Motinos dienos sveikinimai
Tu moteris, tik moteris silpna..,
Gyvenimą po lygiai padalinus
Tik meilei, darbui, pareigai, vaikams…
Kas žino, kas gi matė -
Gal viena verkei
Berželį baltą apkabinus?
Tai paslaptis žvaigždžių
Visiems laikams…
Pravėrėme duris -
Išėjom, išplasnojom…
Mus tolimi pasauliai šaukė -
Ta nenumaldoma pavasario viltis…
Melsvon tolybėn mūsų valtis plaukė,
Bet būk rami, sugrįšim, mama!
Mūs širdyse Jums
Begalinė meilė šlama…
Tavo žvilgsnio spindulio,
Tavo žodžio versmės,
Tavo vardo vienintelio,
Mama, amžiams reikės…
Mes pas tave sugrįžtam,
Mama, Kur kartą teko laimė gimti,
Kur jazminai prie vartų šlama,
Kur mus paguosi, kur apginsi…
Tu dovanok - gal per retai
Mus atneša klajūnas vėjas -
Šviesiausi Tavo mums langai -
Kas naktį lanko mus sapnai,
Kad vėl mielais takais parėjom…
Tu lyg nakties gėlė
Palinkdavai prie lopšio
Švelnumo aureolei sušvytėjus -
Išsisklaidydavo juodi šešėliai
Tik Tavo delnui kaktą palytėjus…
Mama - Tu kelrodė žvaigždė,
Kuri teisingus mums kelius parodo,
Tu - mūsų meilė, sąžinė, garbė -
Tu - obelis pavasarinio sodo…
O buvo saulės,vėjo-buvo visko,
Svajonių laivas blaškės audrose.
Ne kartą ašara žvaigžde sutvisko,
Ne kartą džiaugsmas degė akyse.
Praskriejo metai, kaip viesulu praėjo.
O tu likai švelni, likai rami,
Nes tu skausmus ir negandas mokėjai
Paverst šypsniu, praskaidrint viltimi.
Žydekite kaip visos gėlės žydi,
Ir būkite jauna jauna
Atleiskite, kad laimės jums nepalinkėjau
Gėle laiminga būna visada
Tegul visuomet šypsosi jums saulė
Tegul visuomet neduoda jums liūdėt
Gimtadienio proga dovanoju laimės saują,
Ir viso to ko MAMAI galima linkėt.
Mieloji mama, tu buvai ir liksi
Audringoj jūroj švyturiu mieliausiu.
Kaskart sudrėkusiom akim vaikus sutiksi
Ir apie jų klaidas, džiaugsmus kas kartą klausi.
Sugrįžti trokštame kur tu,
Kur senas beržas, kur gimtinė,
Ir prisiglaudus paklausyt, kaip šlama
Širdy tavojoj meilė begalinė.
Švelnumas delno, likusio ant mano skruosto…
Sūrumas ašaros akių giliajam žydrume…
Tu ateini iš ilgesio platybių krašto,
apkloji liūdintį sušildančia skraiste;
Ir norisi, kad jie - nebylūs žodžiai,
tūnoję mano viduje, pasiekt pasaulyje
jautriausią širdį; Ir, kad išgirstum -
Aš myliu Tave.
Buvo džiaugsmo akimirkos,
Buvo liūdesio valandos…
Buvo pavasario audros,
Buvo alsus vasaros nuovargis,
Brangus rudens susimąstymais…
Visko buvo šitam ilgam kely…
O dabar prieita toji aukštuma,
Nuo kurios malonu apžvelgti
Savo nueitus darbus, nugalėtus sunkumus.
Išaugo vaikai…
Švelnios anūkų rankutės grąžina dosniai ir nesavanaudiškai dalintą namų šilumą, kurią nuolat saugojai ir globojai kaip didžiausią šventenybę.
Tavo motiniška širdis ir auksinės rankos visą gyvenimą buvo dalinamos artimiesiems.
Gal todėl ir tos raukšlės ir ta sidabrinė gija tik puošia ir taurina Tavo veidą ir dabar kupiną pasiaukojimo ir atsidavimo.
Juk tos motiniškos šilumos jau laukis antroji karta - anūkai.
Nuoširdžiai sveikiname Tave labai gražaus ir prasmingo jubiliejaus proga. Ir linkim:
būk stipri, būk kantri, nes tavęs laukia dar labai ilgas kelias. Gal ramesnis, patikimesnis, tačiau tokia pat reiklus meilės, ištikimybės, pasiaukojimo, kantrybės saugojant šventąją namų ugnį, dalinant išmintį ir gyvenimo patirtį.
Geroji mama, mes užaugom.
Kiekvienas jau savam kely.
Šarma paglostė tavo plaukus,
Bet dar ruduo toli.
Tik tu mokėjai mus užjausti.
Dažnai pavargus nuo darbų.
Dar kartą leiski prisiglausti
Prie tavo rankų nuostabių.
Ir šiandien tariam mes visi -
Brangiausia žemėj Tu esi.
kazkas tokio
