Manau ne vienas vasarą kažkur keliavote, iškylavote, važiavote prie ežerų ir jūrų.
Gal būt nutiko tai, kas jus labai pralinksmino ir įstrigo ilgam atmintyje?
Aš pirmą kartą gyvenime pasidaviau įkalbinėjimui paimti meškerę, pažvejoti.
Viskas vyko pagal instrukcijas, sėdėjau aš ant kranto, laukiau, kada jau ta plūdė sujudės (kibti) pradės. Praėjo pusvalandis, visi pamiršo naujokę. O aš vis žiopsau į tą plūdę. Ir vaizdelis, kuris sekė po to išguldė mano draugus (nuo juoko) ir aišku žuvys pabėgo.
Plūdė panyra vieną, antrą kartą ir aš iš visų jėgų, dideliu mostu traukiu. Kažkas šmėsteli man virš galvos. Draugai sužiūra į mane, o aš stoviu kaip kuolą prarijus ir klausiu: "Kas čia buvo?". Po kelių sekundžių prasidėjo kurtinantis juokas.
Taigi meškerė man ant peties, valas už nugaros, o žuvelė - karosiukas apie 200g krūmuose pasikabinęs. Kai supratau situaciją, juokiausi iki ašarų. Kirtimas mano buvo toks lyg būčiau "banginius" žvejojus. Vaizdas iki šiol akyse stovi, o draugai vis juokauja: "Gal vykstam pažvejot?"
Tai buvo mano pirmas ir turbūt paskutinis kartas, bet buvo visiems labai linksma, o man ypač, nes ir dabar negaliu pamiršt.
Įsimintiniausias vasaros nuotykis
Šią vasarą teko patirti tokį nuotykį, kai pagalvoji galėjo ir liūdnai baigtis. Sugalvojau su drauge nuvaryt naktį prie ežero pasimaudyti. Kiek žinojom net ir naktį ten būdavo žmonių, tačiau visi kultūringai prisilaikydavo atstumo.
Sėdėjom prie ežerėlio bijodamos bristi vandenin, nes kažkokie du vaikinukai visai netoliese mašiną vis bandė užkurti- kas jiems beje taip ir nepavyko. Taigi sėdėjau su drauge ant kranto, ir nelindau vandenin- kaip gi čia paliksi mašinos raktus, telefonus ant kranto be priežiūros, ypač kai greta du nepažįstami. Buvo naktis, mudvi su drauge tik prieš valandą pabaigę darbą,blevyzgojom apie šį bei tą, vis pasišaipydami iš didžiųjų vyrų meistrų, greta beviltiškai besistengiančių užvesti opeliuką. Aš lyg netyčia pajuokavau "Žiūrėk tuoj prieis, paprašys patempti iki miesto.." Ir žinot ką, vos ne ties tais žodžiais, tie abu pasuko mūsų pusėn. Priėję klaustelėjo- "Merginos ten jūsų mašina?" -rodydami į manąją. Mes nutylėjom. "Gal galėtumėt patempti iki miesto, nes va mūsų draugė štai toje juodoje mašinoje toliau atsisakė. Atsilyginsim". Net nepagalvojus, o gal suveikus vairuotojiškam solidarumui sutikau. Nenumanau net kaip, bet greitai, riedėjom keliu link miesto. Mano mašiną vairavo nepažįštamas vyrukas- o lig tol be manęs už vairo sėdėjo tik meistrai. Parvykus į miestą vaikinukai atsidėkoti numatė pinigais ir pavaišindami šampanu. Keista, bet išlipant prie parduotuvės vienas padavė savo mobilų- neva kaip garantą, kad jie nepaspruks neatsidėkoję- kaip vėliau su drauge ir su jais juokavome- tada galėjau laisvai imti ir nuvažiuoti su svetimu mobiliuoju telefonu- vaikinukas nors ir susiszgribo, kad padarė kvailystę palikdamas telefoną, ir žvilgtelėjo į mašinos numerį- dėl visa pikta. Bet įsiminė jį klaidingai. Taigi taip nakties vidury, nors iš tikrųjų gal kokią antrą, trečią, patyriau nuotykį, kuris susiklosčius kitoms aplinkybėms galėjo baigtis liūdnai. Paskutinį kartą redagavo Svajūnė 2006 Spa 14, 08:25. Iš viso redaguota 1 kartą.
‹ Diskusijos ‹ Gyvenimas |
Bet mes dar ir dabar turim lasvo tlf. Bendraujam angliskai.. 
