Rinkdamas medžiagą diplomatiniam darbui, vokiečių studentas Vilis Giunteris rausėsi viduramžių dokumentuose. Ir prisikasė iki įdomios istorijos. Byla tiems laikams buvo įprasta - nužudė raganą. Įtarti bendraujant su velniu tada galėjo greitai, ir daugelis vargšelių atsisveikindavo su gyvenimu pagal melagingus kaltinimus. Vienok ši teisiamoji, sprendžiant iš liudininkų parodymų, buvo tikra burtininkė. Gali būti, kad dama, vardu Lora, turėjo paranormalių gabumų, bet panaudojo juos juodiems darbams. Atpildas už piktadarystes buvo baisus - ją gyvą užkasė į žemę.
Giunterį suintrigavo viena detalė: egzekucijos metu ragana teisėjams ir publikai rėkė, kad sugrįš lygiai po 400 metų ir atkeršys jų palikuonims. O svarbiausia, jog sugrįžimas turėjo įvykti artimiausiomis dienomis, Vilio skaičiavimais, tarp gegužės 24 ir 27 dienų. Būsimo įvykio vietą jis apytikriai žinojo: Lorą užkasė prie kapinių vartų, o senovės kapinės iki mūsų dienų išlaikė beveik tas pačias ribas. Ten, kur anksčiau buvo vartai, studentas ir surengė pasalą su fotoaparatu.
Aišku, jo draugai negalėjo praleisti tokio nuotykio. "Tai atrodė didžiausia kvailystė, bet Vilis taip svajojo pamatyti vaiduoklį, kad tiesiog buvo nuodėmė jam nepadėti." - pasakoja Maksas Oberbaueris.
Du kartus mistikas-mėgėjas "medžiojo" be rezultatų, bet trečioji naktis buvo kaip pagal užsakymą - niūri, kraupi, šėlo audra. Ir nelauktai žaibų atšvaituose Giunteris pamatė savo burtininkę - kraupi figūra judėjo tarp kapų, atsuko į jį baisų veidą ir suurzgė: "Ateiki čia, Vili, aš tave pabučiuosiu!"
Aišku, pamatęs pokštininkus, išlendančius iš už kryžių ir linksmai besikvatojančius, Giunteris labai supyko. Jis taip tikėjosi, o jie...! Bet juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis. Tuo metu niekas nieko nepastebėjo, bet kai buvo išryškintos nuotraukos, atėjo Vilio laimės valanda. Virš netikrosios raganos galvos aiškiai matėsi pusiau permatomas moters veidas. "Aš buvau teisus, ji vis dėlto sugrįžo." - džiaugiasi Vilis.
Mokslas negali paaiškinti panašių faktų. Žymi "piktosios dvasios" specialistė Urtė Švarcman teigia: "Tokie atsitikimai gerai žinomi, ir daugelis jų dokumentaliai užfiksuoti. O šiuo atveju jaunuoliams pasisekė." Juk jeigu Lorai užteko energijos ištesėti savo pažadą praėjus 400 metų, tai galima įsivaizduoti, ką ji galėjo iškrėsti. Tegul ir ne su visais skriaudėjų palikuonimis, bet nors su jos vizito liudininkais. Urtės nuomone, galbūt burtininkę išgąsdino butaforinis "fantomas" - pamačiusi, kad vieta, taip sakant, užimta, ragana išskubėjo atgal į aną pasaulį. Ir aišku kodėl: juk ji pasirodė vaiduoklio pavidalu, o "konkurentė" - kūniškuoju. Vadinasi, šmėklos požiūriu, tai buvo kur kas stipresnė dvasia.
"Na nežinau, galbūt tai buvo tik miražas" - gūžčioja pečiais Maksas.
Raganos sugrįžimas
9 pranešimai(ų)
• Puslapis 1 iš 1
"Du kartus mistikas-mėgėjas "medžiojo" be rezultatų, bet trečioji naktis buvo kaip pagal užsakymą - niūri, kraupi, šėlo audra. Ir nelauktai žaibų atšvaituose Giunteris pamatė savo burtininkę - kraupi figūra judėjo tarp kapų, atsuko į jį baisų veidą ir suurzgė: "Ateiki čia, Vili, aš tave pabučiuosiu!" .
ši vieta man patiko. 
Ši istorija nėra labai reali.. Ją galima laikyti vos ne anegdotu, bent jau sita vieta kur pasake "Ateiki čia, Vili, aš tave pabučiuosiu!" man buvo labai linksma..na bent įrodė jog ši istorija nėra labai įtikinama.  
Įtarti bendraujant su velniu tada galėjo greitai, ir daugelis vargšelių atsisveikindavo su gyvenimu pagal melagingus kaltinimus. Vienok ši teisiamoji, sprendžiant iš liudininkų parodymų, buvo tikra burtininkė. Gali būti, kad dama, vardu Lora, turėjo paranormalių gabumų, bet panaudojo juos juodiems darbams. Atpildas už piktadarystes buvo baisus - ją gyvą užkasė į žemę.
Va čia tai tik įrodo,kad nesamonės pašekėjo,nu bendravimas su velniu.Ant kiek durnas tūrėtų būti durnas žmogus,jei pradėtu bendrauti su velniu.Nu bent jau čia mano nuomonė
9 pranešimai(ų)
• Puslapis 1 iš 1
‹ Įvairūs ‹ Mistika |
