Apie šią tragediją galvoju dieną ir nąkti , net sapnuoju . Manau , kad tai galima pavadinti baime? O šiaip bijau kito pasaulio , kas vyksta anapus mūsų. Turiu omeny dvasias , šmėklas. Spiritizmo seancai ir veidrodžiai darosi baisūs tik naktį.
Ankščiau bijodavau tamsos - tai praėjo.
Dar nejauku visokie seni , apleisti namai. Gal ne iš lempos kuriamos istorijos apie juose gyvenančius vaiduoklius ?
Nežinau.
Kartais baisu eiti naktį per mišką. Nežinai ko galima tikėtis jame.
Ir dar kaikas drįsta sakyti , kad esu bebaimė
DDD

















