginimo, transportavimo ir skerdimo kasdienybė. Taikstytis su tuo ir priešintis tik nežmoniškam žiaurumui, kurį gyvulys patiria paskutiniosiomis savo gyvenimo sekundėmis, reiškia iškreiptai suvokti žodžio “humanizmas” prasmę”.

Gyvulių skerdimo realybė - ne iš maloniųjų. Pramoninės skerdyklos primena pragaro vizijas. Bliaunantys gyvuliai parbloškiami kūjo smūgiais, elektros šoku arba pneumatinių šautuvų šūviais. Jie pakeliami už kojų ir transporteriu gabenami mirties gamyklos cechais. Dar gyviems jiems perpjaunamos gerklės, kūnai imami doroti, o gyvuliai tuo tarpu, paplūdę kraujais, merdi. Kodėl luošinamiems ir skerdžiamiems fermų augintiniams negalioja tie patys susitarimai, ginantys naminius gyvulėlius ir netgi laboratorijų žiurkes? Dauguma žmonių be abejonių taptų vegetarais, jeigu apsilankytų skerdykloje arba, norėdami pavalgyti mėsos, turėtų patys nužudyti gyvulį. Visi valgantys mėsą būtinai turėtų užsukti į skerdyklą.

Įžymusis Pitagoras, daug nuveikęs geometrijai bei matematikai, yra pasakęs: “Ak, bičiuliai, nesitepkite nuodėmingu maistu. Juk apstu grūdų, obelų šakos svyra nuo vaisių, vynuogynai apkibę uogų kekėmis, aplink daugybė maloniai kvepiančių žalumynų ir daržovių, kurias galima suminkštinti verdant ant ugnies, ir niekas jums nedraudžia gerti pieno ar valgyti čiobreliais kvepiančio medaus. Žemė dosniai teikia nuodėmės nepaliestą maistą ir kviečia į puotas, nesuteptas krauju ar skerdynėmis. Tik gyvūnai malšina savo alkį mėsa, ir tai ne visi: arkliai, galvijai ir avys minta žole”.

Romėnų filosofas Plutarchas savo esė “Apie mėsos valgymą” rašė: “Ar gali kam nors kilti klausimas, kodėl Pitagoras nevalgė mėsos? Man greičiau norisi paklausti, ką turėjo jausti ir galvoti žmogus, pirmasis ant savo lūpų pajutęs kraujo skonį ir prie burnos pakėlęs negyvą kūną? Kas privertė jį tai padaryti? Kas buvo tas žmogus, kuris apkrovė stalus patiekalais iš yrančių, dvokiančių negyvų kūnų ir pavadino maistu tai, kas dar ką tik baubė ir klykė, judėjo ir gyveno... Juk mes valgome ne liūtus ar vilkus, nužudytus savigynos tikslais. Į juos nekreipiame dėmesio; skerdžiame nekaltas, nuolankias būtybes, kurios neturi letenų su nagais ir nešiepia mums savo ilčių. Dėl gabalėlio mėsos atimame iš jų saulę, šviesą ir gyvenimą, kurį jiems davė gimimas ir gamta”. Toliau Plutarchas meta iššūkį valgantiems mėsą: “Jeigu sakote, kad pati gamta davė jums tokį maistą, tada pirmiausia patys nužudykite būtybę, kurią norite suvalgyti. Tačiau padarykite tai savo rankomis, be kirvio, vėzdo ar kito įnagio”.

Poetas Šelis buvo prisiekęs vegetaras. Savo esė “Natūralios mitybos apgynimas” jis rašė: “Tegu mėsiško maisto šalininkas pats išbando ir įsitikina, ar gali jį valgyti. Tegu jis, Plutarcho patarimu, dantimis sudrasko gyva ėriuką ir prigludęs prie žaizdos numalšina troškulį dar karštu jo krauju... Tik tada jis bus iki galo nuoseklus”.

Levas Tolstojus sakė, kad žudydamas gyvulius maistui “žmogus nepateisinamai užgniaužia savyje aukščiausią dvasinį gebėjimą suprasti ir atjausti į save panašias gyvas būtybes. Šitaip paniekindamas savo paties jausmus, jis žiaurėja”. Jis perspėjo: “Kaip mes galime tikėtis geresnio gyvenimo Žemėje, jei esame vaikščiojantys nužudytų gyvūnų kapinynai?”

Leonardo da Vinči pirkdavo narveliuose uždarytus paukščius ir paleisdavo juos į laisvę. Jis yra pasakęs: “Jeigu žmogus nori laisvės, kodėl paukščius ir gyvūnus jis laiko uždarytus narvuose?.. Žmogus išties gyvūnų karalius, savo žiaurumu jis pranoksta juos. Mes gyvename kitų gyvybės sąskaita, esame vaikščiojantys kapinynai! Nuo savo vaikystės bjaurėjausi mėsos valgymu”.

Mahatmos Gandžio nuomone, renkantis vegetarinę gyvenseną dorovinės paskatos svarbesnės už sveikatą. Jo nuomone, „dvasiškai tobulėdamas žmogus vieną dieną liausis žudęs panašias į save būtybes vardan fizinių poreikių patenkinimo". Jis taip pat yra pasakęs: „Apie tautos didybę ir dorovinę brandą galima spręsti iš to, kaip ji elgiasi su gyvuliais". Taip pat jis pabrėžė: “Aš nė kiek neabejoju, jog dvasinė pažanga tam tikrame visuomenės raidos etape reikalauja iš mūsų liautis žudyti mums draugiškus gyvūnus, kad patenkintume savo fizinius poreikius” - Gandhi

Tarptautinės Krišnos Sąmonės Bendrijos lyderis, Jo Dieviškoji Malonybė A. Č. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada plačiai supažindino Vakarų pasaulį su vegetarizmu XX a. 7 – 8 dešimtmetyje, milijonams žmonių padėdamas atsiminti pamirštus tobulumą ir atjautą.

“Mėsos valgymas yra neišprovokuota žmogžudystė” – Benjamin Franklin

“Aš neabejoju, kad vienas iš žmogiškosios padermės tobulėjimo etapų bus atsisakymas valgyti gyvūnus” – Henry David Thoreau

“Vegetariškas maistas stipriai veikia mūsų prigimtį. Jeigu visas pasaulis pereitų prie vegetarizmo, tai galėtų pakeisti žmonijos likimą” – Albert Einstein

“Gyvulinio maisto pakeitimas augaliniu – tai mūsų atsinaujinimo laidas. Jėzus per paskutiniąją vakarienę valgė duoną vietoj mėsos ir gėrė vyną vietoj kraujo” - vokiečių kompozitorius Richard Wagner (1813 m.)

“Jeigu manęs paklaustų, kas yra gerumas, ir kas jo priešingybė, atsakyčiau, kad – gyvybės išsaugojimas ir jos sunaikinimas, todėl maitintis mėsa, gyventi kito gyvybės kaina - neteisinga...” – Thirukkuralas

Suvokimas, kad mėsos valgymas skatina karus, turėjo įtakos pasirenkant vegetarinę mitybą daugeliui nūdienos ir praėjusių amžių mąstytojų.

Liovęsi gerbti kitų gyvų būtybių gyvybę, mes paniekiname ir žmogaus gyvybę. Prieš 2600 metų Pitagoras kalbėjo: “Kas žudo gyvulį norėdamas jį suvalgyti, žudo pats save”[...]. “Tol, kol žmonės žudys gyvūnus, jie žudys ir vienas kitą. Iš tikrųjų tas, kuris žudo ir sėja skausmą, negali pjauti džiaugsmo ir meilės”. Mes bijome priešo šautuvų, bombų ir raketų, - kaip tad galime užsimerkti ir nematyti to skausmo ir baimės, kurią patys keliame, kasmet žudydami maistui daugiau kaip 1,6 milijardo naminių gyvulių bei 22,5 milijardo paukščių. O kiekvienais metais nužudomos žuvys skaičiuojamos trilijonais. Ką jau kalbėti apie dešimtis milijonų gyvūnų, kasmet nužudomų eksperimentinės medicinos laboratorijų “konclageriuose”, paskerdžiamų kailiams ir odai, sumedžiojamų pramogai. Kas paneigs, kad taip besielgdami mes vis labiau žiaurėjame?

“Jeigu žmonės neužjaus ir nebus gailestingi kitoms Dievo sukurtoms gyvoms būtybėms, jie nebus gailestingi ir kitiems žmonėms” – šv. Pranciškus Asyžietis

“Žudymas - tai meilės paneigimas. Žudyti ar valgyti kito rankomis nužudytą būtybę - tolygu mėgautis krauju. Dėl žiaurumo surambėja mūsų širdys, dėl jo apankame ir nematome, kad tie, kuriuos mes žudome, yra mūsų broliai ir seserys vieningoje Kūrinijos šeimoje” – G. L. Rudd, “Why kill for food?” autorius

“Aš visiškai sutinku su manančiais, kad mes nesulauksime visuotinės taikos tol, kol taikysimės su barbariškumu. Laimingi gyvensime šiame pasaulyje tiktai tada, kai dauguma širdžių pajaus priespaudos, kurios dabar nematome, baisumą. Kiek amžių turi praslinkti, kad žmonija prie to ateitų?” – Henry S. Salt, iš “Septyniasdešimt metų tarp laukinių”

Nepaisant mokslo ir technikos pažangos, pasaulis išgyvena nedovanotinos prievartos krizę, pasireiškiančią karais, terorizmu, žudynėmis, vandalizmo aktais, vaikų tvirkinimu ir abortais. Nuo 1945 metų, kai buvo įkurta Jungtinių Tautų Organizacija, įvyko per 140 karų, vien Amerikoje kasmet nužudoma 20 000 žmonių. Akivaizdžiai žlungant socialiniams ir politiniams sprendimams, pats laikas paanalizuoti problemą kitu, karmos dėsnio požiūriu.

Karmos dėsnį aiškina senieji Indijos raštai - Vedos. Sanskrito žodis karma reiškia veiksmą, o tiksliau - bet kokį materialų veiksmą, kuris sukelia atoveikį, prirakinantį mus prie šio materialaus pasaulio. Nors karmos samprata paprastai siejama su Rytų filosofija, daug kas Vakaruose ima suprasti, kad karma yra vienas iš gamtos dėsnių, tokių pat neišvengiamų, kaip laikas ar gravitacija. Kiekvienas veiksmas sukelia atoveikį. Už skausmą ir kančias, kurias mes suteikiame kitoms gyvoms būtybėms, pagal karmos dėsnį anksčiau ar vėliau mums patiems skyrium arba bendrai su kitais bus atlyginta tokiu pat skausmu ir kančiomis. Ir šį, ir būsimą gyvenimą mes pjausime tai, ką pasėjome, nes gamtoje galioja savi teisingumo nuostatai. Niekas negali išvengti karmos dėsnio; jo išvengia tik tie, kurie išmano, kaip jis veikia.

Kad suprastume, kaip karmos dėsnis nulemia, pavyzdžiui, karą, pasinaudokime vaizdinga analogija, kurią pateikia Vedos. Retkarčiais bambukų giraitėse, medžių kamienams besitrinant vienas į kitą, kyla gaisras. Tačiau tikroji gaisro priežastis ne medžiai, o juos siūbuojantis vėjas. Medžiai tėra jo įrankiai. Lygiai taip, pagal karmos dėsnį, nei Jungtinės Valstijos, nei Tarybų Sąjunga nėra tikroji trinties tarp šių šalių priežastis, galinti sukelti branduolinio karo gaisrą. Šį karą įžiebti tegali nematomas karmos vėjas, kurį sukelia iš pažiūros nekalti pasaulio gyventojai.
Pasak karmos dėsnio, artimiausia parduotuvė arba hamburgerių kioskas (taip pat ir vietinė ginekologinė klinika, kur daromi abortai, nors tai - jau kitos knygos tema) daug labiau susijusi su atominio karo grėsme negu Baltieji Rūmai arba Kremlius. Mus krečia drebulys vien nuo siaubingos minties apie galimą branduolinį karą, tačiau taikstomės su kas dieną pasaulyje vykstančiomis ne mažiau siaubingomis žudynėmis pramoninėse skerdyklose.

Žmogus, valgantis gyvulius, teigs nieko nežudąs, tačiau parduotuvėje pirkdamas tvarkingai įpakuotą mėsą jis užmoka už gyvulio žudymą, dėl to abu - ir tas, kuris žudo, ir tas, kuris moka, - užsitraukia karmos bausmę. Ar ne veidmainiška, pražygiavus taikos demonstracijoje, eiti į Makdonaldo užkandinę valgyti hamburgerio arba grįžus namo išsikepti bifšteksą? Tai dviveidiškumas, kurį savo eilėse smerkė Džordžas Bernardas Šou:

Sekmadieniais mes Dievą meldžiame šviesos, Kuri lydėtų mus gyvenimo takais.
Pavargom nuo karų, netrokštame kovos, Bet noriai mėgaujamės kūnais negyvais.

Bhkativedanta Svamis, komentuodamas Bhagavad-gitą pažymi: „Tie, kurie beprasmiškai žudo gyvūnus ir verčia juos kentėti - pavyzdžiui, skerdyklų darbuotojai, - bus lygiai taip nužudyti kitą ir dar daugelį būsimų gyvenimų... Judėjų ir krikščionių šventraščiai aiškiai sako: „Nežudyk". Nepaisant to, įvairiais argumentais teisindami gyvulių žudymą, jame dalyvauja net ir religiniai lyderiai, ir tai, beje, netrukdo jiems dėtis šventais. Ši apgavystė ir veidmainiavimas, klestintis žmonių visuomenėje, sukelia nesibaigiančias negandas - tarp jų ir didelius karus, kurių metu kovos laukuose žūva daugybė žmonių. Jau sukurta branduolinė bomba, kuri tik ir laukia patogios progos, kad būtų panaudota masiniam naikinimui". Tokie yra karmos padariniai.
Išmanantys karmos dėsnius suvokia, kad demonstracijomis ir peticijomis taikos nepasieksi. Žymiai naudingiau būtų, jei kuo daugiau žmonių sužinotų apie nekaltų gyvulių (ir negimusių kūdikių) žudymo pasekmes. Tai labai padėtų sumažinti pasaulį slegiančią milžinišką karmos pasekmių naštą. Pasaulį užgriuvusioms problemoms išspręsti reikia blaivios sąmonės žmonių, kurie suvoktų, kad tikroji problema glūdi mumyse. Nuodėmingų žmonių visada bus, bet jie neturėtų būti vadovai.
Vienas dažniausiai pasitaikančių argumentų, kuriuo naudojasi nevegetarai: „Vegetarai žudo augalus, o tai juk irgi prievarta". Atimti gyvybę, netgi iš augalo, be jokių abejonių, yra nuodėmė. Dėl to senieji Indijos raštai rekomenduoja maistą paaukoti Aukščiausiam Dievo Asmeniui. Vedos teigia, kad Aukščiausias Dievo Asmuo yra visų dėsnių, tuo pačiu ir karmos kūrėjas, palaikytojas ir kontroliuotojas. Aukojant maistą, kurį valgome, negauname blogų atoveiksmių, blogos karmos, kadangi toks veiksmas Viešpaties nelaikomas nuodėmingu. Bhagavad-gitoje (3.13) Aukščiausias Dievo Asmuuo teigia: „Viešpaties atsidavusiems atleidžiamos visos nuodėmės, nes jie valgo Viešpačiui paaukotą maistą. O tie, kurie gaminasi maistą trokšdami vien juslinių malonumų, minta nuodėme". Taigi, visų pirma maistą reikia aukoti jau vien dėl to, kad negautume neigiamos karmos, neigiamų atoveiksmių už žudymą. Kyla klausimas, ką galima aukoti ir ko negalima aukoti? Ką Aukščiausias Dievo Asmuo priima kaip auką ir ko nepriima? Bhagavad-gita nurodo, kad Aukščiausias Dievo Asmuo priima daržoves, grūdus, vaisius, pieno produktus, medų, vandenį. Kodėl? Vedose sakoma: dživo dživasja dživanam - „Kovoje dėl būties viena gyva būtybė yra kitos būtybės maistas". Kalbama ne apie tai, kaip visiškai išvengti žudymo (tai padaryti neįmanoma), o kaip pasotinti kūną sukeliant kitoms gyvoms būtybėms kuo mažiau kančių. Prinokusius vaisius bei daugelį daržovių, riešutus, grūdus ir pieną žudyti netenka. Ir tais atvejais, kai iš augalo atimama gyvybė, - o jo sąmonė menkiau išvystyta negu gyvulio, - mes turbūt nesuklysime teigdami, kad sukeliame nepalyginti mažiau skausmo negu skersdami gyvulį, ir tas skausmas nė iš tolo neprilygsta kančioms, kurias per savo gyvenimą patiria mėsai auginamas gyvulys.
Be naudos sveikatai, ekonominių, etinių, religinių sumetimų ir net galimybių išvengti karmos, vegetarinė mityba turi ir gilesnę, dvasinę prasmę: ji padeda ugdyti įgimtą polinkį suprasti ir mylėti Dievą. Bhaktivedanta Svamis viename iš Šrimad-Bhagavatam komentarų pabrėžia: „Žmogaus gyvybės forma skirta savęs pažinimui, todėl jis neturėtų valgyti to, kas nebuvo paaukota Viešpačiui. Viešpats priima iš Savo ištikimo tarno bet kokius patiekalus, pagamintus iš daržovių, vaisių, pieno produktų ir grūdų. Įvairios daržovės, vaisiai, pieno produktai gali būti aukojami Viešpačiui, o vėliau, Jam priėmus šią auką, galima vaišintis prasadu ir ilgainiui atsikratyti kančių, kurios patiriamos kovojant dėl būvio". Aukotas maistas tradiciškai vadinamas prasadu - „Dievo malone". Vedos teigia, kad Dievui paaukotas maistas apvalo jį valgančių asmenų sąmonę ir kūną. Apsivalius sąmonei, galima pažadinti snaudžiančią meilę Dievui ir Jį pažinti.
Aukščiausioji vegetarizmo forma - valgyti vien Krišnai paaukotą maistą. Balandžiai ir beždžionės juk irgi vegetarai, tad vegetarizmas pats savaime dar nėra didžiausias žmogaus laimėjimas. Vedos moko, kad žmogaus gyvenimo tikslas - atgaivinti ryšį su Dievu. Ir tik tada, kai imsime valgyti ne šiaip vegetarinį maistą, o aukotą maistą - prasadą, valgymas priartins mus prie šio tikslo.

Mityba ir sveikata: Įprastinės mitybos trūkumai

Širdies ir kraujagyslių ligos:

“Nuo 90 iki 97 % širdies ir kraujagyslių ligų, nulemiančių pusę visų mirties atvejų Jungtinėse Amerikos Valstijose, galima būtų išvengti taikant vegetarinę dietą.” – Amerikos Medicinos Asociacijos žurnalas, 1961 m.

“Pagrindinė širdies ir kraujagyslių ligų ir aukšto kraujospūdžio priežastis yra ta, kad ant vidinių kraujagyslių sienelių nusėda cholesterolis. Pagrindinis cholesterolio šaltinis – kiaušiniai, po jų – mėsa ir pieno riebalai. Suvalgius 100 g kiaušinių per dieną, nuo 2 iki 2,5 karto viršijama būtina cholesterolio norma.” – Medicininis pagrindas vegetarinei mitybai

“Širdies ir kraujagyslių ligų ir mitybos tyrinėjimai, pagrįsti faktine medžiaga, byloja, kad labai riebaus maisto vartojimas yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių didelį sergamumą širdies ir kraujagyslių ligomis...” – Amerikos širdies ir kraujagyslių ligų asociacija

Vėžys ir augliai:

“Kiaušiniai, gyvūnai, žuvys ir paukščiai taip pat kenčia nuo vėžinių susirgimų ir auglių bei panašių ligų. Taip pat labai gerai žinoma, kad prieš skerdžiant juos maistui, kruopštūs medicininiai tyrimai neatliekami. Bet kokia liga, kuri nepasireiškia išoriškai, yra nepastebima ir mikrobai bei virusai valgant mėsą patenka į kūną.” - Gopinath Aggarwal, “Būti vegetaru ar ne: pasirink pats”

“Akivaizdus įrodymas, kad žmogaus virškinimo traktas yra nepritaikytas mėsos virškinimui – tai ryšys tarp storosios žarnos vėžio ir mėsos vartojimo, kurį įrodo daugelio mokslininkų medicininiai darbai.” – Michael J. Hill, M. D., “Mitybos faktorių metabolinė epidemiologija – didysis žarnyno vėžys”

“Australijoje, kuri pirmauja pagal mėsos suvartojimą ir kurioje metinis jautienos suvartojimas siekia 130 kg vienam žmogui, vėžiniai virškinamojo trakto susirgimai yra dažniausi.” – “Vegetarinė mityba, sveikata ir sergamumas”

Organizmo intoksikacija:

“Valgant mėsą ir kiaušinius yra griaunamas organizmo sugebėjimas kovoti su toksinais kraujotakoje. Organizmas negali kautis net prieš pačią menkiausią ligą. Daugelio Amerikos ir Didžiosios Britanijos gydytojų požiūriu kiaušiniai – tai nuodai.” – Anda Zahar Hi Zahar

Epilepsija:

“Pagrindinė epilepsijos priežastis – infekuota mėsa ir neplautos daržovės.” – “Vegetarinės mitybos medicininis pagrindas”

Reumatoidinis artritas, podagra:

“...Mėsiški valgiai padidina šlapimo rūgšties kiekį kraujyje. Šios rūgšties nuosėdos sukelia sąnariuose reumatoidinį artritą, podagrą ir kitas sąnarių ligas. Buvo pastebėta, kad nustojus valgyti mėsą, kiaušinius, vartoti arbatą, kavą ir kt., palengvėja šių ligų klinika.” - “Vegetarinės mitybos medicininis pagrindas”

Aterosklerozė

“Aterosklerozė pasireiškia arterijų pabrinkimu, kurį sukelia per dideli polineprisotintųjų riebalų, cholesterolio ir kalorijų kiekiai mūsų maiste. Mėsos valgiai ir kiaušiniai jų turi labai daug, kai tuo tarpu vegetarinis maistas – labai mažai. O jų kiekis vaisiuose ir daržovėse beveik nepastebimas. Dėl to vegetarai neserga ateroskleroze...” - “Vegetarinės mitybos medicininis pagrindas”

Paveldimos ligos:

“Buffalo, Niujorko valstybiniame universitete atlikti tyrimai parodė, kad daugiau negu 47 000 Amerikos naujagimių kasmet kenčia nuo paveldimų ligų, todėl, kad jų tėvai vartojo mėsą. Suaugę šie vaikai jau niekada nebus sveiki.” – Ahimsa Sandesh, 1989 m. birželis

Apsinuodijimai maistu:

“Remiantis Sveiko gyvenimo būdo mokymo tarybos duomenimis, 90 % visų mirčių nuo apsinuodijimo maistu yra dėl mėsos valgymo.” – “Ateities maistas”
“Statistikos duomenimis vien tiktai Amerikoje kasmet daugiau nei 40 000 žmonių kenčia nuo ligų, sukeltų infekuoto maisto – kiaušinių ir mėsos.” - Ahimsa Sandesh, 1989 m. birželis

Diabetas:

“Daktaras Andrew Gold savo knygoje Diabetas rašo: “Jo priežastys – mėsa, o gydymas – vegetarinis maistas.” – “Vegetatinės mitybos vaidmuo sveikatai ir ligoms”

Vidurių užkietėjimas:

“Amerikos gydytojai teigia, kad vegetarai, lyginant su valgančiais mėsą, atsparesni ligoms. Nevegetarai dažniau kenčia nuo vidurių užkietėjimo, o vidurių užkietėjimas sukelia įvairias ligas...” - Ahimsa Sandesh, 1989 m. birželis

Psichinė negalia:

“Du specialistai iš Gvalioro, dr. Jasrai Singh ir p. C. K. Dawas, tyrė 400 nuteistųjų Gvalioro kalėjime. Jie priėjo prie išvados, kad iš 250 kalinių nevegetarų 85 % buvo ūmaus būdo, konfliktiški. Tuo tarpu iš 150 likusių kalinių, kurie buvo vegetarai, 90 % buvo ramūs ir linksmo būdo.” - Gopinath Aggarwal, “Būti vegetaru ar ne: pasirink pats”
“Mityba psichikai daro didelę įtaką. Tam tikros rūšies maistas teikia visas medžiagas, kurių reikia psichinei veiklai. Kitaip sakant, smegenys geriausiai funkcionuoja maitinantis neagresyviu maistu be mėsos, kuriame gausu šviežių vitaminų ir neorganinių medžiagų, pakankamai kalcio fosfatų. Smegenims reikia labai daug specifinių maistingųjų elementų ir medžiagų, kurias išskiria endokrininiai kūno organai, todėl visų pirma jie privalo būti sveiki.” – E. R. Rost O. B. E., M. R. C. S., L. R. C. P., “Sąmonės prigimtis”

Mityba ir sveikata: Vegetarinės mitybos privalumai

Ilgaamžiškumas:

“Hunza genties 90-100 metų amžiaus žmonių tyrinėjimai parodė, kad jų ilgaamžiškumo ir geros sveikatos priežastis yra vegetarinė mityba.” – Ahimsa Sandesh, 1989 m. birželis

Gera sveikata:

“Grūdai ir kitos daržovės su pienu, sūriu ir sviestu arba aliejumi (nesant sviesto), yra pilnavertis, labai maistingas ir energijos teikiantis maistas. Padorumas kaip niekada reikalauja, kad nė vienas žmogus nevalgytų mėsos ir nepirktų jos parduotuvėje.” – Adam Smith, “Tautų gerovė”

Jaunatviška energija:

Kartą kažkas paklausė George Bernard Shaw, kodėl jis atrodo taip jaunatviškai. “Jūs neteisus”, - atkirto Shaw. “Aš atrodau pagal savo amžių. Tai kiti žmonės atrodo senesni, negu jie yra iš tikrųjų. Ir ko gi tikėtis, jei jie valgo lavonus?”

Fizinė jėga ir gerovė:

“Maistas, kurį sudaro grūdinės kultūros, pienas ir jo produktai, šviežios daržovės, turi ne tik visus žmogui reikalingus baltymus, bet ir visko, ko reikia, kad organizmas būtų sveikas, stiprus, kad žmogus jaustųsi gerai.” – seras Robert McCarrison

Būties taurumas ir laimė:

“Aš esu visiškai įsitikinusi, kad vegetarų judėjimas yra visų kitų judėjimų ramstis ir pagrindas kelyje į taurią būtį, dvasinį apsivalymą, laisvę, teisingumą ir laimę. Aš manau, kad vegetarinis judėjimas yra vienas iš svarbiausių judėjimų mūsų amžiuje.” – dr. Anna Kingsford

Viršsvorio problema:

“Joks fiziologas nesiginčys, kad žmonės turėtų maitintis vegetariškai.” – rd. Spencer Thompson



Ekonominis aspektas

Mėsos produktų gamyba – tai mažumos prabanga daugumos sąskaita. Didžiuliai kiekiai grūdų, kuriuos maistui galėtų suvartoti žmonės, sušeriami mėsai auginamiems galvijams. Jungtinių Valstijų žemės ūkio ministerijos duomenimis, daugiau kaip 90 procentų visų Amerikoje užauginamų grūdų sušeriama galvijams ir paukščiams – karvėms, kiaulėms, avims ir viščiukams, kurie baigia savo gyvenimą ant pietų stalo. Taigi grūdų naudojimas mėsai auginamiems gyvuliams šerti yra nepaprastai nuostolingas. Minėtosios JAV žemės ūkio ministerijos skaičiavimais, sušėrus galvijams 16 kg grūdų, tegaunamas 1 kg mėsos.

Savo knygoje “Dieta mažai planetai” Francas Muras Lape siūlo mums įsivaizduoti, kad sėdime priešais lėkštę su bifšteksu. “Po to įsivaizduokime kambarį, kuriame sėdi 40-50 žmonių su tuščiomis lėkštėmis. Jūsų bifštekso sąskaita į kiekvieno jų lėkštę galima būtų prikrėsti virtų kruopų košės”.

Šerdamos mėsai auginamus galvijus, klestinčios valstybės ne tik švaistosi grūdais, bet ir atima iš skurstančių valstybių daug baltymų turtingo augalinio maisto. Dr. Georgas Borgsrtomas, žymus specialistas, tiriantis maisto produktų išteklius įvairiose šalyse, apskaičiavo, kad trečdalis Afrikos žemės riešutų derliaus (žemės riešutai baltymingumu nenusileidžia mėsai) galų gale atsiduria Vakarų Europoje mėsai auginamų galvijų bei paukščių skrandžiuose.

Silpnai išsivysčiusiose šalyse žmogus per metus vidutiniškai suvartoja 200 kg grūdų; didžioji jų dalis yra tiesiog suvalgoma. Tuo tarpu europietis ar amerikietis, garsaus mitybos specialisto Lesterio Brauno duomenimis, per metus vidutiniškai suvartoja 1000 kg grūdų; beveik 90 % jų pirma sušeriama mėsai auginamiems gyvuliams. Pasak Brauno, vidutinis mėsą valgantis europietis ar amerikietis suvartoja penkis kartus daugiau maisto atsargų negu vidutinis Kolumbijos, Indijos ar Nigerijos gyventojas.

Džinas Mejeris, mitybos problemas tyrinėjantis mokslininkas iš Harvardo universiteto, apskaičiavo, kad sumažinus mėsos produkciją nors dešimčia procentų, būtų sutaupyta gyvuliams skirtų grūdų, kurių pakaktų pamaitinti 60 milijonų žmonių.

Remdamiesi šiais faktais, mitybos problemas tyrinėjantys specialistai nurodo, kad bado problema pasaulyje kuriama dirbtinai. Maisto pagaminama netgi daugiau, negu reikėtų pamaitinti visiems planetos gyventojams, tačiau jį paskirstant patiriami didžiuliai nuostoliai.

Polis ir Anė Erlichai knygoje “Gyventojai, resursai ir aplinka” rašo, kad vienam kilogramui kviečių išauginti tereikia 60 litrų vandens, o vienam kilogramui mėsos gauti jo prireikia net apie 1250-1300 litrų.
O 1973 m. laikraštis “New York Post” paskelbė faktų apie stulbinantį šio brangiausio gamtos turto švaistymą: viena didžiulė viščiukų skerdykla Jungtinėse Valstijose kasdien sunaudodavo 400 000 kubinių metrų vandens. Šio kiekio vandens pakaktų miesto su 25 000 gyventojų poreikiams tenkinti.

Nusisukę nuo pasaulio geopolitinės situacijos, pažvelkime į savo piniginę. 1986 m. sausį, pasidairius po Niujorko supermarketus, paaiškėjo, kad kilogramas jautienos nugarinės kainavo maždaug 8 dolerius, o skanaus, sotaus vegetarinio maisto kilogramo vidutinė kaina nesiekė net keturių dolerių. 200 g naminio sūrio gabalėlyje, kurio kaina 60 centų, yra 60 % minimalios baltymų normos dienai. Tapus vegetaru galima sutaupyti mažiausiai keletą tūkstančių dolerių per metus ir dešimtis tūkstančių dolerių per visą gyvenimą. Amerikos, kaip, beje, ir viso pasaulio, vartotojų santaupos kasmet padidėtų milijardais dolerių. Visa tai įvertinus, sunku suprasti, kaip galima nebūti vegetaru.

Ekologinis aspektas

Kita kaina, kurią mes mokame už tai, kad vartojame mėsą, - nualinta aplinka. Skerdyklų ir fermų nutekamieji vandenys bei srutos – pagrindiniai upių bei upelių teršėjai. Kasdien darosi vis aiškiau, kad mūsų planetos gėlo vandens atsargos yra ne tik teršiamos, bet jomis dargi neatsakingai švaistomasi ir čia pirmauja mėsos pramonė. Georgas Borgstromas teigia, kad mėsos pramonė teršia aplinką 10 kartų smarkiau negu gyvenamieji rajonai ir tris kartus smarkiau negu gamybos įmonės.

Religinis aspektas

“Gyvūnų išnaudojimas yra nesuderinamas su jokia gailestingumą išpažįstančia religija” – Peter Singer, Monašo Universiteto (Australija) filosofijos profesorius, “Gyvūnų išlaisvinimas” autorius.

“Žiaurumas gyvūnams yra tiek išsikerojęs, jog, rodos, žmogus niekada ir nemylėjo Dievo” – kardinolas John H. Newman.

KRIKŠČIONYBĖ

Krikščioniškame pasaulyje plačiai išplitęs klaidingas įsitikinimas, esą Kristus valgė mėsą, kad Naujajame Testamente yra daugybė nuorodų į mėsą. Bet atidesnis žvilgsnis į graikų rankraščių originalus rodo, kad dauguma žodžių (trophe, brome ir kt.), verčiamų žodžiu “mėsa”, reiškia tiesiog “maistas” arba “valgymas” plačiąja prasme. Pavyzdžiui, Evangelijoje pagal Luką (8:55) skaitome, kad Jėzus prikėlęs moterį iš numirusių ir “liepęs duoti jai valgyti mėsos”. Graikiškas originalo žodis “phago” verčiamas “mėsa”, o iš tiesų jis reiškia “valgyti”. Taigi Kristus iš tikrųjų pasakė jai – “valgyk”. Graikiškas žodis “kreas” (“kūnas”) ir kalbant apie Kristų nebuvo pavartotas. Evangelijoje pagal Luką 24:41:43 mokiniai pasiūlė mokytojui žuvies ir korį medaus ir jį Kristus paėmė (vienaskaita, todėl nežinia, ką jis paėmė). Niekur Naujajame Testamente tiesiogiai nepasakyta, kad Jėzus valgė mėsą.

Šiai minčiai atliepia garsioji Izaijo pranašystė: “Žinokite, kad nekalta mergelė pradės, pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanueliu. Jis valgys sviestą ir medų, kol pats susivoks stumti blogį ir rinksis gėrį” (Izaijo pranašystė 7:14-15) (čia aiškiai pasakoma, kad mėsos valgymas sunaikina žmoguje gėrį. Būdinga, kad antroji sakinio dalis Evangelijoje pagal Matą 1:23, paprastai praleidžiama).

Jis smarkiai priekaištavo fariziejams sakydamas: “... Jei būtumėte supratę, ką reiškia “Aš noriu gailestingumo, o ne aukos”, <...> nebūtumėte pasmerkę nekaltųjų” (Evangelija pagal Matą 12:6), tai aiškiai nepateisina gyvūnų žudymo, tą patį teigia ir eilutės, paimtos iš Ozėjo pranašystės 6:6: “Aš noriu gailestingumo, o ne aukos, ir Dievo pažinimo labiau, negu deginamųjų aukų...” (atkreipkite dėmesį – antroji sakinio dalis Evangelijoje pagal Matą 12:6 ir vėl praleista).

Jis smarkiai priešinosi papročiui aukoti šventyklose gyvulius, išvydamas iš šventyklos tuos, kurie pardavinėjo jaučius, avis ir karvelius, bei pinigų keitėjus (Evangelija pagal Joną 2:13-15).
Jo žodžiai: “... ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekyvietės namų” (ankstesniuose vertimuose “žudynių vietos”).

Iš Evangelijos pagal Matą 3:4 visi žino, kad Jonas Krikštytojas atsisakydavo mėsos (“Jis maitinosi skėriais, pupomis ir laukinių bičių medumi”. Graikų originale alyvų paplotėliai ir “enkris” – skėriai / lauko medus).

Nežinome, ar Jėzus buvo vegetaras. Ne mažiau kaip septyni iš dvylikos Jėzaus mokinių atsisakė mėsos (apie kitus likusius mes nežinome). Tai atitinka Jėzaus mokymą: “... tarnas nesikelia aukščiau šeimininko...” (Evangelija pagal Joną 14:16). Septyni atsisakė mėsos:

1. Petras: “... kuris maitinosi duona, alyvuogėmis ir žalumynais...” (Hor.15:cf, Klem. Hom. XII, 6);
2. Jokūbas: Bažnyčios tėvas Eusebijus, cituodamas Evangelijas apie 160-uosius m. rašė, kad “... Jokūbas, Viešpaties brolis, buvo šventas nuo gimimo. Jis negėrė vyno ir nevalgė mėsos...”
3. Tomas: pagal vieną ankstyvosios krikščionybės istorinį dokumentą: “dėvėjo ištisinį drabužį, dalijosi su kitais viskuo, ką pats turėjo, nevalgė mėsos ir negėrė vyno...” (Džeimsas Vernonas Bartletas, M. A. “Apokrifinės evangelijos krikščionybės istorijoje dabartinio mokslo šviesoje”);
4. Matas: “... gyveno sėklomis, riešutais, vaisiais ir daržovėmis, neliesdamas mėsos...” (Klemensas iš Aleksandrijos / Klem. Mokytojas);
5. Motiejus (pakeitęs Judą; Apaštalų darbai 1:21-26): jo maistas, Bažnyčios Tėvo Klemenso Aleksandriečio liudijimu, buvo toks pat kaip ir Mato;
6. ir 7. Andriejus (Petro brolis pagal tikėjimą ir giminystės ryšius) ir Judas iš Betsaido abu buvo Jono Krikštytojo pasekėjai ir todėl privalėjo laikytis ir krikštytojo asketiškos mitybos.

Paulius be kita ko rašo: “Negriauk Dievo darbų dėl maisto...”, “Mėsos ir vyno geriau atsisakykit” (Laiškas Romiečiams 14:20, 21). Tačiau jo nusiteikimas ne toks kategoriškas.

Be to, taip stipriai pasisakę yra ir daugelis ankstyvosios Bažnyčios Tėvų: “... Kad ir kaip nevertintumėte Kristaus pavyzdžio, valgymu ir gėrimu pataikaudami savo geiduliams, aš manau, kad Tas, kuris “laimino” ne sočiuosius, bet alkanus ir trokštančius, kuris skelbė, kad jo darbai – tai jo Tėvo valios vykdymas, manau, kad susilaikymas jau buvo jo nusistovėjęs įprotis, ir tas mokė juos darbuotis už “mėsą”, kuri veda į amžinybę, o savo kasdieninėse maldose prašyti ne mėsiško valgio, o duonos kasdieninės...” Quintus Septimius Tertullianus (155 m.). Šis Tertulijano pranešimas buvo patvirtintas Apaštališkojo Tėvo Papijaus (60 – 125 m.) raštų fragmentais.

Apaštalo Tomo darbai, kuriais plačiai naudojosi ankstyvosios krikščionybės sektos, Jėzaus mokinius vadina asketais: “Jie nuolat pasninkauja ir meldžiasi, bet kokiu oru nešioja vieną ir tą patį rūbą, neima nieko iš kitų, viską, ką turi, išdalija kitiems ir susilaiko nuo mėsos ir vyno”.
“Mėsos valgymas – nenatūralus ir tiek pat kenksmingas, kiek kenksmingas stabmeldiškas velnių garbinimas su aukojimais ir kruvinomis “puotomis”, kuriose dalyvaudamas žmogus bičiuliaujasi su nelabuoju...” – II-ojo amžiaus Klemento Homilijaus šventraštis, Hom. XII.

Klementas Prudencijus, pirmasis krikščioniškų himnų kūrėjas, viename iš savo himnų kviečia tikėjimo brolius krikščionis “... nesitepti savo rankų ir širdžių nekaltu karvių ir avių krauju”.

“Kur kas geriau būti laimingam, negu įsileisti velnią, laimė kyla iš doros. Štai ir apaštalas Motiejus maitinosi sėklomis, riešutais, daržovėmis ir nevartojo mėsos... argi daržovės, šaknys, alyvuogės, žalumynai, pienas, sūris, vaisiai – argi visa valgių įvairovė nėra tas pats saikas ir paprastumas?” – Bažnyčios Tėvas Klemensas Aleksandrietis

Mes, krikščionių lyderiai, susilaikome nuo gyvulių mėsos, norėdami sutramdyti savo kūną. Mėsos vartojimas maistui yra mūsų prigimčiai priešingas, demoniškas darbas.
Apie ankstyvuosius krikščionis: “... Jie apsieina be šlakelio kraujo, be prašmatnių gurmaniškų valgių, be apsunkusios galvos. Čia pas juos nėra siaubingo mėsos tvaiko, nesklinda nemalonūs kvapai iš virtuvės...” – šv. Chrizostomas (347 – 404 m.)

“... Kadangi Kristus yra alfa ir omega, Mesijas, kuris viską atkuria iš naujo, nebeleidžiama išsiskirti ar valgyti mėsą... ir aš taip pat jums sakau: jeigu trokštate tobulintis, vyno ir mėsos geriau atsisakykit.” – šv. Jeronimas (340 – 420 m.), kuris davė pasauliui Vulgatą, lotynišką Biblijos vertimą, kuris naudojamas ir šiandien.
“Mėsos garai temdo dvasios šviesą... Vargu ar gali tapti dorybingas tas, kuris puotauja prie mėsa nukrauto stalo...” – šv. Bazilijus (320 – 379 m.)

Dažnas pagonybės metraštininkas aprašo ankstyvuosius krikščionis nurodydamas, kad jie susilaiko nuo mėsos: Plinijus, Betanijos valdytojas (kur krikščionybės tiesas skelbė Petras), užsimena apie ankstyvuosius krikščionis laiške Romos imperatoriui Trojanui, ir teigia juos esant “... siaubingai prietaringus, susilaikančius nuo mėsiško maisto...”.

Filosofas stoikas, Nerono mokytojas Seneka (5 m. pr. Kr. – 65 m. po Kr.), rašo apie krikščionis: “...imperatoriaus įtariai vertinamas prietaringų svetimšalių kultas, reikalaujantis susilaikyti nuo mėsiško maisto...”

Juozapas Flavijus apie ankstyvuosius krikščionis rašo: “... Jie susirenka prieš saulėtekį ir, nepratardami nė žodžio apie kasdieninius dalykus, savotiškai meldžiasi <...> visi sėdasi ir valgo vienodos rūšies bekraujį maistą...”.

Sename aramėjų šventraštyje apie Jėzų, kurį išsaugojo ir išvertė E. M. Szeekely, randame tokią citatą:
“... Todėl tas, kuris žudo, nužudys ir savo brolį... Nužudytųjų gyvūnų mėsa jo kūne taps jo paties kapu. Iš tiesų sakau jums, tas, kuris žudo, žudo save, o tas, kuris valgo mėsą ar žudo gyvūnus, tas ryja mirtį... Nežudykite nei žmonių, nei gyvūnų maistui... Gyvybė atsirado iš gyvybės, iš mirties ateis tiktai mirtis. Nes viskas, kas apnuodijo tavo maistą, apnuodys ir tavo kūną. Tavo kūnas bus toks, koks buvo tavo maistas, o dvasia tokia, kokios bus tavo mintys...” – E. M. Szeekely, “Santarvės Evangelija”

Albertas Schweitzeris rašo: “... Etikai svarbus ne tik žmogus, bet ir gyvūnijos pasaulis. Tai įrodo ir šv. Pranciškaus Asyžiečio aspiracijos. Taip besamprotaudami mes prieiname prie išvados, kad etika gerbia visokią gyvybę. Tai meilės etika, atsiverianti plačiajam pasauliui. Jėzaus etika šiandien pripažinta kaip bet kokio mąstymo būtinybė <...> Tiktai visuotinė etika, kuri gerbia kiekvieną gyvą būtybę, gali suartinti mus su pasauliu ir su jame viešpataujančia valia...”

Kardinolas John Henry Newmanas (1801 – 1890 m.) rašo: “... Toks žiaurumas gyvūnams rodo, tarsi žmogus nemylėtų Dievo... Jie mums nepadarė nieko blogo, jie neturi jėgų pasipriešinti... Baisu, tiesiog demoniška kankinti tuos, kurie niekada mums nepadarė nieko blogo, kurie negali patys apsiginti ir yra visiškoje mūsų valioje...”.

Tolstojus ir duchoborai (Rusijos stačiatikiai) laikėsi nuomonės, kad mėsos valgymas prieštarauja krikščionybės įstatymams.

JUDAIZMAS

Ir Dievas tarė: “Aš jums daviau visokias sėklą brandinančias žoles, kurios auga žemės paviršiuje, ir medžius, nokinančius vaisius, tebūna tai jūsų maistas” – “Pradžios knyga” 1:29

“Nežudyk” – “Išėjimo knyga” 20:13
“Kas pjauna jautį – žudo žmogų, kas aukoja avį – nusuka šuns sprandą, keliantis duonos auką – aukoja kiaulės kraują... Jie patys pasirinko savo kelią, nes jų sielai malonios jų bjaurystės” – Izaijo pranašystė 66:3

“Kam man tiek aukų? – Aš sotus jūsų avinais, deginamosiomis aukomis ir penimų gyvulių taukais. Aš nemėgstu jaučių, avių ir ožių kraujo... Neaukokite man bergždžių aukų... Kai jūs iškeliate rankas, Aš nusisuku nuo jūsų, kai beriate maldas, nesiklausau, nes jūsų rankos suteptos krauju...” – Izaijo pranašystė 1:11-15

“Aš noriu gailestingumo, o ne aukos, Dievo pažinimo noriu labiau, negu deginamų aukų...” – Ozėjo pranašystė 6:6

Izraelitams, įsigeidusiems mėsos, Dievas taip sakė: “Viešpats jums duos mėsos, ir jūs valgysite. Ne vieną dieną, ne dvi dienas, ne penkias dienas, ne dešimt dienų ir ne dvidešimt dienų, bet visą mėnesį, kol nebegalėsite į ją net pažiūrėti, nes jūs paniekinote Viešpatį...” – Skaičių knyga 11:18-20

“Ir mėsa tebegirgždėjo jiems tarp dantų, ir jie dar nebuvo jos suvalgę, kai Viešpaties rūstybė užsidegė prieš tautą ir jis užleido jiems didelį marą...” – Skaičių knyga 11:33

Danieliaus istorijoje pasakojama, kad kalinamas Babilone jis nevalgė mėsos, kurią jam siūlė kalėjimo prižiūrėtojai, pasirinkdamas paprastą vegetarinį valgį.

Isaak Bashevis Singeris rašo: “Kai žmogus žudo gyvūnus maistui, jis kartu paneigia savo amžiną tiesos troškimą; žmogus meldžia pasigailėjimo, bet tuo pačiu pats neketina pasigailėti kitų. Kodėl tad žmogus turėtų tikėtis pasigailėjimo iš Dievo? Negarbinga tikėtis iš kito to, ko tu pats neketini duoti.”
Tarptautinės Žydų vegetarų draugijos įkūrėjas ir prezidentas Philipas L. Pickas teigia: “Judaizmas grindžiamas gailestingumu ir mintimi valgant apsieiti be kraujo.”

INDUIZMAS

Didieji Indijos šventieji ir išminčiai: Kapila, Vjasa, Panimi, Patandžali, Šankaračarja, Čaitanja, visi islamo šventieji kankiniai ir visi didieji Taikos apaštalai, Mahatma Buda, Bhagavanas Mahavir, Guru Nanak ir skelbęs neprievartą Mahatma Gandhi, visi jie buvo prisiekę vegetarai, nes kraujas stabdo dvasinį tobulėjimą. Manu įstatymai (5:55) skelbia: “Žudikas yra kiekvienas, kuris žudo, leidžia žudyti, parduoda skerdieną, verda mėsą, neša ją į stalą ir ją valgo – visi jie sulauks atpildo pagal karmos dėsnį.”. “Kam labai norisi mėsos, tas gali pasidaryti gyvūną iš lydyto sviesto arba iš miltų ir suvalgyti. Bet lai niekada netrokšta nužudyti gyvą būtybę...” – Manu 5:37

“Mėsos negalime gauti be smurto, nukreipto prieš gyvą būtybę, o kenkimas jaučiančiai būtybei neleidžia pasiekti rojaus palaimos. Todėl teatsisako jis mėsos.” – Manu

“Gerai apsvarstęs pasibjaurėtiną mėsos kelią į lėkštę, tą žiaurumą, atimant laisvę ir žudant fizinį kūną turinčias būtybes, visiškai atsisakyk mėsos valgymo.” – Manu

“Tie, kurie nekenkia kitiems veiksmais, mintimis bei žodžiais, nesvarbu kokia jų padėtis visuomenėje – į Jamos buveinę nepatenka. Žmonės, kurie skaudina kitus, nepateks į dangų, net jei deklamuoja Vedas, šelpia kitus, tramdo kūną ir aukoja aukas. Bet kokio smurto atsisakymas yra didžiausia pamaldumo išraiška, geriausias nuodėmių atpirkimas, dangaus dovana. Taip kalba išminčiai.” – Padma Purana III 31-25-28

“Kas valgo žalią ar virtą mėsą, žudo embrionus, pats bus sunaikintas” – Atharva Veda 8.6.23
“Didvyris Bhišma laikė nusidėjėliais visus, valgiusius mėsą ir prekiavusius ja, visus, žudžiusius gyvūnus dėl mėsos.” – Anushasana Parva iš Mahabharatos

Maharišis Dardžananda Satjartha Prakašoje yra pasakęs, kad mėsos valgymas lemia žmogaus temperamento ūmumą.

“Su gyvūnais – elniais, kupranugariais, asilais, beždžionėmis, pelėmis, gyvatėmis, paukščiais ir musėmis, elkimės kaip su savo sūnumis. Ar taip jau skiriasi vaikai nuo nekaltų būtybių” – Šrimad Bhagavatam 7.14.9
“Žiaurus ir niekingas žmogus, gyvenantis kitų gyvybės kaina, savo paties labui nusipelno mirties, antraip dėl savo piktų darbų jis nupuls dar žemiau” – Šrimad Bhagavatam 1.7.37

Garsaus išminčiaus ir šventojo Čanakjos Pandito žodžiais tie, kurie valgo mėsą ir geria, yra gyvuliai žmogaus pavidalu, našta kenčiančiai žemei. Bhagavad-gitoje Viešpats Šri Krišna sako: aham bidža – pradah pita – “Aš esu sėklą duodantis tėvas” (14.4), “...Aš esu visų širdyse...” (5.15) ir “...vienintelis visų gyvųjų esybių draugas...” (5.29). “Jeigu kas su meile ir pasiaukojimu pasiūlys man lapelį, gėlę, vaisių ar vandens, Aš priimsiu auką” (9.26).

Viešpats priima tiktai krauju nesuteptą ir švarų maistą, palaiminti tie, kurie dalyvauja tokio maisto aukojime: “Viešpaties tarnams atleidžiamos visos nuodėmės, nes jie valgo paaukotą maistą. O tie, kurie ruošia maistą, siekdami juslinių malonumų, minta nuodėme.” – Bhagavad-gita 3.13

Jo Dieviškoji Malonybė A. Č. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada, Harė Krišna judėjimo (ISKCON) įkūrėjas-ačarja nurodo: “Kas myli Krišną, atiduoda Jam viską, ko Jis nori, ir neaukoja to, ko Viešpats nepageidauja arba ko Jis neprašo. Taigi mėsos, žuvies ir kiaušinių Krišnai nereikėtų aukoti... Daržovės, grūdai, vaisiai, pienas ir vanduo – žmonėms tinkamas maistas. Jį žmogui nurodė valgyti Viešpats Krišna. Kitas maistas negali būti siūlomas Jam, nes Viešpats nepriims aukos.”

Bhagavad-gitoje aprašomas trijų kategorijų maistas:
1) dorybės maistas – vaisiai, daržovės, javai, ankštiniai augalai, riešutai, pienas, sviestas ir kt. užtikrina ilgaamžiškumą, suteikia psichinės ir fizinės energijos, iš jo plaukia gyvenimo džiaugsmas, ramybė, užuojauta, lygybė, jis apsaugo nuo žiaurumo, saugo kūną, širdį ir mintis nuo pikto;
2) aistros maistas – karšti, rūgštūs, kartūs produktai, prieskoniai ir sausos medžiagos. Toks maistas skatina geidulius, liūdesį, ligas bei įtampą;
3) neišmanymo maistas – pasenęs, sausas, neišvirtas (įskaitant pusfabrikačius), nemalonaus kvapo, pūvantis, nešvarus maistas, svaiginančios medžiagos, mėsa ir kt. – skatina žmogų blogiems poelgiams, aptemdo intelektą, sukelia ligas, skatina tinginystę ir kitas blogybes.

Jo Dieviškoji Malonybė A. Č. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada, Harė Krišna judėjimo įkūrėjas-ačarja, konstatuoja: “Nepaisant materialaus mokslo pažangos, žmogus negali sukurti gyvybės, todėl jis neturi teisės savo nuožiūra atimti kitos būtybės gyvybės. Materialiame pasaulyje jau ir taip užtenka negandų, o tai, kad neužkertamas kelias gyvūnų žudymui, nuodija pasaulio dvasinį klimatą, atneša vis daugiau karų, epidemijų, badą ir kitas baisias negandas.”

“Visos gyvos esybės atėjo su tam tikra misija. Prieš įgaudamos kitą pavidalą, ar prieš pereidamos į kitą kūną, gyvos esybės turi išgyventi visą joms skirtą laiką.”
“Gyvūno ar kitos gyvos būtybės nužudymas sutrukdo jam išbūti visą skirtą įkalinimo kūne laiką. Todėl žmogui nevalia pataikauti savo geiduliams ir žudyti, nes tai nuodėmė.”

SIKHAI

Gurudvaroje visada vaišiname prasadu. Guru Nanak dev valgė tiktai vegetariškai.
Kabir Sahibo mokymas pagrįstas gailestingumu ir prievartos nenaudojimu, o smerktinas mėsos vartojimas buvo plačiai nušviestas Adi Granth puslapiuose.
Visiems Sahibų guru nedviprasmiškai uždrausta naudoti prievartą, o kai prievarta uždrausta, klausimas ar valgyti žuvį, paukštieną ar mėsą visai nekyla. Po daugelio metų intensyvių tyrinėjimų, Širomani Gurudvara Prabhandak komitetas knygos forma išleido Guru įsakymus ir priesakus.
Vienas iš šių Hukum – nurodymų – byloja:
“Viešpats Khalsas savo pasekėjams nurodė <...> atsisakyti tabako, opiumo, alkoholio, nebevalgyti mėsos, žuvies, svogūnų, nevogti ir nepasiduoti žemiškoms aistroms...”
Visų Langar’o Sikhų guru maistas privalo būti tiktai vegetariškas.

DŽAINIZMAS

Religija moko sadhu stengtis, kad į kvėpavimo takus nepatektų vabzdžių, jų nepraryti, draudžia dresuoti gyvūnus, kad jų neužgautų, ar versti juos sunkiai dirbti, ir laiko, kad jų kalinimas narvuose yra nuodėmė, tad problemos dėl mėsos valgymo čia paprasčiausiai neiškyla.

BUDIZMAS

“Kad gyvų būtybių nekankintų baimė, mokiniai teatsisako mėsos... išmintingųjų maistas, kurį valgo sadhu (šventieji) – nemėsiškas. Ateityje gali atsirasti neišmanėlis, kuris pasakys, kad Aš leidau valgyti mėsą ir kad Aš pats ją valgiau, bet Aš niekada neleidau, neleidžiu ir niekada ateityje niekam ir niekur neleisiu valgyti mėsos, jokiu jos pavidalu ir jokiomis aplinkybėmis. Tai besąlygiškai draudžiama visiems.” – Viešpats Buda

“Prievarta visiems kelia siaubą, visi bijo mirties. Įsivaizduodamas save kito kailyje, žmogus neturėtų žudyti ar taikstytis su žudymu” – Dhammapada 130
“Tiktai tą, kuris nenaudoja jokios prievartos prieš gyvąsias būtybes, silpnas ar stiprias, kuris nežudo ir neišprovokuoja žudyti kito – tiktai tokį aš laikau šventu žmogumi.” – Dhammapada 405
“Nėra tokios priežasties, dėl kurios žmogus maistui galėtų žudyti gyvūnus, kai yra tiek daug visko, kas pakeistų mėsą. Be mėsos žmogus gali apsieiti.” – Dalai Lama
“Apie Viešpatį Budą sako taip: sadaya-hridaya daršita-pašu-ghatam. Jis suvokė, kad žmonija ramiai kasa sau duobę žudydama gyvulius. Jis nužengė mokyti ahimsos – nenaudoti prievartos, būti gailestingiems gyvūnams bei žmonėms. Jokia religija neleidžia žudyti gyvūnų. Krikščionybė irgi turi aiškų įsakymą: “Nežudyk”. Taigi gyvūnų žudymas yra draudžiamas visų tikėjimų.

Jokia religija neleidžia be reikalo žudyti gyvūnų. Bet niekas nepaiso šio draudimo. Žudynių vis daugiau, vis daugiau jų sukeltų padarinių. Kas dešimt metų kyla karas. Tai vis pasekmė.” – Jo Dieviškoji Malonybė A. Č. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada, Harė Krišna judėjimo (ISKCON) įkūrėjas-ačarja

TAOIZMAS

Konfucijus rėmėsi tarpusavio sąveikos įstatymu, garsiąja Auksine Kinų Taisykle: “Nesielk su kitais taip, kaip nenorėtumei, kad elgtųsi su tavimi.”, - tai viena iš seniausių sentencijų, kuri prasiskynė kelią ir į krikščionybę. Gyvenime Konfucijus vadovavosi šia tiesa.

Lao Tse išdėstė taoizmo tiesas veikale Tao Te King, kurios mokė gyvenimo vienybės... jeigu norime pasiekti tobulumą, mes privalome “būti santarvėje su Tao” – harmonijoje su gyvenimu.
“Mes negalime laikyti save aukštesniais už tuos, kuriuos mes vadiname “žemesniaisiais” gyvūnais. Tegu jie yra žemesnėje evoliucijos pakopoje, bet jie ir mes – viena šeima. Mes negalime atimti gyvybės jokiai kitai gyvai esybei. Iš tikrųjų mes apskritai neturime teisės atimti tai, ko negalime duoti. Kaip negalime grąžinti gyvybės mirusiajam, taip neturime teisės ir atimti gyvybės.” – J. P. Vas Vani, “Why kill for food?”

ISLAMAS

“Joks gyvūnas žemėje, joks dvisparnis paukštis – tik žmogus yra panašus į Tave.” – Koranas, 6 skyrius, 38 posmas
“Tai Jis duoda jums derlių ir alyvuoges, ir datulių palmes, ir vynuoges, ir kitokius vaisius. Viešpatie! Išmintingas supras – tai stebuklas!” – Koranas, 16 skyrus, 11 posmas
“Jie paveldėjo negyvą žemę. Mes atgaivinsime ją ir mes išauginsime grūdus, jie bus mūsų maistas. Ir mes užauginome čia datulių palmių sodus ir vynuogynus. Tegul jie maitinasi vaisiais, nors ne jų rankomis tai sukurta. Argi jie nebus mums dėkingi?” – Koranas, 36 skyrius, 33-35 posmai
“Mes ne nuožmūs žvėrys... Kas pasigailės ir užjaus mažesnį už save, tas pasigailės savęs.”

“Kas padarys gera mažesniems už save, tas padarys gera sau... Tam, kuris pasigailės žvirblio ir išgelbės jam gyvybę, Alachas bus gailestingas Didžiojo Teismo Dieną...” – pranašas Mahometas
Visi islamo Sufių tikėjimo šventieji didelę reikšmę teikė taurumui, atsižadėjimui ir gailestingumui, taip pat paprastam maistui, vertindami mėsos atsisakymą. Jie patys susilaiko nuo mėsos. Šeik Ismail, Khvadža Moinudin Chisti, Hazrat Nizamudin Aulia, Bu Ali Kvalandas, Šah Inadžat, Mir Dad, Šah Abdul Karim ir kt. buvo Sufių šventieji, gyvenę pamaldžiai, tramdydami save, visus mylėdami ir valgydami vegetarinį maistą. Jų žodžiais, - jeigu nori amžiais gyventi danguje, turi gyventi užuojautos ir meilės santarvėje su visa Dievo kūrinija.

Žymus šventasis Mir Dad yra pasakęs, kad tas, kuris valgo kitas gyvas būtybes, turės sumokėti už tai savo kūnu. Bus sulaužyti kaulai tam, kuris laužo kitų kaulus. Už kiekvieną pralietą kraujo lašą atsiskaitys savo krauju. Toks yra amžinas nekintamas dėsnis.

Didis Sarmad pasmerkė mėsos valgymą, sakydamas, kad gyvybės šviesa miega metaluose, sapnuoja augaluose, atsibunda gyvūnuose, gyvena ir budi žmonėse. Kabiras, kreipdamasis į musulmonus, tiesiai sako, kad netgi pasninkas (Roza) nieko vertas, jeigu pataikaudamas gomuriui badaujantysis žudo gyvas būtybes. Taip Alacho palankumo jis nepelnys.

Londono mečetės imamas, Al-Hazif B. A. Masri, savo knygoje Islamo požiūris į gyvūnus apgailestauja dėl religijos vardu vykdomų žiaurumų gyvūnams. Koranas ir šventasis pranašas Mahometas gyvūnų kankinimą ir netgi paukščių laikymą narvuose vadina nuodėme. Islamas draudžia kirsti net medį. Imamas Masri pats yra vegetaras ir pataria visiems maitintis vegetariškai.

Levas Tolstojus „Pirmasis Žingsnis“

Anądien lankiausi mūsų Tulos miesto skerdykloje. Ji pastatyta pagal naują ir patobulintą sistemą, kuri šiandien diegiama miestuose, kad gyvuliai kuo mažiau kentėtų. Buvo penktadienis, iki Šventosios Trejybės Sekmadienio buvo likę dvi dienos. Skerdykloje buvo marios galvijų.

Dar gerokai anksčiau, skaitydmas nuostabią knygą "Mitybos etika", aš panorau apsilankyti skerdykloje, kad savo akimis pamatyčiau skerdyklų tikrovę. Bet iš pradžių man buvo nejauku net apie tai pagalvoti, juk visada yra nejauku žiūrėti į kančią, kai žinai, kad ji neišvengiama, o tu negali nieko padaryti; taigi, aš vis atidėliojau savo apsilankymą.

Bet visai neseniai vieškelyje susitikau skerdiką, kuris, pabuvojęs namuose, traukė atgal į Tulą. Skerdikas jis dar neprityręs, tad jo darbas buvo - smogti peiliu pirmą smūgį. Aš paklausiau, ar jam negaila gyvulių, kuriuos žudo. "O ko čia gailėtis? Taip reikia. Ką aš galiu padaryti? Man reikia duoną užsidirbti", - porino jis. "Iš pradžių žudyti buvo baisu. Mano tėvas per visą savo gyvenimą viščiuko nėra nukirtęs. Dauguma rusų negali žudyti, jie jaučia gailestį, ir tą jausmą išreiškia žodžiu "baimė". Tas žmogus iš pradžių taip pat "bijojo", bet dabar jau nebe. Jis man pasakė, kad didžiausias darbymetis skerdykloje penktadieniais, darbas verda iki vėlumos.

Visai neseniai man teko kalbėtis su į atsargą išėjusiu kareiviu, dirbančiu skerdykloje. Jį taip pat stebino mano samprotavimai apie gailestį. Jis irgi bandė "filosofuoti", kad viskas lemta dangaus; bet galų gele jis sutiko su manimi: "Kai galvijai būna tokie romūs, vargšai, jie ateina prie tavęs pasitikėdami! Gaila žiūrėti".

Baisu, baisu ne dėl to, kad kenčia ir miršta gyvuliai, bet dėl to, kad žmogus aklai, beprasmiškai užgniaužia savyje aukščiausias dvasines galias - užuojautą ir gailestį gyvoms būtybėms, tokioms kaip jis pats - ir, nepaisydamas savo jausmų, pasiduoda žiaurumui. Vis dėlto kaip giliai įaugęs į žmogaus širdį įsakymas neatimti gyvybės kitam!

Penktadienį aš išsirengiau į Tulą ir, susitikęs savo mielą, geraširdį pažįstamą, pakviečiau vykti kartu.
"Taip, girdėjau, kad ten tvarka gera, kažkada net mintis buvo kilusi pačiam viską pamatyti, bet jeigu ten skerdžia, aš į vidų neisiu".

"Neisi, kodėl gi? Kaip tik reikia viską pamatyti! Jeigu mes valgome mėsą, tai reikia ir kraują pamatyti".
"Ne, ne, negaliu!"

Verta paminėti, kad šis žmogus buvo medžiotojas ir jis pats žudė gyvūnus ir paukščius.
Taigi, mes nuvykome į skerdyklą. Prie įėjimo tvyrojo sunkus, pasibjaurėtinas dvokas, primenantis staliaus klijus. Einant artyn, dvokas stiprėjo. Skerdykla buvo raudonų plytų, gremėzdiškas, aukštais pamatais ir kaminais pastatas. Įėjome pro vartus. Į dešinę buvo erdvus, tvora aptvertas gardas, maždaug trys ketvirčiai hektaro - du kartus per savaitę čia atveždavo parduoti gyvulius - šalia aptvaro glaudėsi sargo būdelė. Į kairę buvo vadinamosios kameros, t.y. patalpos su arkiniu įėjimu, asfaltuotomis grindimis su nuolydžiu ir judančiu įrenginiu su kabliais, skirtais skerdienai užkabinti. Ant suolelio, sargų būdelės pasienyje, sėdėjo koks pustuzinis skerdikų prisirišę kruvinas prijuostes, o iš po atraitotų rankovių kyšojo jų raumeningos, kruvinos rankos. Prieš pusvalandį jie baigė darbą ir tą dieną mes pamatėme tiktai tuščias kameras. Kameros buvo atviros iš abiejų pusių, bet joje tebetvyrojo slogus šilto kraujo kvapas, rudos grindys blizgėjo, o plyšiuose juodavo sukrešėjęs kraujas.

Vienas iš skerdikų papasakojo apie skerdimo eigą ir parodė mums, kur tai daroma. Aš ne viską supratau, gal todėl susidariau kraupų, bet klaidingą vaizdą apie tai, kaip skerdžiami galvijai; ir tariausi, kaip paprastai ir būna, kad tikrovė, ko gero, bus mažiau įspūdingesnė už mano vaizduotės piešiamus vaizdus. Bet šį kartą klydau.

Kitą kartą, kai nuvažiavau į skerdyklą, pataikiau į patį darbymetį. Buvo penktadienis, Šventosios Trejybės šventės išvakarės - šilta birželio diena. Klijų ir kraujo kvapas buvo dar stipresnis ir dar įkyresnis, negu pirmojo apsilankymo metu. Darbas buvo pačiame įkarštyje. Dulkinas gardas buvo pilnas galvijų, kurie buvo nukreipiami į visus užtvarus, vedančius į kameras.

Gatvėje, priešais įėjimą stovėjo vežimai, prie kurių buvo pririšti jaučiai, veršiukai ir karvės. Kiti vežimai, traukiami tvirtų arklių, pilni galvijų skeletų, styrančiomis, virpančiomis kojomis, baltomis kaukolėmis, ryškiai raudonais plaučiais ir rudomis kepenimis, važiavo iš skerdyklos pastato. Patvoryje stovėjo galvijų pardavėjų arkliai. Patys pardavėjai, ilgaskverniais apsiaustais, botagais ir rimbais rankose, vaikštinėjo kieme, arba ženklino savo galvijus, derėjosi tarpusavyje arba padėjo varyti jaučius ir galvijus iš didžiojo gardo į aptvarus, vedančius į kameras. Vyrams aiškiai rūpėjo tiktai piniginiai reikalai ir jų mintyse sukosi skaičiai, jiems net nekilo klausimas apie tai, gerai ar negerai žudyti, kaip kad niekada nekiltų klausimas apie cheminę kraujo, kuriuo buvo paplūdusios kameros grindys, sudėtį.

Kieme skerdikų nesimatė; jie darbavosi kamerose. Tądien buvo paskersta apie šimtas galvijų. Aš jau ruošiausi užeiti į vieną iš kamerų, bet prie įėjimo trumpam stabtelėjau. Sustojau, nes kamerose buvo prikabinėta negyvų kūnų, kuriuos tampė darbininkai, kraujo balos telkšojo po kojomis, jis varvėjo iš viršaus. Skerdikai buvo kruvini ir aš pats būčiau išsikruvinęs. Viena kabanti skerdiena judėjo link durų, kita - jaučio, gulėjo styrančiomis į viršų baltomis kojomis. Skerdikas tvirtomis rankomis lupo gyvulio odą.

Pro priekines duris, prie kurių aš stovėjau, įtraukė didžiulį, žalą, gerai įmitusį jautį. Jį įtraukė vidun. Skerdikas akies mirksniu pakėlė peilį virš jo kaklo ir dūrė. Jautis pakirstomis kojomis sudribo ant pilvo. Čia pat buvo pargriautas ant šono - galūnės ėmė trūkčioti, priekinės kojos sulinko per sąnarius. Kitas skerdikas, ilgai negaišdamas prišoko prie jaučio iš priešingo šono, apeidamas jo trūkčiojančias kojas, griebė už ragų ir užlaužė galvą; kitas skerdikas tuo tarpu peiliu perpjovė jam gerklę. Tamsiai raudono kraujo srovė klioktelėjo iš po jaučio galvos, o išsikruvinęs berniukas dar spėjo pakišti cinkuotą dubenį. Visą tą laiką jautis be perstojo sukiojo ir kėlė galvą, tarsi bandydamas atsistoti, maskatuodamas ore visomis keruriomis kojomis. Kraujo indas greitai pilnėjo, bet jautis vis dar buvo gyvas, jo pilvas sunkiai karojo, o priekinės ir užpakalinės kojos taip smarkiai mataravosi, kad skerdikai stengėsi laikytis atokiau. Kai dubuo buvo kupinas, berniukas išnešė jį užsidėjęs ant galvos į baltąjį fabriko pastatą, o kitas berniukas tuo tarpu pakišo kitą dubenį, į kurį taip pat sparčiai sruvo kraujas. Jaučio kūnas vis dar trūkčiojo, o priekinės kojos vis dar spurdėjo.

Kai kraujas nustojo bėgti, skerdikas pakėlė gyvulio galvą ir pradėjo nuo jos lupti odą. Jautis vis dar tirtėjo. Galva, nulupus odą, atviromis raudonomis venomis ir baltomis sausgyslėmis gulėjo taip, kaip ją paliko skerdikas; iš abiejų šonų karojo oda. Gyvulys vis dar tebetirtėjo. Kitas skerdikas griebė vieną koją, perlaužė ją ir nupjovė. Kūną ir likusias kojas vis dar tebetąsė konvulsijos. Taip buvo nupjautos likusios kojos ir sumestos kartu su kitų jaučių, priklausiusių tam pačiam šeimininkui, kojomis. Skerdiena buvo pritraukta prie kablio ir užkabinta, ir tiktai tada konvulsijos liovėsi.

Taip aš stovėdamas prie durų stebėjau antrą, trečią ir ketvirtą jautį: viskas kartojosi iš naujo - nupjaunama galva su išsikišusiu liežuviu ir taip pat konvulsijų tąsomos kūno dalys. Kitas dalykas, kad skerdikui ne visada pakakdavo, vieno, pirmojo smūgio, pargriauti gyvulį. Kartais jam nepavykdavo ir kruvinas jautis pašokdavo ant kojų, baubdavo, bandydamas pabėgti. Bet tada jo galvą pritraukdavo strypu, smogdavo antrą kartą ir jis krisdavo.

Pagaliau aš įžengiau pro duris, pro kurias įleisdavo jaučius. Čia aš pamačiau tą patį vaizdą, tiktai dar iš arčiau ir dar aiškiau. Bet svarbiausia, čia aš pamačiau tai, ko niekada anksčiau nebuvau regėjęs, - kaip jaučius vedė pro šias duris. Jautį nukreipdavo į užtvarą ir pritraukdavo virve, užrišta ant jo ragų. O gyvulys, užuodęs kraują, priešindavosi, kartais baubdavo ir mesdavosi atgal. Du vyrai niekaip nepajėgtų įtraukti jo jėga, taigi, kiekvieną kartą ateidavo vienas iš skerdikų, nutverdavo gyvulį už uodegos ir smarkiai ją suktelėjęs, sulaužydavo kremzlę. Jautis pasiduodavo.

Kai skerdikai baigė doroti vieno savininko gyvulius, ėmėsi kito. Pirmasis kitos partijos gyvulys buvo ne jautis, bet bulius - puikus, gerai įmitęs, juodas, su baltais lopinėliais ant kojų, jaunas ir raumeningas, kupinas energijos. Traukiamas į priekį, jis panarino galvą ir atkakliai priešinosi. Tada skerdikas, užėjęs iš galo, griebė jį už uodegos ir, tarsi užvesdamas variklį su rankena, suktelėjo; uodegikaulis sutraškėjo ir jautis metėsi pirmyn, pargriaudamas virvę laikiusį vyriškį. Tada jis sustojo, šnairuodamas juodomis akimis, kurių baltymai buvo pasruvę krauju. Bet ir vėl sutraškėjo uodega ir bulius šoko į priekį, ten, kur buvo varomas. Prisiartino skerdikas, nusitaikė ir smogė. Smūgis buvo netikslus. Bulius pašoko, papurtė galvą, subaubė, išsilaisvino ir visas kruvinas metėsi atgal. Vyrai tarpduryje puolė į šalis; bet prityrę skerdikai, sumanūs ir ryžtingi, užgrūdinti pavojų, greitai čiupo virvę. Buvo pakartota operacija su uodega ir vėl bulius atsidūrė kameroje, kur buvo prispaustas strypu, ir jau nebepabėgo. Skerdikas greitai nusitaikė į žvaigždę tarpuakyje ir, nekreipdamas dėmesio į kraują, sudavė, ir puikus, kupinas gyvybės gyvulys krito žemėn, jo galva ir kojos tirtėjo tol, kol neišbėgo visas kraujas ir kol buvo lupama oda nuo galvos.

"Šėtonas, net nugriūti žmoniškai negalėjo!", - murmėjo skerdikas, lupdamas odą gyvuliui nuo galvos.
Po penkių minučių jis baigė savo darbą, juoda gyvulio galva dabar bolavo raudoniu, be odos; akys, kurios prieš penketą minučių švietė nepaprasta spalva, buvo stiklinės ir užgesusios.

Po to aš nuėjau į patalpas, kuriose buvo skerdžiami mažesnieji gyvuliai - patalpa buvo labai didelė: asfaltuotomis grindimis ir stalais su atramomis, ant kurių buvo pjaunamos avys ir veršiukai. Čia darbas buvo jau beveik baigtas; ilgame kambaryje, prisigėrusiame kraujo kvapo, matėsi tiktai du skerdikai. Vienas jų pūtė jau negyvo ėriuko koją, ranka tapšnodamas išsipūtusį pilvelį; kitas, jaunas vyrukas kruvina prijuoste, rūkė sulinkusį papirosą. Ilgoje, tamsioje, sunkaus dvoko pritvinkusioje patalpoje daugiau nieko nebuvo. Po manęs įėjo dar vienas žmogus, tikriausiai buvęs kareivis, nešinas jaunu metiniu avinuku, juodu, su balta žvaigždele ant kaklo, surištomis kojomis. Jis paguldė gyvulėlį ant vieno iš stalų, tarsi guldytų į lovą. Senas kareivis pasisveikino su skerdikais, su kuriais, kaip atrodė, buvo pažįstamas, ir pradėjo klausinėti, kada jiems bus leista baigti darbą. Priėjo vyrukas su papirosu ir peiliu rankose, pagalando jį į stalo kraštą, atsakydamas, kad per šventes jie nedirbs. Gyvas avinėlis gulėjo taip ramiai, tarsi būtų miręs, tik jo trumpa uodegėlė guviai judėjo į šalis, o jo šonai nuo kvėpavimo kilnojosi dažniau nei paprastai. Kareivis švelniai, be jokių pastangų, prispaudė jo pakeltą galvutę; skerdikas, vis dar tęsdamas pokalbį, kairiąja ranka sugriebė avinėlio galvutę ir perpjovė jam gerklę. Avinėlis sudrebėjo, jo maža uodegėlė sustingo ir nustojo judėti. Vyrukas, laukdamas, kol nubėgs kraujas, iš naujo užsidegė užgesti spėjusį papirosą. Kraujas bėgo, avinėlis pradėjo trūkčioti. Pokalbis nenutrūko nei minutei. Žiūrėti į juos buvo bjauru.

Aš tiktai noriu pasakyti, jei žmogaus ketinimai rimti, jei jis siekia gyventi dorai, jis nuosekliai ir neišvengiamai eis tam tikra kryptimi, kurią pasirinkęs jis pirmiausia sieks savitvardos, susilaikymo, dorybės.

Siekdamas savitvardos, žmogus vėl laikysis tam tikro nuoseklumo, visų svarbiausia savitvardos mityboje - pasninkaus. O pasninkaujant, jeigu jis tikrai ir rimtai sieks teisingo, švaraus gyvenimo, visų pirma jis turės atsisakyti gyvulinio maisto, kadangi, neminint aistrų, kurias sukelia gyvulinis maistas, vartoti jį yra paprasčiausiai amoralu, nes jį valgantis dalyvauja žudyme - o tai prieštarauja bet kokiam moralės poelgiui. Dėl visko kaltas žmogaus godumas ir noras skaniai pavalgyti.

Priežastys, kodėl pirmiausia būtina susilaikyti nuo gyvulinio maisto pasninkaujant ir siekiant doros gyvenime, atskleistos knygoje "Mitybos etika"; lūpomis geriausių savo atstovų, kuriuos tik žino istorija, čia į mus prabyla visa žmonija.

Kyla klausimas, kodėl tokia neteisybė - amoralus gyvulinio maisto vartojimas žmonijai jau buvo žinomas nuo senų laikų, kodėl žmonės jos iki šiol nesuvokė? Taip klaus tie, kurie pripratę vadovautis ne protu, o viešąja nuomone.

Atsakysime taip: moralinė žmonijos pažanga, kuri iš tikrųjų yra bet kokios pažangos pagrindas, visada labai lėta; bet tikros, neatsitiktinės pažangos ženklai akivaizdūs jos nuolatiniame ir nenutrūkstamame augime bei vystymesi.

Vegetarizmo idėjos plinta lygiai taip pat. Jos įsikūnijo tiek rašytojų žodžiuose, tiek pačiame žmonijos gyvenime; ir dėl daugelio priežasčių vis daugiau žmonių norom nenorom pereina nuo mėsiško prie daržovių vlagių. Taip žmonės ima sekti to paties judėjimo, kuris demonstruoja akivaizdžią stiprybę ir vis plečiasi ir auga - vegetarizmo - idealu. Šis judėjimas per keletą pastarųjų metų labai smarkiai pažengė į priekį. Kasmet pasirodo vis daugiau knygų ir periodinių leidinių apie vegetarizmą; mes sutinkame vis daugiau ir daugiau žmonių, kurie atsisakė mėsos vartojimo; o užsienyje, ypač Vokietijoje, Anglijoje ir Amerikoje kasmet didėja viešbučių vegetarams ir vegetarinių valgių restoranų skaičius.

Šis judėjimas ypač džiugina tuos, kurie visas savo jėgas ir patį gyvenimą atiduoda, kad būtų sukurta Dievo karalystė Žemėje, net ne todėl, kad vegetarizmas yra vienas iš svarbiausių žingsnių, siekiant karalystės (visi teisingi žingsniai geri - tiek svarbūs, tiek ir nesvarbūs), bet todėl, kad tai yra ženklas, jog žmonijos siekiai tobulėti yra rimti ir nuoširdūs, kadangi pradėdama pirmuoju žingsniu, ji tvirtai žengia tobulėjimo link.

Tuo reikėtų tik pasidžiaugti, mes turime džiaugtis tais, kurie bandydami patekti į viršutinį namo aukštą ėmė paskubomis ropštis sienomis ir nusvilę nagus visi kartu grįžo į laiptinę ir pradėjo savo kelią nuo pirmosios pakopos, tvirtai įsitikinę, kad tai vienintelis kelias aukštyn.

Naudota literatūra:
1. Adiradža D. Harė Krišna Vegetariniai valgiai.-1994.
2. Bhaktivedanta Svami Prabhupada A.C. Bhagavad-gita: Kokia ji yra.-1990
3. Rambhoru D.D. Maistas Ir Taika-vegetarinės kulinarijos vadovas kiekvienam.-2000.

Linksmas.net
Parašytas: Straipsniukai > Vegetarizmas
Reklamukas


1473.90 Lt


Užsiregistravę nariai reklamų nemato. Registruotis galite čia.

Greitas redagavimas
dGn
Parašytas: 2007 08 15, 7:04 pm Atsakyti su citata
Patyręs forumietis Amžius: 13 Pranešimai: 521


4872.80 Lt
Lyg neturetum ka veikt + niekas cia tiek daug neskaitys

Foggy.
Parašytas: 2007 08 15, 7:08 pm Atsakyti su citata
Forumo gyventojas Amžius: 17 Pranešimai: 832


17275.50 Lt
Tingėčiau tiek skaityt.

strike
Parašytas: 2007 09 08, 5:25 am Atsakyti su citata
Lankytojas Pranešimai: 5


161.60 Lt
Aš nepažįstu nė vieno vegetaro gyvenime. Čia galima bet ką parašyt forume, tai kad ir ištisą enciklopediją parašyk, kas tavim patikės? Visi slaptai mėsą valgo, nori tik išsiskirti, o kitaip nemoka. Nesamonė.

DJ Evuxas
Parašytas: 2007 09 10, 9:08 pm Atsakyti su citata
Aktyvus dalyvis Amžius: 14 Pranešimai: 226


3848.60 Lt
bet nuo vegetarizmo zmogui gli pritrukti vitaminu kuriu yra tk mesoje Wink

Kristuse
Parašytas: 2008 02 24, 12:31 am Atsakyti su citata
Forumo gyventojas Amžius: 15 Pranešimai: 613


12637.40 Lt
Pažįstu kelias vegetares... Very Happy Pasiūliau traškučių su kumpių tai nei tų nevalgo... Very Happy

WingedSoulSorrow
Parašytas: 2008 05 03, 7:26 pm Atsakyti su citata
Dalyvis Amžius: 14 Pranešimai: 72


3026.60 Lt
Aš vegetarė... Lentelė tai gera Very Happy
DJ Evuxas - Vitaminų kurių yra mėsoje gal ir atskirai, bet tikrai yra kur nors kitur. Pirmai pasidomėk poto rašyk.

Wikootja
Parašytas: 2008 05 09, 5:00 pm Atsakyti su citata
Aktyvus dalyvis Amžius: 16 Pranešimai: 281


8398.50 Lt
Kokia prasme but vegetaru kad nevalgysi mesos, tai apsaugosi gyvuna nuo pavertimo i maisto gamini ?

ievuzia
Parašytas: 2008 05 14, 10:59 pm Atsakyti su citata
®espect Amžius: 16 Pranešimai: 2966


50548.15 Lt
Jei visi būtų vegetarai apsaugotų. Very Happy
Mano nuomone žmonės yra didžiausia pasaulio blogybė. Jie tik žudo, teršia gamtą ir griauna pasaulį kuriame gyvena...Jie įsivaizduoja turintys tam teisę, įsivaizduoja esantys aukščiau už kitus...Tai vadinama puikybės manija...Gal aš čia truputį į lankas nuėjau, bet aš asmeniškai mėsos nevalgau, nes aš labai myliu gyvūnus ir man jų gaila...Gaila matyt kaip juos augina, maitina, o atėjus dienai pasidaro iš jų kotletą ir lyg niekur nieko suvalgo...

Gretutte
Parašytas: 2008 05 15, 1:27 pm Atsakyti su citata
®espect Amžius: 14 Pranešimai: 971


26129.30 Lt
Na vegetarai, tikrai nebus labai sveiki žmonės, nes žmogaus organizmui mėsa būtina Rolling Eyes

*AgnyČy
Parašytas: 2008 05 15, 6:21 pm Atsakyti su citata
®espect Amžius: 14 Pranešimai: 1777


31179.10 Lt
aš kaip tik šiuo metu,jau pati pastebėjau,kad kažkaip susilaikau nuo mėsos.
man tiesiog net cepelinai,mano mėgstamiausias maistas pasidarė nebeskanus,nes jame yra mėsa.tai dabar net negaliu pažėt kažkaip į mėsa.
o dar šaldytuvas pas mane db prikrautas pilna mėsų ..žiauru.jak,neskanu man ta mėsa. Rolling Eyes
jak,man bjauru tiesiog valdyti pasidarė.pradėjau nebevalgyti mėsos ir tuom didžiuojuos Cool Clap

vykmantiki
Parašytas: 2008 05 19, 4:26 pm Atsakyti su citata
Patyręs forumietis Amžius: 14 Pranešimai: 381


10613.20 Lt
yra cepelinų ne vien su mėsa, juk su varške dar galima daryti.. Razz šiaip anksčiau nesveikai valgydavau mėsa, dbr nlb jau traukia.. galiu jos ir nevalgyti.. o vitaminus geriu, visus kurių reikia mano organizmui, tj galiu ramiai gyventi be mėsos.. Cool

Ervinas
Parašytas: 2008 05 23, 4:21 pm Atsakyti su citata
Aktyvus dalyvis Amžius: 12 Pranešimai: 133


4376.50 Lt
esu vegetaras ir nereikia man jokios mėsos...jau 3 metus nevalgau mėsos ir kažkodėl dar nenudvėsiau... Guitar

Gnukas.
Parašytas: 2008 05 26, 8:09 pm Atsakyti su citata
Dalyvis Pranešimai: 88


3013.40 Lt
Aš vegetarė.
Su laiku tapsiu vegane.
Kaškas sakė, kad mėsoje yra kaškokių vitaminų ir jų neva tik ten ir tėra.
Atsakymas:- Nė velnio.!

Bėja, nuo tada kai nevartoju mėsos jaučiuosi geriau.
Rimtai...

Manęs nebekankina tokie dažni pilvo skausmai (prisivalgydavai kebabų ir eidavai vemdamas)
Turiu daugiau energijos.
Ir dar vienas dalykas, turbūt pats svarbiausias, kad dėl manęs mama turės pirkti vienu kebabu mažiau.
Va.

DarkAngel
Parašytas: 2008 06 28, 10:34 pm Atsakyti su citata
®espect Amžius: 16 Pranešimai: 3919


26760.40 Lt
dar ilgesnio teksto negalėjai įkelt? Sutrikęs Sutrikęs Shocked Shocked

Visos datos yra GMT + 3 valandos
Puslapis 1 iš 2
Pereiti prie 1, 2 &nbs