Pasaulietis ar tikintis?

ir sutvirtinimo tikrai neisiu. Kas iš jo?

Aš ir nenuėjau. Nors šiais metais reikėjo.
Bet...mąsčiau ir nutariau eiti šiais metais. Juk nenumirsiu. Ir nesu tikra ar be sutvirtinimo kada nors galėčiau būti krikštomotinėle, manau, kad negalėčiau tuoktis bažnyčioje. O vestuvės bažnyčioje, balta suknelė ir daug rožių žiedlapių, vienaip ar kitaip, yra gražu.

Aš manau šis klausimas yra labai kvailokas. Šių laikų pradžioje praktiškai neliko tokio dalyko kaip pasaulietis ar tikintis. Dabar yra dvi frakcijos. Tikintis,bet prapralėtes regėjimą į pasauli (tikintis pasaulietis) arba pasaulietis. Aš esu tikintis pasaulietis

Aš tikinti ir sekmadieniais vaikštau į bažnyčią. Kai kam tai atrodo žiauriai senamadiška.
Na, o aš tiesiog tikiu, net galiu sakyt Dievo dėka iš mirties išsigelbėjau.

Atvirai, tai net nežinau kuriai kategorijai save prisikirti (ir ar iš viso - verta?).
Nepasakyčiau, kad tikiu konkrečiai kokiu vienu Dievu (Kristum, Alachu ar pnš.), tiesiog tikiu, kad kažkas yra. Ir kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad kuo tikiu, tai Likimu. Pasižiūri į praėjusius gyvenimo įvykius: tiek daug visokių užuominų, sutapimu, kad net šiurpas nukrato - "Kaip galėjau nesusiprast?". Būtent tokie įvykiai ir sumaišo visas nuostatas ar įsitikinimus.

Kuma, mes su šeima gan dažnai nueiname į bažnyčią, esu priėmusi pirmą komuniją, sutvirtinimą. Per šventes visada einu išpažinties. Mano visi šeimos nariai taip pat. Bet visiškai nereiškia, kad aš esu tikinti. Ir niekas nežino, kiek į bažnyčią susirenką tokių "tikinčiujų" kaip aš. Kas ateina pažiūrėti kas kaip apsirengęs, su kuo atėjo, atvažiavo, kas jau su nauja moterimi, vyru, kas kaip persidažė plaukus, kas paseno, kas įdegė ir taip toliau (prisirenką senų "davatkų" dar nespėji išeiti iš bažnyčios, o jau apkalba tave)... Jeigu, kunigui sakant pamokslą, pagauni save mąstant apie kažkieno batus, o ne apie kunigo kalbą - kur čia paslėptas tikėjimas? Juk nuėjęs į bažnyčią, netapsi religingas.

Esu tikintis žmogus

Na, sutinku su Baigte. Aš taip pat nesu jau tokia, kad kiekvieną dieną ten eičiau į bažnyčią. Nueinu per šventes, ar šiaip kada nors, bet retkarčiais. Taigi ir nemanau kad grynai yra kažkoks Dievas. tikiu kad yra kažkas.

Aš savęs tikrai nepriskirčiau prie tikinčiųjų. Net nėjau sutvirtinimo kai reikėjo, nes tiesiog nematau tam tikslo. Man užtenka to, kad esu pakrikštita ir priėmusi komuniją. Į bažnyčią einu tik tada kai būna užpirktos mišios už artimuosius ir viskas. Viena draugė yra tikintis ir sakė kad mane pavers tikinčia, bet kaip gali ji tai padaryt jei man dievas neegzistuoja ir man tisiog viso to nereikia kas susiję su bažnyčia.

Draugų nesirenku pagal tikėjimą ir pati esu sau dievas

Pas mane giminių ir giminių draugų rate visokiu yra net nespėju susigaudyt .
Bet šiaip aš pasaulietė nors pakrikštyta.

Aš tai pasaulietė, nors esu priėmusi krikštą ir pirmają komuniją. Nemažai išpažinčių na bet tai tik iš reikalo o taip tai tikiu biologija

Kaip visuomet sakau: aš gerbiu tikinčius, bet dievo vis vien nėra . ;o

Pauzė. rašė:Esu tikinti. Nors man tiesiog labiau patinka sakyti krikščionė. Ir nesu katalikė, o protestantė.
Nėra taip kad sutariu geriau ar blogiau su kažkuo. Tiesiog didžiąją draugų rato dalį sudaro tikintieji, gal dėl to jog labiau sutampa vertybės ir prioritetai, nei pasauliečių. O su netikinčiais ir tikinčiais bendrauju visiškai vienodai.

As taip pat protestante. Bendrauju vienodai ir su tikinciais ir su netikinciais, bet vistik maloniau savoje aplinkoje matyti tikinciuosius

netikiu niekuo, esu sau pačiai dievas. o rinkdamasi draugus tikrai nežiūriu ar jis tikintis ir pan. be to mano geriausia draugė tikinti. bet mes vistiek gerai sutariam, na kartą buvom susiginčijusios ar yra dievas ar ne, bet rimtai dėl tokio dalyko pyktis net nesinori..

Kuma rašė:Aš tikinti ir sekmadieniais vaikštau į bažnyčią. Kai kam tai atrodo žiauriai senamadiška.
Na, o aš tiesiog tikiu, net galiu sakyt Dievo dėka iš mirties išsigelbėjau.

Nieko cia senamadisko, kvailas poziuris, jog tik bobutes i baznycia vaiksto