Vidutinis Japonų salų gyventojo amžius – 84 metai, ir tai yra geriausias pasaulyje gyvenimo trukmės rodiklis. Galbūt todėl samurajų palikuonys taip neskuba gyventi, ilgam užstringa susipainioję tarp paauglystės ir brandos, ir nesugeba atsisveikinti su savo mėgstamais animaciniais herojais.
Nevaikiškos didelių vaikų problemos
Tokijo gatvėse niekada nesutiksi dviejų moksleivių, apsirengusių vienodai. Kiekvienas didžiulio miesto gyventojas – ryški individualybė, išsiskirianti tiek aprangos stiliumi, tiek gyvenimo būdu. Stilingiausiomis miesto gyventojomis laikomos merginos, tapusios šiuolaikinės Japonijos simboliais – harajuku. Mums, totalitarinio mados režimo vaikams, jos panašios veikiau į ateives iš keistos neužaugusių vaikų planetos. Nuo mokyklos laikų, kai paslėpusios po suolais paslapčia studijavome „Vogue“, įpratome mėgdžioti įžymybes. Tuo tarpu tokio pat amžiaus japonų jaunimėlis vis dar vartė vaikiškus komiksus ir žaidė persirengėlius. Ir netyčia užsižaidė. Šių didelių mergaičių (jų amžius dažniausiai yra nuo 15 iki 25 metų) drabužių ir makiažo stilių lengva rasti kultinių japonų komiksų – manga – puslapiuose. Šie komiksai leidžiami kas savaitę, ir pagal epizodų kiekį nenusileidžia meksikiečių serialams. Dažnai manga tampa multiplikacinio filmo – anime – scenarijumi, vaizdo žaidimo siužetu, kino filmu. „Death Note“ – vienas garsiausių tokios transformacijos pavyzdžių: iš pradžių tai buvo komiksai, vėliau sukurtas anime, o dar vėliau ir kino filmas, išpopuliarėjęs ir už Japonijos ribų. Jo siužetas – visai nevaikiška, o veikiau filosofinė dilema: „Ar galima pasiekti vienų žmonių gerovės, žudant kitus žmones?“ Taigi, įnikęs į komiksus japonų jaunimas iš tikrųjų sprendžia globalią problemą – kaip išgelbėti šį pasaulį ir padaryti jį ryškesnį ir spalvingesnį. Kaip tai padaryti? Žvilgtelėkite į Tokijo gatves: vaizduotės ir spalvų šėlsmas jau tapo jauno japono gyvenimo principu.
Iš kur tai atsirado?
Konceptualiai už gėrį kovojantis jaunimas pamėgo Harajuku rajono parkus, kurie sekmadieniais tradiciškai virsta savotiškais podiumais. Todėl visus ten besibūriuojančius keistuolius ir jų neįmanomai spalvingą stilių ir praminė harajuku. Toks stilius yra skirtingų krypčių, stilių, žanrų margumynas. Harajuku mada nuolat kinta, maišydama tradicinius japonų drabužius – kimono ir geta sandalus su punk, goth, vintage stilių ir garsių dizainerių drabužiais. Visa tai suplakama su spalvingais aksesuarais, sukuriant unikalų ir nepakartojamą stilių. Svarbiausia – sugalvoti vis kažką nauja ir užsitikrinti, kad visiems kitiems neužteks drąsos taip apsirengti, todėl drabužiai „iš antrų rankų“ ir principas „pasidaryk pati“ yra harajuku mados pagrindas.
Žinoma, kaip ir visi kiti madingi ir stilingi žmonės, japonės (ir japonai) semiasi idėjų iš mados žurnalų. Tik ne iš paprastų. Šie žurnalai labiau panašūs į harajuku mados metraščius. „Fruits“ leidiniai spausdinami ant plono pigaus popieriaus, be reklamų, ilgakojų modelių ir aukštuomenės paskalų. Jų puslapiuose tik „tipeliai“ – tikros merginos paniurusių lolitų veidais ir nenatūraliai ryškių spalvų plaukais. Kiekviena nuotrauka pasirašyta: vardas, amžius, mėgstamos Tokijo vietos, parduotuvės ir prekės ženklai, ką mergina nori nusipirkti ir kokią specialybę svajoja įgyti. Beje, didžioji dauguma kažkodėl svajoja apie manikiūrininkės karjerą. Be paprastų lolitų čia matysi gotikines lolitas, barbes, princeses, pepes ilgakojines, malvinas, plėšikes, burtininkes, pelenes ir gerąsias fėjas.
Šį „tipelių“ vadovą sukūrė Shoichi Aoki, devintojo dešimtmečio viduryje Londone fotografavęs gatvės madas savo albumui. Aplankytas įkvėpimo, jis nusprendė surengti panašų projektą ir gimtinėje. 1985 metais Londone Aoki sukūrė žurnalą „Street magazine“ (liet. „Gatvės žurnalas“), ir nuvežė jį į Tokiją. Leidėjams idėja patiko, ir greitai santūrioji Japonija ėmė eiti iš proto. Jaunimas tyrinėjo „Fruits“ ir mokėsi vieni iš kitų, kopijavo, pridėdavo savų atributų, ir harajuku propaguotojų vis daugėjo.
Kuo daugiau chaoso
Priešingai kokiam nors pankrokui, harajuku mada nėra maištas prieš pagrindinės krypties madą. Tai greičiau būdas išreikšti save ir dėvėti tai, kas tinka ne tik kūnui, bet ir sielai. Japonės vaidina savo mėgstamas anime herojes didžiulėje gatvių teatro scenoje, kur negalioja jokie mados dėsniai, jokie apribojimai ir tariamo „gero skonio“ taisyklės. Jei trokšti dėvėti rožinius su baltais dryžiais legginsus prie žalio sijono, tiesiog daryk tai!
Viena iš charakteringų harajuku stiliaus savybių yra kopūsto principas – įvairiausių drabužių sluoksniavimas. Džemperiai, žaketai, švarkai ir liemenės dėvimi virš palaidinių ir marškinėlių. Šie – virš sportinių marškinėlių. Iš šios drabužių krūvos išlenda suknelė, turinti daugybę sijonų ir rauktų pasijonių, legginsai, kojinaitės, pantalonai. Kuo daugiau įvairesnių sluoksnių, tuo geriau. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad tarp šių sluoksnių nėra jokio stilistinio ryšio – sportinis džemperis dėvimas kartu su romantiško stiliaus sijonu, tiulis – kartu su trikotažu. Apdarai dekoruojami nuo viršaus iki apačios kilogramais rožinių, geltonų, žalių, violetinių aksesuarų. Makiažui taip pat skiriamas ypatingas dėmesys – jis ir šukuosena turi lygias teises su šio apsirengimo ritualo drabužiais. Kruopščiai sudėliotą kostiumą (manau, tai užtrunka kelias valandas) dažniausiai užbaigia išprotėjusi dažytų plaukų šukuosena ir teatrinis grimas.
Kryptys
Sunku patikėti, bet šis aprangos chaosas iš tiesų turi daugybę aiškių krypčių. Vien gotikinių lolitų stiliaus atmainų galima priskaičiuoti visą tuziną: vienos yra vaikiškos, kitos – raganiškos, trečios – elegantiškos. Bet visos panašios į senovines trapias porcelianines lėlytes, vienodais infantiliais žvilgsniais ir šleivomis kojytėmis, paskendusias daugybėje raukinių, nėrinių, tiulio sluoksnių ir kaspinėlių. Idėjų, kaip įmantriau pasipuošti, pirštiniuotos mergytės semiasi specialiame „The Gothic and Lolita Bible“ leidinyje – visų gotų ir lolitų biblijoje.
Būti kawaii mergina reiškia likti dailučiu, gražučiu ir linksmučiu vaiku – tai visiška priešingybe niūrokai gotikinei lolitai. Kawaii mano, kad jei visi žmonės liktų vaikais, visi gyventų laimingai ir gražiai. Ir amžinai žaistų... Tikriausiai todėl jos nešiojasi su savimi minkštus žaisliukus: animacinių filmų herojus, virtusius kuprinėmis, rankinėmis, karoliais, plaukų segtukais, vėriniais.
Ganguro mados atsirado dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir išpopuliarėjo įžengus į trečiąjį tūkstantmetį. Tai nekalčiausias „tipelis“, sutinkamas harajuku rajone, tam tikra sujaponinta holivudiško stiliaus parodija. Ganguro „stiliukui“ būdingas tamsus įdegis, dažyti (žinoma, šviesiai) plaukai ir, kažkodėl, balti lūpų dažai ir akių šešėliai. Ganguro merginos lipdosi netikras blakstienas, puošia veidą kristalais ir naudoja perlamutrinę pudrą. Jos dėvi ultraminisijonukus ir noriai leidžia laiką klubuose, kur šoka „gangurišką“ šokį para para. Manoma, kad ganguro atsirado iš keršto tradicinėms japonų visuomenės normoms, nustačiusioms tam tikrą japonų moters grožio ir elgesio standartą.
Tikriausiai keisčiausi Harajuku parkuose sutinkami „tipeliai“ yra cosplay, trumpinys iš costiume play (liet. „vaidinimas su kostiumais“). Tarp jų madinga tiesiogiai kopijuoti manga, anime ar vaizdo žaidimų herojų kostiumus. Jie virsta kosminėmis būtybėmis, robotais, transformeriais, geraisiais riteriais, kovojančiais su vampyrais. Cosplay renkasi specialiuose klubuose ir kavinėse, kur dirba mėgstamų komiksų veikėjais persirengusios pardavėjos.
Decora krypčiai prijaučiančių merginų yra dauguma – priklausyti decora reiškia deramai dekoruotis. Tokios vaikštančios ir šnekančios dekoracijos mėgsta ryškias spalvas ir smulkias plastiko detales. Jos puošiasi kilogramais barškučių: segtukų, ženkliukų, bižuterijos, kurie ima tarškėti nuo menkiausio judesio. Kas negyvena Japonijoje, dažnai vadina jas tiesiog harajuku ar fruktais (pagal „fruits“ – liet. „vaisiai“). „Bet taip daryti yra klaidinga“, – paaiškintų jums bet kuri „dekoratorė“, išdidžiai laižydama rožinį ledinuką.
Kažkur skaičiau, kad pagrindinė Harajuku rajono gatvė Omotesando sekmadieniais jau nėra uždaryta automobilių eismui, „tipeliai“ nebeturi kur deramai save parodyti, ir šis stilius pastaruoju metu yra kiek apmiręs. Bet pasaulio dizaineriai, vieną kartą atradę harajuku, nerimsta, ir mados podiumais išdidžiai žingsniuoja jau „sueuropietintos“ lolitos, kawaii, decoros ir ganguros. Japonų mados idėjas savinasi ir Europos jaunimas. Gal todėl, kad ir koks keistas ir įvairialypis jis bebūtų, jį vienija viena graži idėja – išgelbėti šį pasaulį.
