Štai truputėlis informacijos apie ūdrą:
ŪDRA - ES BUVEINIŲ DIREKTYVOS SAUGOMA RŪŠIS
Dr. Petras Bluzma, Dr. Kazimieras Baranauskas
Lietuvoje gyvenanti ūdra (Lutra lutra) priskiriama kiauninių žvėrių šeimai, tikrųjų ūdrų (Lutra) genčiai, kurioje pastaruoju metu išskiriamos 3 rūšys. Mūsiškė rūšis paplitusi beveik visoje Eurazijoje (išskyrus didžiąją dalį tundros zonos, kai kurias pietines Azijos sritis) ir šiaurinėje Afrikoje.
Ūdra yra vidutinio dydžio žvėris: suaugę patelės sveria apie 7 kg, o patinai - apie 10 kg. Ji gyvena vandens telkinių pakrantėse, puikiai plaukioja ir nardo gaudydama grobį (žuvis, varliagyvius, vėžius), nors kartais maisto susiranda ir sausumoje ėsdama stambius vabzdžius, sugaudama smulkius žvėrelius ar vandens paukščius bei jų jauniklius. Tokiam gyvenimo būdui ūdra gerai prisitaikiusi - kūnas ilgas ir lankstus padengtas tankiu negreit peršlampančiu kailiu, ilgą mėsinga, smailėjanti uodega, plaukuojamąja plėve sujungti galūnių pirštai, nardant užsidarančios trumpų ausų ir nosies angos, ilgi stangrūs ūsai padedantys orientuotis po vandeniu (1, 2 pav.). Ūdros slapstosi ir augina jauniklius pakrantėse (dažniausiai po medžių šaknimis) išraustose ertmėse ar urvuose. Vadoje būna 1-5 (dažniausiai 2-3) jaunikliai, kuriuos patelė maitina, prižiūri, o paaugusius, maždaug iki metų amžiaus mokina surasti bei sugauti grobį. Ilgalaikis buvimas vandenyje ir vikraus grobio medžioklė reikalauja daug energijos, todėl ūdroms reikia daug maisto, o jo negaudamos ilgesnį laiką jos greit nusilpsta Suaugę ūdros gyvena pavieniui. Patinai užima iki keliolikos kilometrų ilgio ar net didesnes ežerų pakrančių, upių ir upelių atkarpas, kurias sistemingai kontroliuoja ir gina nuo kitų patinų. Jose išsitenka ir gerokai mažesnės patelių bei jaunų patinėlių individualios teritorijos.
Per praėjusius amžius Europoje ūdrų pradėjo mažėti pirmiausia dėl medžioklės, nes puošnūs ir patvarūs jų kailiai nuo seniausių laikų buvo labai vertinami. Vėliau ūdrų gausumą nepalankiai veikė ir kraštovaizdžio sukultūrinimas (miestų, gyvenviečių, pramonės įmonių augimas, didėjantis vandens užterštumas ir dėl to sumažėję maisto ištekliai ar nuodingų medžiagų sukelti veisimosi sutrikimai, augantis trikdymas, pelkių nusausinimas, upelių ištiesinimas ir kt.), dėl ko didelė dalis vandens telkinių tapo mažai tinkami arba visai nebetinkami ūdroms gyventi. Europoje ūdrų ypač sumažėjo apie 20 amžiaus vidurį. Jos visai išnyko Belgijoje, Olandijoje ir Šveicarijoje, labai nedaug ūdrų liko Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje. Vėliau, pagerėjus ūdrų apsaugai, kai kuriose šalyse (D.Britanijoje, Suomijoje ir kt.) jų kiek pagausėjo. Gausiausios ir gyvybingiausios ūdrų populiacijos šiuo metu yra Airijoje, Graikijoje, Portugalijoje, Škotijoje, europinės Rusijos dalies taigos zonoje. Palyginti daug ūdrų dar yra ir Rytų Pabaltijo šalyse -Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje. Apie ūdrą Lietuvoje senovės laikais mažai kas žinoma Tačiau neabejotina, kad ji čia gyveno ir buvo geidžiamas medžiotojų laimikis nuo pat pirmykštės bendruomenės laikų. Manytina taip pat, kad 19 amžiuje, o ypač - 20 amžiaus pradžioje, ūdrų, kaip ir daugumos medžiojamųjų žvėrių, Lietuvoje buvo išlikę labai mažai. Nuo 1934 metų, kuomet visoje Lietuvoje pradėta skaičiuoti žvėris, iki prasidedant karui, apskaitoje nurodoma iš viso apie 100-200 ūdrų. Nors apskaitos rezultatai, priklausantys nuo daugelio objektyvių ir subjektyvių veiksnių, gali būti labai netikslūs, tikėtina, kad jie bent apytikriai atspindi šių žvėrelių gausumo pokyčius. Po karo, 1948 metais, apskaitoje nurodyta jau 630 ūdrų, o dar vėliau per keliolika metų jų skaičius padidėjo apie 5 kartus (iki 3,0-3,4 tūkstančių ūdrų 1962-1970 metais). 8-9 dešimtmečiais apskaitos duomenimis ūdrų labai sumažėjo (iki 300-400 individų 1990-1992 metais). Dar vėliau jų skaičius vėl palaipsniui augo (iki 1430 ūdrų 1997 metais). Nuo 1998 metų ūdrų apskaita nebevykdoma. Kritiškai vertindami pateiktus skaičius, visgi manome, kad nuo pokario iki šių dienų ūdrų populiacija iš tikrųjų pradžioje gerokai išaugo, o vėliau sumažėjo, tačiau šie pokyčiai nebuvo tokie dideli kaip rodo apskaitos duomenys. Daugelis progresyvių priemonių įgyvendintų pokaryje tvarkant medžioklę ir gamtos apsaugą (medžioklės plotų priskyrimas būreliams, medžioklės licenzijavimas, aktyvi kova su brakonieriais, saugomų teritorijų steigimas ir kt.) sudarė palankias sąlygas ūdrų populiacijai sustiprėti. Medžioklės statistika rodo, kad nuo 1953 metų iki 1975 metų (kuomet ūdras medžioti uždrausta), kasmet buvo sumedžiojama nuo 1 iki 57 ūdrų (vidutiniškai 18 ūdrų per metus). Suprantama, kad esant didelei kailių paklausai juodojoje rinkoje, iš tiesų ūdrų buvo sumedžiojama žymiai daugiau. Bet manome, kad tas visgi neturėjo didelės įtakos populiacijai, nes specifinių įgūdžių reikalaujanti ūdrų medžioklė nebuvo populiari, o įgudusių tam brakonierių nebuvo gausu. Vėlesnį ūdrų skaičiaus sumažėjimą galėjo sąlygoti 7-8 dešimtmečias vykęs intensyvus šlapių žemių melioravimas ir natūralių upelių vagų ištiesinimas, sumažinęs joms gyventi tinkamą teritoriją. Neigiamą poveikį galėjo turėti ir pablogėję mitybos sąlygos, susiję su vis didėjančiu vidaus vandenų užterštumu bei žuvų išteklių juose mažėjimu. 1989 metais ūdra įrašyta į Lietuvos Raudonosios Knygos sąrašus, priskiriant ją 4 (..3....) kategorijai, o nuo 2003 metų- 5 (Rs) kategorijai. Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvos gamtinėje aplinkoje vykstantys ryškūs pakitimai, manytina, yra palankūs ūdroms. Palaipsniui mažėjant vandenų užterštumui, atsistato žuvų ištekliai ir gerėja ūdrų mitybos sąlygos. Apleisti, medžiais apaugantys melioracijos kanalai sudaro joms geresnes slapstymosi sąlygas. Tačiau bene didžiausią teigiamą įtaką ūdroms turi labai išaugusi bebrų populiacija Bebrų urvai, trobelės, patvenkto vandens plotai puikiai tinka ir ūdroms slapstytis bei maitintis, o neužšąlančios properšos prie bebrų užtvankų, sudaro sąlygas joms migruoti bei gyventi bebravietėse per žiemą. Bebravietės pelkėse, bebrų patvenktos tarpukalvių lomos, grioviai, melioracijos kanalai tampa tinkami ir ūdroms gyventi. Taigi, bebrai žymiai padidina ūdroms tinkamų gyventi teritorijų plotą, pagerina jų kokybę. Antra vertus, pastaruoju metu vis intensyviau gaudant bebrus spąstais, ūdrų populiacijai iškilo naujas pavojus. Nepatyrę bebrų gaudytojai dažnai spąstus stato sekliose bebrų išlipimo iš vandens vietose, kuriomis naudojasi ir ūdros, neretai patenkančios į tokius spąstus. Be to, pavojų kelia ir populiarėjanti bebrų medžioklė tykojant, nes plaukiančią ūdrą, ypač prietemoje, nesunku palaikyti bebru, o nedoram medžiotojui čia atsiranda patogi proga neteisėtai ūdros medžioklei. Prieš dešimtmeti atlikti ūdrų tyrimai parodė, kad jos paplitę visoje šalies teritorijoje. Iš 384 tirtų 10x10 km dydžio kvadratų ūdrų veiklos žymės rastos 95 % kvadratų. Kiti tyrimai rodo, kad 10 km upės vagos tenka vidutiniškai 2-3 ūdros. Visa tai rodo, kad ūdrų populiacija Lietuvoje yra gana geroje būklėje, gyvybinga ir gana gausi, nors bendras ją sudarančių žvėrių skaičius ir nežinomas.
Ūdra įrašyta į Tarptautinės Raudonosios Knygos sąrašus ir šiuo metu priskiriama kategorijai rūšių, kurios yra arti grėsmingos būklės (Near Threatened). Ji saugoma ir tarptautiniais susitarimais, iš kurių bene svarbiausi yra taip vadinama Vašingtono konvencija (CITES), kuri draudžia prekybą ūdromis ir jų kailiais, o taip pat Berno konvenciją numatanti griežtą šių gyvūnų apsaugą konvenciją pasirašiusiose šalyse. Tačiau Europoje ūdrų apsaugai didžiausią reikšmę turi 1992 metais priimta vadinamoji Buveinių direktyva (Tarybos direktyva dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos). Šiame dokumente ūdra įrašyta į II ir IV priedus bei įvardijama kaip Bendrijai svarbi rūšis. Rūšių esančių II priede apsaugai kiekvienoje Bendrijos šalyje, kurioje tos rūšys gyvena laisvėje, reikalinga steigti specialias saugomas teritorijas. Ateityje tokios teritorijos sudarys kuriamą vieningą Europos saugomų teritorijų tinklą vadinamą Natura 2000. Šiose teritorijose turi būti palaikoma ar atstatoma gera saugomų rūšių apsaugos būklė nustatant ir įteisinant būtinas jų apsaugos priemones (esant reikalui - ruošiami individualūs teritorijų tvarkymo planai) atitinkančias tų rūšių ekologinius poreikius, ribojamas planų ar projektų, galinčių neigiamai paveikti rūšių apsaugą, įgyvendinimas. Į IV priedą įrašytoms rūšims reikalinga griežta apsauga - draudžiama medžioklė ar kitokie naikinimo būdai, draudžiamas tyčinis trikdymas ir veisimosi ar jauniklių auginimo vietų pažeidimas bei naikinimas, įvertinamas atsitiktinis gyvūnų žuvimas ir įgyvendinama jo prevencija. Suderinant Lietuvos teisės aktus su Buveinių direktyvos nuostatomis II priede išvardintoms rūšims, pirmiausia buvo nustatyti ir patvirtinti specialių saugomų teritorijų steigimo kriterijai. Jie nurodo, kad specialios teritorijos apima pakankamai dideles ir tos rūšies tankiausiai gyvenamas teritorijas, atitinkančias rūšių ekologinius poreikius ir tinkamas geros apsaugos būklės palaikymui.
Pagal šiuos kriterijus buvo parinktos ir Aplinkos ministro įsakymu (2005-06-15 Nr. D1-302) patvirtintos specialios ūdrų apsaugos teritorijos. Šios teritorijos išsidėstę visoje Lietuvoje. Siekiant sudaryti ūdrų apsaugai kuo palankesnes sąlygas, dauguma teritorijų pilnai arba dalinai pateko į anksčiau įsteigtas saugomas teritorijas (rezervatus, nacionalinius ir regioninius parkus, draustinius) arba į kitų rūšių specialias saugomas teritorijas. Dalį ūdros teritorijų sudaro upių ir upelių atkarpos arba ežerai, kitą dalį - didelėse saugomose teritorijose esantys vandens telkiniai. Iš viso buvo patvirtintos 22 žemiau išvardintos teritorijos: Asvejos ežerynas, Aukštaitijos NP, Čepkelių pelkė, Dainavos giria, Derežnos upė, Drūkšių ežeras, Dubysos upė žemiau Lyduvėnų, Jūros upė žemiau Tauragės, Labanoro RP, Merkio upė, Meros upė ir jos Slėnis, Minijos upe, Nemunėlio ir Apaščios upių slėniai, Smalvelės upė ir šlapžemės, Šešuvio upė žemiau Pašešuvio, Šventosios upė žemiau Andrioniškio, Ūlos upė žemiau Rudnios, Veiviržo ir Šalpės upės, Ventos upė, Versekos upė, Žeimenos upė. Žuvinto ežeras ir Buktos miškas. Šiose teritorijose pagal Buveinių direktyvą privaloma palaikyti arba atstatyti gerą ūdrų apsaugos būklę. Būklė laikoma gera, kuomet populiacija pati pajėgi ilgą laiką išlikti kaip gyvybingas jos natūralios buveinės komponentas, kuomet natūralus paplitimo arealas nemažėja ir nėra tikėtina, kad jis bus sumažintas ateityje, kuomet yra ir tikriausiai bus pakankamai didelė buveinė, kurioje ūdros populiacija galės išlikti ilgą laiką Teritorijose vykdomas rūšių būklės stebėjimas (monitoringas), esant reikalui ruošiami individualūs apsaugos veiksmų planai. Be to, skatinamas švietimas ir informacija apie poreikį saugoti rūšis bei jų buveines. Kas šešeri metai valstybės narės pateikia Komisijai ataskaitą apie taikytų pagal Buveinių direktyvą rūsių apsaugos priemonių įgyvendinimą, jų efektyvumą ir rūšių būklę bei jos pokyčius. Savaime suprantama, kad ūdrų apsaugos priemonių įgyvendinimas pagal Buveinių direktyvos nuostatas pareikalaus daug pastangų ir lėšų. Bet nereikia pamiršti ir to, kad laukinės gamtos išsaugojimas tampa be galo svarbus mūsų vis modernėjančiai visuomenei.
(kopijuota iš http://www.birdlife.lt/index.php/gamtos ... tema/udra/)
Ūdra
18 pranešimai(ų)
• Puslapis 1 iš 2 • 1, 2
18 pranešimai(ų)
• Puslapis 1 iš 2 • 1, 2
‹ Įvairūs ‹ Gyvūnai |
![;]](https://linksmas.net/images/smilies/wink.gif "Wink")
Taigi atleiskite 
