Nomedos šou

-Labas vakaras, eteryje pokalbių šou „Nomeda“. Šiandien pas mus svečiuose paprasta Lietuvos moteris, kurios namuose – tikra nelaimė. Brangi ponia Gražina, papasakokite prašome apie savo nelaimę mūsų žiūrovams.

-Suprantate... mano vyras... mano vyras... atleiskit, aš negaliu...

-Nusiraminkite, ponia Gražina – štai, išgerkite vandens. Pasidalinkite su mumis savo nelaime. -Ačiū... Net nežinau, kaip tai pasakyti... Žodžiu... žodžiu, mano vyras manęs nemuša.

(auditorijoje mirtina tyla)

-Ponia Gražina, ar negalėtumėt paaiškinti – ką turite galvoje, sakydama „nemuša“?

-Tą ir turiui galvoje – nemuša jis manęs, štai ir viskas.

(salėje – pasipiktinimo murmesys)

-Ponia Gražina, laidos metu mes paslėpsime jūsų veidą ir pakeisime balsą, todėl nebijokite kalbėti visą tiesą. (lašina į stiklinę valerijoną, paduoda nelaimingai moteriai).

-Ačiū…

-Tai yra, jūs norite pasakyti, kad ir šiandien jis jūsų...

-Nemušė.

-Ir vakar?

-Nemušė.

-Ir prieš mėnesį?

-Nemušė!

-Pabaisa! Sakykit, o kaip seniai tęsiasi ši tragedija?

-Jau 10 metų. Anksčiau, kol jauni buvom, kasdien daužydavo... o buvo, kad ir po kelis kartus per dieną... Paskui vis rečiau ir rečiau... O dabar štai visai rankos nebepakelia, sako, kad darbe labai pavargsta... O aš va galvoju – gal jis kitą susiradęs lupa?

-Koks niekšas… Jeigu jums nesunku, parodykite mūsų žiūrovams, kur konkrečiai jis jūsų nemuša?

-Taip, žinoma... Štai, matote – mėlynės ant kaklo? Nematote? Teisingai, juk jų nėra! O randas ant skruosto? Nėra rando! Jūs nenusisukite – žiūrėkit, žiūrėkit! O štai dantys – visi savo vietoje! Visi!!

(kai kuriems žiūrovams pasidaro silpna)

-Baisu! Tiesiog siaubas kažkoks! O jūs prisimenate, kada tai įvyko pirmą kartą?

-Žinoma, prisimenu, kaip galima tokį dalyką pamiršti? Grįžau namo, jau vėlu buvo... na, kaip priklauso – gatava kaip šliurė... vyrišku odekolonu pakvipusi visa... kišenėje – vyriški trauzai... šeimyniniai su gėlytėm tokie...

-Na, kaip įprasta.

-Taip. O jis sutinka mane prie durų su kočėlu… Na, aš jam: „Ko spoksai, bliamba?! Duok paėsti, gyvuly!” Ir čia jis kaip užsimos… O paskui staiga persigalvojo, nusisuko ir nuėjo miegoti.

-Dieve mano...

-Aš tada visą naktį į pagalvę praraudojau… o ryte susikroviau lagaminus ir nusprendžiau išeiti.

-O jis?

-Na, jis, žinoma, ant kelių puolė prieš mane, maldauti pradėjo, atleidimo prašė. Prisiekinėjo, kad daugiau tai nepasikartos. Širdis juk ne akmeninė – aš, kvailė, ir atleidau… O kitą vakarą – vėl tas pats.

-Reikėjo į policiją kreiptis!

-Ką jūs… Supraskite – jis tik su manimi toks... taikus... O šiaip jis – geras... Visus lupa – mamą muša, tėtį, senelius... Visas mano drauges išdaužė... Mano žiurkėną muša... O manęs nemuša! Nemuša ir nors tu ką. Kodėl?! Už ką jis su manimi šitaip?!

(Nomeda ir ponia Gražina apsikabinusios rauda. Salė ašaroja)

-Brangi ponia Gražina, na kodėl jūs jo iki šiol dar nepalikote??

-Juk vaikų gaila. Ir myliu aš jį…

-Ačiū jums gerbiama ponia Gražina, kad pasidalinote su mumis savo nelaime. Taip, brangūs teležiūrovai, pasirodo, kai kurios moterys gali netgi šitaip aukotis, kad tik išsaugotų šeimą. O mūsų kita viešnia – dar viena nuosavo vyro patyčių auka... Kartą, grįžusi iš darbo anksčiau nei paprastai, ji užklupo vyrą... skalbiantį! Likite su mumis.