Serijinių žudikų Top 10

10. Gillesas de Rais, „Sadistiškasis aristokratas“ (Prancūzija)

Šis beprotis yra traktuojamas kaip nūdienos serijinio žudiko prototipas. Nepaisant to ir įspūdingo aukų kiekio (80–600), Gilles de Rais šiame sąraše užima tik dešimtą vietą. Taip yra dėl to, kad istoriniai šaltiniai, pasakojantys apie šį monstrą, nepatikimi, ir žudiko purvini darbeliai negali būti įrodyti.

De Rais buvo turtingas ir įtakingas prancūzų kilmingasis, gyvenęs XV a. De Rais nuviliodavo šviesiaplaukius mėlynakius berniukus (taip pats žudikas atrodė, kai buvo mažas) į savo namus, kur juos išprievartaudavo ir po to sukapodavo. Sėdėdamas ant mirštančios aukos pilvo jis save tenkindavo. 1440 m. Nanteso teismas De Rais pakorė ir sudegino.

9. Carlas Panzramas, „Pykčio įsikūnijimas“ (JAV)

Carlas Panzramas, priešingai negu kiti žudikai, turėjo humoro jausmą ir bent mažiausią dalelytę savigraužos. Jis gailėjosi ne dėl savo baisių nusikaltimų, o dėl to, kad apskritai buvo gimęs. Kai Panzramui buvo paskirta mirties bausmė už žmogžudystę, jis grasino užmušti bet kurį, bandantį teismo nuosprendį pakeisti.

Nusikaltėlis parašė autobiografiją, kurioje dalykiškai aprašė 21 žmogžudystę ir 1000 berniukų išprievartavimus. Po berniuko išprievartavimo ir nužudymo jis parašė: „Kai jį palikau, jo smegenys tekėjo iš ausų. Aš nesigailiu. Mano sąžinė rami. Miegu ramiai ir sapnuoju saldžius sapnus.“ Panzramas pats save pavadino „Pykčio įsikūnijimu“, nes nuo vaikystės jautė nenuilstantį pyktį.

8. Benderių šeima, „Kruvinieji Benderiai“ (JAV)

Benderiams žmogžudystė buvo verslas. Smuklė, jų „oficialusis“ pragyvenimo šaltinis, buvo kukli, bet kartais užsukdavo ir pasiturinčių svečių. Šie buvo pasodinami už stalo, šalia kurio kabėjo didelė balta drobė. Kol Benderių gražioji dukra burdavo turčiui iš delno, tėvas Benderis tykodavo už drobės ir tinkamu momentu suduodavo aukai dideliu plaktuku. Vėliau jie surinkdavo visas mirusiojo brangenybes. Kūnus Benderiai užkasdavo sode.

7. Helene Jegado, „Pamaldžioji nuodytoja“ (Prancūzija)

Tarnaitė, gyvenusi XIX a. Prancūzijoje, nuodydavo visus, ją supykdžiusius. Per dešimt metų ji sugebėjo nužudyti 36 žmones. Daugelis aukų buvo darbdaviai ir smuklių svečiai, nežinoję, kad neverta barti kuklią kambarinę. Jegado ilgą laiką nebuvo suimta, nes policija vis atmesdavo žudikę kaip įtariamąją dėl jos pamaldaus ir nuoširdaus būdo. Pirmosios Jegado aukos buvo jos sesuo ir kunigas. Tačiau mergina įvykdė tiek žmogžudysčių, kad turbūt galų galiausiai susipainiojo: 1851 m. ji neapkaltinta deklaravo savo nekaltumą.

6. Andrei Chikatilo, „Rostovo žudikas“ (Sovietų Sąjunga)

Chikatilo nužudė 52 vaikus per 12 metų. Žudydamas savo pirmąją auką jis patyrė orgazmą ir suprato, kaip tokia veikla jį žadino. Sovietų sąjunga dangstė žmogžudystes, nes šios teršė valdžios reputaciją, ir todėl tėvai negalėjo tinkamai apsaugoti vaikų. Kai gandai galiausiai pradėjo sklisti, žmonės įtarė, kad apylinkėse siautėja vilkolakis. Chikatilo buvo suimtas 1990 m. ir kaltino Sovietų Sąjungą dėl savo nusikaltimų.

5. Gerardas Johnas Schaeferis, „Floridos Sekso Žvėris“ (JAV)

Nuo pat vaikystės Schaeferis buvo baisus: žudydavo gyvūnus, dėvėdavo moteriškas kelnaites ir šnipinėdavo pro kaimynų langus. Nepaisant „gražios“ praeities, jis tapo policininku. Žudikas naudodavo policininko pažymėjimą, kad suviliotų merginas. Įtariama, kad jis padarė apie 30 išprievartavimų ir žmogžudysčių. Kalėjime Schaeferis buvo nudurtas.

4. Ežbieta Bathory, „Kruvinoji Cachtices Ledi“ (Vengrija)

XVI a. grafienė į savo apartamentus atviliodavo jaunas valstietes ir kilmingųjų dukras. Pastarosioms ji siūlydavo etiketo pamokas, o valstietėms – kambarinių darbą. Bathory jas kankino visais įmanomais būdais: marindavo badu, šaldydavo, degindavo, kandžiodavo ir žalodavo jų lytinius organus. Dėl turto ir įtakos grafienė išvengė mirties bausmės ir turėjo kalėti savo pačios pilyje. Jos bendrininkai buvo pakarti.

3. Friedrichas Haarmannas, „Hanoverio Mėsininkas“ (Vokietija)

Kuklus ir simpatiškas Haarmannas dirbo policijos informatoriumi. Jis nužudė mažiausiai 24 benamius ir vyrus-prostitutes. Haarmannas žudydavo tik gražius vaikinus ir traktavo savo nusikaltimus kaip meilės išraišką — jis tenorėjo, kad jo aukos rastų ramybę. Baisiausia, kad jis perkąsdavo berniukų Adomo obuolius ir sukramtydavo jų gerkles. 1925 m. jam buvo nukirsta galva.

2. Karlas Denke „Ziebico žmogėdra“, (Lenkija, tuometinė Vokietija)

Karlas Denke buvo visų mėgstamas vargonininkas ir komivojažierius. Jis prekiaudavo odiniais diržais, batraiščiais ir kiaulienos file. 1924 m. į policijos komisariatą įlėkė žmogus, teigiantis, kad mylimas Papa Denke užsipuolė jį su kirviu. Policija iš pradžių nepatikėjo, bet suėmę nusikaltėlį ir ištyrę jo namus jie įsitikino: Karlas Denke – maniakas. Pasirodo, prekės, kurias vietiniai taip mielai pirko iš jo, visos buvo pagamintos iš 20–40 jo nužudytų aukų... įskaitant „kiaulienos file“.

1. Javedas Iqbalas, „Berniukų medžiotojas“ (Pakistanas)

Iqbalas darė viską, kad būtų berniukų apsuptyje: statė mokyklas, akvariumus, sporto sales; vedė vyresnę mažo berniuko sesę; ir ištekino savo paties sesę už kito mažo berniuko. Jis nužudė, kankino, išprievartavo ir sukapojo daugiau negu 100 berniukų. Maniakas buvo suimtas kelis kartus, bet tėvo turtai jį vis išgelbėdavo. 2000 m. jis galiausiai sulaukė mirties bausmės ir pripažino, kad nejaučia jokios sąžinės graužaties: „Kiekvienam kūnui atsikratyti man prireikė tik 120 rupių (2 $).“