(ne)Juokingos mirtys

kiek žiūrėjau tokio strapsnio nėra todėl parašysiu:

Nėra abejonių - visi kada nors mirsime. Tačiau niekam nelinkėtume numirti taip keistai, netikėtai, kvailai, dažnai net juokingai, kaip atsitiko šiems, savo laiku gerbiamiems ir žinomiems žmonėms. Tik nesakykite, kad nuo likimo nepabėgsi - kažkodėl labai jau dažnai toji likimo ranka pasirodė priklausanti pačiai jo aukai...


Sniegas + višta = mirtis
Francis Baconas (1561.01.22- 1626.04.09) buvo vienas ryškiausių XVI a. Anglijos intelektualų. Kuo tik jis neužsiėmė - buvo ir filosofas, ir rašytojas, ir mokslininkas. Net sklido gandai, kad būtent jis sukūrė kai kurias Šekspyro pjeses. Taip vis kažką išradinėdamas vyrukas galiausiai išrado keistoką mirtį sau...
Vieną ankstyvo 1626 m. kovo popietę Baconas keliavo karieta ir stebėjo sniego pūgą, kai staiga jam į galvą šovė geniali mintis, kad galbūt sniegą, kaip ir druską, galima panaudoti mėsai konservuoti. Užsidegęs noru tuoj pat viską išsiaiškinti, senstelėjęs Francis šoko iš karietos, nulėkė į artimiausią namą, nupirko iš neturtingos moters vištą, paprašė šią išdoroti ir stovėdamas lauke prikimšo sniego mėgindamas užšaldyti. Deja, višta nuo to neužšalo. Bet teigti, kad eksperimentas visai nepavyko, negalima, mat per jį kaip reikiant sušalo pats mokslininkas. Taip sušalo, kad pasigavo plaučių uždegimą, nesėkmingai mėgino gydytis - suvalgė tą pačią vištą (patarlė "Nuo ko susirgai tuo ir gydykis" veikia ne visada), pasijutęs blogai atgulė į lovą tame pačiame kaime ir po kelių dienų mirė.
Štai kuo baigiasi mėginimas išrasti šaldytuvą anksčiau negu išradai elektrą - tave nužudo sniego prikimšta višta. O idėja atrodė tokia gera...

Nusiskausminęs iki nusižudymo
Horace Wellsas (1815.01.21-1848.01.24) buvo stomatologas iš JAV, pagarsėjęs tuo, kad pirmasis pradėjo malšinti skausmą dantų taisymo procedūrų metu (ačiū jam už tai, lenkiamės iki žemės).
Deja, svečiuodamasis Europoje, kur prekiavo savo anestetikais bei dirbo šios srities ekspertu, vyrukas kiek per giliai įsijautė į eksperimentus ir rimtai įjunko į chloroformą. Žodžiu, sėdo ne ant adatos, o ant "skuduro ant nosies". 1848 m. sausį Wellsas, jau grįžęs į JAV, visą savaitę "išdykavo" uostydamas chloroformą. Nuo to vyrukui gerokai pasimaišė, kol galiausiai viena dieną apsvaigęs išlėkė į gatvę ir apipylė ten vaikštinėjusias prostitutes sieros rūgštimi. Už tai atsidūręs Niujorko kalėjime ir pagaliau išsiblaivęs, vyrukas suvokė, kokį siaubingą dalyką iškrėtė. Puolęs į depresiją Wellsas netrukus nusižudė - skustuvu persipjovė kojos arteriją. Aišku, prieš tai jis vėl prisikvėpavo chloroformo. Na, tiktai tam, kad neskaudėtų pjaunant...
Štai kuo baigiasi, kai mėgini "nusiskausminti", nors nieko neskauda - eini ir susirandi skausmo. Bet vistiek dėkokime jam kiekvieną sykį, sėsdami į odontologo kėdę. Ypač už tai, kad jau rado kuo pakeisti tą bjaurųjį chloroformą...

Miręs iš mandagumo, arba kai laiku nepatenki į tualetą
Tycho Brahe (1546.12.14-1601.10.24) buvo garsus XVI a. Danijos astronomas. Būtent jo atradimai įkvėpė serą Isaacą Newtoną sukurti garsiąją gravitacijos teoriją (vadinasi, obuolys čia niekuo dėtas). O štai numirti jis sugebėjo net labai nemoksliškai...
Pasirodo, XVI a. pakilti nuo stalo per banketą, kol nepasibaigė pietūs, buvo laikoma siaubingu etiketo pažeidimu. O Brahe, mėgęs nemažai išgerti, turėjo problemų su šlapimo pūsle ir tąkart, prieš prasidedant puotai, nespėjo nusišlapinti. Reikalo nepagerino ir tai, kad valgydamas toliau daug gėrė, ir buvo pernelyg mandagus, jog pasiprašytų išleidžiamas į tualetą. Žodžiu, spėjama, kad galiausiai, neišlaikiusi krūvio, jo šlapimo pūslė trūko, ir vyrukas mirė lėta bei skausminga mirtimi, prieš tai prasikankinęs vienuolika dienų.
Šiais laikais linkstama manyti, kad mokslininko pūslė vis tik neplyšo, o mirė jis apsinuodijęs gyvsidabriu, tačiau istorija vistiek įdomi, ar ne?
Na, o laikydamiesi nūdienos etiketo, jei ir galime kaip nors save sužaloti, tai nebent išsisprogdinti žarnas, mėgindami nepabezdėti už stalo, arba skrandį, mėgindami įtikti šeimininkei suvalgydami visus jos patiektus cepelinus...

Kaip nužudyti nemirtingąjį?

Grigorijus Rasputinas (1869.01.22-1916.12.29) - gerokai prasigėręs ir ištvirkęs pranašas, vienuolis bei mistikas iš Sibiro, įgijo milžinišką įtaką Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II dvare. Atvykęs į Sankt Peterburgą Rasputinas sugebėjo išgydyti, o kartą net išgelbėti nuo žūties anemišką ir silpnutį caraitį Aleksejų. Už tai imperatorienė Aleksandra buvo pasiryžusi nešioti ant rankų tą netašytą stuobrį iš Sibiro. Galiausiai toks keistas favoritas gerokai įkyrėjo ir užrūstino kitus aristokratus bei dvariškius, ir keli karininkai nusprendė Rasputiną nužudyti. Tiesa, tuo metu daugelis jau tikėjo, kad Grigorijus turi antgamtinių galių, laikė jį šventu arba prakeiktu ir rimtai baiminosi, jog tokio nužudyti nepavyks. Keisčiausia, kad jų baimės pasirodė ne be pagrindo...
Taigi tą lemtingą gruodžio 29-ąją sąmokslininkai pasikvietė Rasputiną užkąsti ir paruošė jo mėgstamiausių pyragėlių su specialiu nuodų įdaru, kurio pakaktų užmušti trims vyrams. Įsivaizduojate, koks siaubas juos apėmė, kai Rasputinas surijo visus pyragėlius ir nė neriaugtelėjo! Planui nepavykus, vienas žudikų prisėlino prie vienuolio iš nugaros ir paleido kulką jam į galvą. Bet kai pasilenkė pažiūrėti, ar negyvėlis dar kvėpuoja, Grigorijus griebė šaulį už gerklės, užsmaugė ir svirduliuodamas išlėkė lauk. Prasidėjo gaudynės po miestą. Galiausiai Rasputiną pavijo ant tilto virš Nevos, į jį suvarė dar tris kulkas ir mistikas vis dėlto parkrito. Sąmokslininkai įmetė pašautąjį į upę (Rusijoje žiemą). Galiausiai, kai išmestą į krantą lavoną apžiūrėjo medikai, jie nustatė, kad Raputinas... paskendo. O prieš laidojamas, karste jis dar ir atsisėdo... Tiesa, mokslininkai teigia, kad taip atsitiko dėl temperatūros pokyčių susitraukus raumenims, bet vistiek baisoka.
Štai kuo baigiasi, kai daug galėdamas vis dėlto nusprendi galįs dar daugiau ir pasirodo, kad apžiojai per daug. Kulkomis, aišku, bet kas pasprings...

Pudingas-žudikas, arba paprasčiausias apsirijimas
Švedijos karalius Adolfas Frederikas (1710.05.14-1771.02.12) per savo valdymo laikotarpį nepasižymėjo išskirtiniais pasiekimais ar karališkais žygiais. Atvirkščiai - šalį tuo metu visiškai kontroliavo parlamentas (riksdagas), o karalius buvo tik valstybės dekoracija. Tiesa, dekoracija, itin mėgusi gerai užkrimsti...
1771 m. vasario 12 d. Adolfas ir užkrimto. Iš pradžių suvalgęs sočius pietus (omaras, ikrai, rūkyta silkė, rauginti kopūstai ir šampanas), vėliau nutarė pasmaguriauti. Ir pasmaguriavo. Suvalgė 14 lėkščių savo mėgstamo deserto - semlos (toks nacionalinis švediškas pudingas), patiekto karšto pieno inde. Na, o pasmaguriavęs ramiausiai sau numirė nuo virškinimo sutrikimo. Hmm, ir kodėl mūsų tai nestebina? Ne, šiek tiek stebina - kitas būtų miręs daug anksčiau. Užtat išgarsėjo - Švedijoje ir dabar vaikai Adolfą Frederiką vadina karaliumi, kuris negyvai apsirijo.
Štai kuo baigiasi, kai galimybių turi daugiau negu vaizduotės. Na, nesugalvojo vyrukas, ką dar turint šitiek laisvo laiko veikti, jei ne mėgstamus skanumynus kimšti. Et, nelaimingi tie karaliai...


Šalikas-žudikas

Isadora Duncan (1877.05.27-1927.09.14) daugelio ir dabar vadinama modernaus šokio motina. Dora Angela Duncan (tikrasis jos vardas) gimė San Franciske (JAV), o didžiausio populiarumo susilaukė Europoje. Deja, populiarumas ir jai nepadėjo išvengti kvailos mirties. Tiesiog sėsdama į automobilį atviru stogu Isadora be reikalo apsivyniojo kaklą ilgu šilkiniu šaliku. Oi, be reikalo. Štai kaip tą žiaurų įvykį aprašė "New York Times": "Automobilis lėkė visu greičiu, kai stipraus vėjo pagautas šalikas įsivėlė į užpakalinio rato stipinus, su siaubinga jėga ištraukė ponios Duncan kūną iš mašinos ir tėškė į gatvės grindinį. Kol vairuotojas, išgirdęs riksmus, sustabdė automobilį, ją keliasdešimt metrų vilko gatve. Į įvykio vietą atvykę medikai tegalėjo konstatuoti, kad šokėja buvo pasmaugta ir mirė akimirksniu."
Na, ši istorija bent jau turi moralą ir yra pamokoma: apsivyniojusi ilgą šaliką nesėsk ant dviračio, motociklo ar į kitą kledarą be langų ir stogo - gali pati apsivynioti aplink ratą!

Kaip pakelti televizijos reitingus, arba mirtis tiesioginiame eteryje
Christine Chubbuck (1944.08.24 - 1974.07.15) buvo neblogai žinoma JAV televizijos laidų vedėja, bet savo mirties momentu ji tapo kur kas žinomesnė...
Per pirmąsias aštuonias savo vedamos rytinės žinių laidos minutes Chubbuck pristatė tris šalies naujienų siužetus ir štai atėjo laikas filmuotai medžiagai iš miesto restorane vykusio susišaudymo. Tačiau vaizdajuostė su siužetu susilamdė ir niekaip nepavyko jos paleisti, tad Christine atjungė siužetą ir žiūrovams pasakė:
- Laikydamasi 40-ojo kanalo tradicijos pateikti jums kuo daugiau kokybiškai spalvotai nufilmuotų, kupinų kraujo ir žarnokų naujienų, pranešu, kad dabar pirmą kartą televizijos eteryje išvysite kai ką, ko dar niekas nerodė: mėginimą nusižudyti.
Tada ji išsitraukė revolverį ir šovė sau į galvą už dešiniosios ausies. Christine kūnas krito į priekį, o transliacijos režisierius lėtai užtamsino vaizdą. Vėliau televizijos operatorė Jean Reed pasakojo, tada pamaniusi, kad visa tai - iš anksto suplanuota vaidyba, ir tik išvydusi priešmirtines kūno konvulsijas suprato, jog viskas tikra.
Gerai viena - šiuo metu šios savižudybės vaizdo įrašo nerasite niekur - kitą dieną policija juostą konfiskavo ir sunaikino, o namuose vaizdo magnetofonų dar niekas neturėjo. Blogai, kad protinga moteris pasielgė šitaip kvailai ir beprasmiškai. Štai kuo kartais baigiasi karjera...