Kaip reaguoti į įžeidimus?

Į įžeidimus žmogus paprastai atsako kontrpuolimu. Ir pokalbis aštrėja. Visgi kartais geriau reaguoti taikiai. Pvz., darbe.

Į reklamos agentūrą užsuka pažįstamas vidutinio amžiaus verslininkas – suvenyrinės atributikos tiekėjas. Agentūroje jis nebe pirmą kartą. Vienas projektų vadovas jam ir sako: „Sveikas. Klausyk, ar tau ne laikas atnaujinti savo kostiumą verslo susitikimams?“ Galima būtų tikėtis piktoko atkirčio. Verslininkas nusišypso ir atsako: „Ačiū, kad įskaudinote...“

Tai palyginti nekaltas pavyzdys. Vertinant teisės požiūriu, tikrai įžeidaus pasakymo pasekmės gali būti rimtesnės. Už įžeidimą žodžiu arba raštu pagal LR baudžiamojo kodekso 155 straipsnį gresia bauda arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Tačiau kandus ar šmaikštus atkirtis – atskira tema. Šįkart panagrinėsime tik neagresyvios reakcijos galimybes.

Žinoma, atsižvelgiant į aplinkybes, kai kurios technikos gali būti ir neveiksmingos – kaip ir visur kitur, reikia reaguoti pagal situaciją. Bet galimybių reaguoti į pavaldinių arba vadovų įžeidimus turime nemažai.

Kai mūsų adresu sviedžiamas įžeidus juokelis, vienas iš taikaus reagavimo būdų – mandagiai paprašyti pakartoti vien tik užgauliausią sakinį. Ištrauktas iš konteksto jis nebeatrodys juokingas.

Keletas kitų neutralizuojančių klausimų pavyzdžių:

· „Ką konkrečiai turite omenyje, šitaip sakydamas?“

· „Ar šitaip siekiate išprovokuoti konfliktą? Kodėl taip elgiatės?“

· „Dėl ko jūs sau leidote šitaip pasakyti?“

Klausimai praverčia, kai norima pokalbio kontrolę perimti į savo rankas: „Pirmiausia prašyčiau nusiraminti. Ar jau galime tęsti?“

Pokalbį kreipiame kitur

Šitokia gudrybe dažnai naudojasi mažamečiai vaikai: kai pokalbis tampa nemalonus, jie keičia temą. Suaugusieji tokiu atveju dar gali pakviesti išeiti parūkyti. Arba papasakoti anekdotą, gal linksmą nutikimą – bet ką, kas dėmesį atitrauktų nuo įžeidimo ir sumenkintų jo svarbą.

Amortizuojančios formuluotės

Gal ir ne pati efektyviausia priemonė, tačiau kai kuriais atvejais nepagarbų priešininko pasakymą galima „apkarstyti makaronais“ ir pokalbį nukreipti kita linkme: „Nesu tikras, ar jūs tikrai viską gerai apgalvojote prieš sakydamas tai, ką pasakėte. Tik prašyčiau atsižvelgti dar ir į tai, kad...“ Arba: „Panašu, kad nepakankamai aiškiai suformulavau. Leiskite paaiškinti kitais žodžiais, ką turėjau omenyje...“

Temą paliekame atvirą

Vienintelė mūsų reakcija – pranešame, kad įžeidimas nepraslydo neišgirstas: „Aš gerai girdėjau, ką jūs pasakėte“. Po to – pauzė, ir tik tada dalykiškai be emocijų kalbame apie reikalą.

Pateikiame situacijos įvertinimą

Tiesiai pasakome, kaip jaučiamės: „Ši jūsų pastaba mane įžeidžia.“

Perfrazuojame

Štai situacijos pavyzdys. Telefonu kalbasi moteris ir vyras – skirtingų įmonių vadybininkai. Įmonės neturi nieko bendro, tik abi aptarnauja tą patį didelį klientą. Ištrauka iš nebekolegiško pokalbio: „Dabar staigiai nustoji išsikalinėti, susirandi automobilį ir veži mums tuos gaminius, supratai?“

Viena iš galimybių – perfrazuoti pašnekovo mintis kitaip: „Ar teisingai suprantu tavo norą, kad mūsų įmonė dabar turėtų nemokamai atlikti tą darbą, kurį iki šiol visada darydavote jūs? Juk jūs už paslaugas gaunate komisinius?“

Žemiau – alternatyvi reakcija.

Rodome, kad nepritariame

„Man nepriimtinas šitoks bendravimo būdas.“ Arba „Nesu nusiteikęs pokalbio testi šitokiu būdu. Siūlau pakeisti toną. Priešingu atveju – atsisveikiname, kol nusiraminsime.“

Įspėjame apie pasekmes

„Įžeidinėdamas mane, turbūt suvokiate, kad rizikuojate, jog bus atsakyta tuo pačiu ir mes nebegalėsime toliau kalbėti apie...“

Nutraukiame pokalbį

Kai nebėra kitos išeities, sąmoningai atsiribojame nuo nepagarbaus pašnekovo: atsiprašę išeiname iš patalpos (pvz., į tualetą). Jei restorane – paprašome sąskaitos ir t. t.

Diplomatija
D. Britanijos užsienio reikalų ministras Anthony Edenas yra pasakęs: „Tikroji diplomatija – kai sugebi taip taktiškai pasakyti „ne“, kad visam pasauliui atrodo, jog sakei „taip“. Karas – tai tik diplomatijos tęsinys neteisingomis priemonėmis.“