Herbjorg Wassmo - Stiklinė Pieno

Knygos, kurių veiksmas rutuliojasi lengvai atpažįstamu laiku ir vietoje, dažnai sulaukia daugiau dėmesio. Tikėtina, kad taip atsitiks ir su naujuoju norvegės H. Wassmo romanu „Stiklinė pieno“. Ne gana to, kad romano tema šį kartą itin opi, dalis jo veiksmo vyksta kaip tik Lietuvoje. Tik ne kažin ką gero autorė gali pasakyti apie mūsų šalį...

Dortė — jauna, gyvenimo nesugadinta lietuvaitė. Mirus tėvui, jos šeimą — motiną ir vyresnę seserį — spaudžia itin dideli finansiniai sunkumai. Kaime, kuriame jos laikinai apsistojo, niekas negali pasiūlyti pastovaus darbo. Dortei nėra ir šešiolikos, tačiau ji jaučiasi esanti našta. Todėl ir užkimba ant prekiautojų žmonėmis kabliuko...

Merginos naivumas — begalinis. Net ir sėdėdama automobilyje tarp dviejų įtartinų tipelių, ji nieko neįtaria. Kai galų gale ji supranta, kokį darbą iš tikrųjų teks dirbti, yra jau gerokai per vėlu. Galima sakyti — „pati kalta“, tačiau Dortės tikėjimas pasaulio toks nesugriaunamas, kad negalima ja nesižavėti. Ji nėra kalta, kaltas šis sugadintas pasaulis. Kalti jie.

„Stiklinė pieno“ tai žiauraus pasaulio paveikslas. Pasaulio, kurį valdo vyrai ir kuriame moterys tėra tik prekės. Pasaulio, kuriame viską galima nusipirkti, tereikia turėti pakankamai daug pinigų.

Galime pykti, kad norvegų rašytoja savo romanui pasirinko heroję lietuvę, tačiau, ar mūsų pyktis bus iš tikrųjų pagrįstas? Panašiomis antraštėmis juk mirga mūsų laikraščių pirmieji puslapiai. Ir nieko. Verslas klesti. Tas, kurioms pavyksta pabėgti, prievarta ir šantažu grąžinamos atgal. Į darbą.

Tačiau, kaip ten bebūtų, „Stiklinė pieno“ tai literatūra, ne publicistika. Rasime čia ne tik smurto scenų, nors jos, galbūt, labiausiai įsimena. Kad ir kaip keistai tai nuskambės, romanas žavi savo veikėjais. Jų psichologiniai portretai iš tiesų puikūs. Kai kuriems jausime gailestį, kitais bjaurėsimės, yra ir tokių, kurie sukels šypsenas. Margaspalvis pasaulis — nes juk niekada viskas nėra vien tik juoda.

Nepatinka man apie lietuvą ir pan. knygos.

Perskaitei viską, ar tik pirmą stulpelį..? Ne apie Lietuvą knyga. Tik veiksmas vyksta joje.

Bet nžn, man tokia vistiek ne prie širdies...

caffeine, perskaitytum, pamatytum gyvenimą, patiktų ir dar kaip.

skaudi, tiesi knyga. nieko neslepia. labai gerai perskaityt n-likinėm, kurios svajoja apie modeliukų ar padavėjų karjeras užsieny. ot kaip gerai būtų, kad jos perskaitytų. džiaugčiausi, gal į protą atvestų.

Labai patiko. Deja, taip būna ir realiam gyvenime ir turbūt dar žiauriau, nei čia aprašyta. Ir tikrai, jaunom mergaitėm reikėtų perskaityt, kad neužkibtų per naivumą kaip šičia.
Ai, yra toks filmas "Lilija amžinai", tai man kažkiek panaūs ši knyga su tuo filmu.

nu damn! niekur po simts velniu nerandu tos knygos, net internete jos visos ispirktos. ziauriai atrod idomi is aprasymo, visi ja isgyre

Turiu ją,bet vis neprisiruošiu paskaityt.