Kartais laimingi atsitiktinumai lemia tikrai naudingų daiktų atsiradimą. Kažkas išsilieja, susprogsta, netikėtai įvyksta nelaukta cheminė reakcija ar nekaltas užmaršumas buvo daugelio šiandien įprastų daiktų atsiradimo priežastis. Nuo sacharino iki vežimėlio prekėms – visi šiame sąraše, paskelbtame Businesspundit.com, daiktai turi keistas ir stebinančias atsiradimo istorijas.
Liemenėlė
Niujorko aukštuomenės atstovė Mary Phelps Jacob išrado liemenėlę po to, kai ruošiantis vakarėliui jos banginių ūsų korsetas persimatė per vakarinę suknelę. Mary nusprendė iš šilkinės servetėlės ir kaspinų pasisiūti liemenėlę. Kai pažįstamos ėmė klausinėti apie jos liemenėlę, Mary suprato, kad sukūrė kažką svarbaus. 1914 metais ji užpatentavo liemenėlę ir ėmė jas gaminti bei pardavinėti. Vėliau ji pardavė patentą „Warner Brothers Corset Company“ už 1500 dolerių, kuri per tris dešimtmečius iš moteriškų liemenėlių uždirbo 15 milijonų dolerių.
Kvietiniai krekeriai
Kunigas Sylvesteris Grahamas, laikydamasis dietos, tikėjosi nuslopinti kūniškus geidulius. Jis teigė, kad prėskas maistas padeda suvaldyti masturbacijos poreikį. Norėdamas padėti savo šalininkams prisitaikyti prie tokios dietos, jis 1829 metais sukūrė savo vardo sausainius. Nieko nesuprasdami, S. Grahamo pasekėjai žiaumojo sausainius net neįsivaizduodami, kad tai kvietinių krekerių vartojimo pradžia.
Mikrobangų krosnelė
1945 metais inžinierius ir išradėjas Percys Spenceris stovėjo priešais magnetroną – radaro komponentą – ir pastebėjo, kad jo kišenėje esanti šokolado plytelė pradėjo tirpti. Susidomėjęs magnetrono galimybėmis, jis atsinešė kukurūzų ir stebėjo, kaip šie sproginėja. Taip atsirado mikrobangų krosnelė, kurios dydis buvo 1,8 m, svoris apie 350 kg, o kainavo ji 5000 dolerių. 1967 metais atsirado kompaktiška mikrobangų krosnelės versija, kuri kainavo 495 dolerius.
Lipnūs lapeliai
Eksperimentuodamas su klijais, mokslininkas Spenceris Silveris 1968 metais atrado daug kartų limpančius klijus. Tada jis nusprendė pasiūlyti šiuos klijus kompanijoms, kaip priemonę klijuoti skelbimus skelbimų lentose. Viename iš reklaminių S. Silverio pristatymų apsilankė jo bendradarbis Artas Fry ir vėliau, kai jam dainuojant bažnyčios chore ėmė kristi skirtukai iš giesmyno, jis sugalvojo, kad S. Silverio klijai puikiai tiktų šiai problemai išspręsti. Po penkerių metų buvo imti gaminti lipnūs lapeliai, kurie nepaprastai populiarūs ir šiais laikais.
Vokiškas šokoladinis pyragas
1852 metais šokolado gamintojas anglas Samuelis Germanas sukūrė „Kepėjo Germano saldųjį šokoladą“. 1957 metais vienas Teksaso valstijos gyventojas atsiuntė S. Germanui šokoladinio torto receptą, kurio pagrindinė sudedamoji dalis buvo Germano sukurtasis šokoladas. Šis receptą paskelbė spaudoje ir tai padėjo pakelti šokolado pardavimą. Ilgainiui „German‘ s chocolate cake“ („Germano šokoladinis pyragas“) pametė „s“ raidę ir liko tik „German chocolate cake“, o tai išvertus reiškia „Vokiškas šokoladinis pyragas“.
Kukurūziniai dribsniai „Corn flakes“
XIX amžiaus pabaigoje verslininkas Willas Keithas Kelloggas kartu su savo broliu Johnu ir mitybos specialistu ėmė ieškoti sveikų dietų pacientams. Vieną dieną Willas, kepdamas duoną, per ilgai laikė tešlą, todėl kepdama ji subyrėjo. Jis vis dėlto nusprendė subyrėjusią masę iškepti ir taip atsidaro dribsniai. Willas įkūrė pirmąją pasaulyje kukurūzinių dribsnių, kuriuos valgome ir šiandien, kompaniją.
„WD- 40”
1953 metais viena mokslininkų grupė dirbo San Diego raketų kompanijoje ir ieškojo skysčio, kuris galėtų pakeisti vandenį, o tai padėtų išvengti raketų korozijos. Po keturiasdešimties nesėkmingų bandymų galiausiai jiems pavyko. Substancija buvo pavadinta „Vandens pakaitalas – 40 bandymas“. Po penkiolikos metų kompanijos prezidentas Johnas S. Barry suteikė skysčiui komercinį pavadinimą „WD-40“ ir ėmė jį pardavinėti. Dabar „WD-40“ galima rasti 80 procentų Amerikos namų.
Prekių vežimėlis
1930-ųjų pabaigoje Oklahomos miesto bakalėjos savininkas su savo darbuotoju sugalvojo naudoti vežimėlį, kad pirkėjai galėtų prisirinkti daugiau prekių ir kad jiems nebūtų sunku jas vežiotis. Jis buvo patentuotas 1940 metais.
Pirkėjai iš pradžių vengė naujųjų vežimėlių, tačiau vėliau jie tapo itin populiarūs ir milžinišku greičiu paplito po parduotuves.
Penicilinas
Gydytojas Alexanderis Flemingas, atlikinėdamas mokslinį tyrimą, augino stafilokoko bakterijas. Jis pavargęs nuo darbų nusprendė išvykti atostogų ir grįžęs po dviejų savaičių rado indą, aptrauktą pelėsiu, o pati bakterija buvo mirusi. Taip visai atsitiktinai A. Flemingas atrado peniciliną.
Teflonas
1938 metais chemikas Roy Plunkettas tyrinėjo aušintuvus, kai vienas indgredientų – polifluorvinilinas – polimerizavosi hermetiškame geležiniame konteineryje. Geležis katalizavo reakciją ir padėjo sukurti aplinkos poveikiui (korozijai), aukštoms ir žemoms temperatūroms atsparų ir chemiškai inertišką tefloną.
TNT – trinitrotoluolas
1863 metais Josephas Willbrandas atrado trinitrotoluolą ir prireikė dar 28 metų, kad sukurtų greitai veikiančią sprogmens dagtį. Plačiai TNT imtas naudoti nuo1914 metų.
Rentgeno spinduliai
Įžymus vokiečių mokslininkas Wilhelmas Rontgenas, eksperimentuodamas su katodo spinduliais, 1895 metais atrado rentgeno spindulius. W. Rontgenas pridengė katodo vamzdį juodu popieriumi.Tada paleido per vamzdį elektros srovę ir pamatė, kad šalia buvęs fluorescencinis ekranas ėmė švytėti. Ekranas padengtas sidabro cianidu nustojo švytėti vos tik W. Rontgenui išjungus elektros srovę. Jis suprato, kad kažkoks paslaptingas spindulys priverčia ekraną švytėti. Spindulį jis pavadino „x-ray“ ir ėmė jį tyrinėti. Rentgeno spinduliai mokslininkui atnešė pirmąją Nobelio premiją už pasiekimus fizikoje
