Černobylis 2

Čia viskas pateikta labai išsamiai. Jei kam įdomu- paskaitykit.

Černobilis, branduolinis košmaras


Černobilio avarija – pati baisiausia atominės energetikos katastrofa pasaulyje. Sovietų vadovybė bandė nuslėpti šią katastrofą, o vėliau smarkiai sumažinti jos mastus.


Pirmieji požymiai, kad įvyko kažkas baisaus, paaiškėjo 1986 metų balandžio 28 dieną 9 valandą ryto, kai Forsmorko (Švedija) atominės elektrinės specialistai, atkreipė dėmesį į pavojų žalius pavojaus ignalus monitoriuose.

Prietaisai rodė neįtikėtinai didelį radiacinį užterštumą. Iš pradžių buvo manyta, kad įvyko avariją Forsmorko reaktoriuje. Tačiau tyrimai parodė, kad to negali būti. Bet prietaisai rodė, kad radiacinis fonas keturis kartus didesnis už leistiną.

Geigerio-Miulerio skaitikliai parodė, kad visi šeši šimtai Švedijos elektrinės darbininkų yra gavę žymiai didesnę už leistiną jonizuojančiosios spinduliuotės dozę.

Buvo skubiai paimti ir ištirti dirvos ir augmenijos aplink elektrinę pavyzdžiai. Juose rasta neįtikėtinai daug radioaktyvių medžiagų. Švedija, kaip ir daugelis kitų Europos šalių buvo užpulta klastingo, tylaus, nematomo, bespalvio, bekvapio žudiko.


Beveik prieš parą iki aprašytų įvykių, Leonidas Teletnikovas, Černobilio atominės elektrinės priešgaisrinės apsaugos viršininkas ilsėjosi namie. Jis turėjo kelias laisvas dienas ir iš anksto džiaugėsi būsimu poilsiu. Tačiau balandžio 26 dieną apie pusę dviejų nakties suskambėjęs telefonas, abejingu budinčio balsu jį informavo, kad atominėje elektrinėje įvyko “incidentas”.

Šviesią, žvaigždėtą naktį, Teletnikovas su 29 žmonių gaisrininkų komanda išvyko į elektrinę. Horizonte matėsi oranžinė liepsna. “Mes neturėjome jokios informacijos,- vėliau pasakos Teletnikovas.- Tik atvykus į elektrinę, aš pamačiau griuvėsius, apimtus blyksinčių, tarsi bengališkos ugnys, liepsnų. Vėliau pastebėjau melsvą švytėjimą prie ketvirtojo reaktoriaus. Tyla ir mirksinčios švieselės kėlė baugų, nemalonų jausmą.”


Apsaugoti tik paprastais batais ir gaisrininkų kaukėmis, Teletnikovas su komanda bandė užkirsti kelią pačiai baisiausiai katastrofai, įvykusiai nuo pat atominių elektrinių eksploatacijos pradžios. Vėliau, už vyriškumą ir pastangas jis gaus Sovietų Sąjungos Didvyrio vardą.



Potencialios aukos


Sugriuvęs ketvirtasis reaktorius iki šiol neša mirtis, ir ligas. Tūkstančiai žmonių, kurių vardų mes nežinome, mirė nuo piktybinių auglių, ar kraujo čiulpų pažeidimų, kuriuos iššaukė atominis sprogimas. Žmones ir gyvulius jonizuojančioji spinduliuotė veikė mutogeniškai, pasaulį išvydo įvairūs mutantai. Viso pasaulio televizijos rodė gimusį penkiakojį kumeliuką… Žemė pasidengė ilgai gyjančiomis žaizdomis. Žmonija pirmą kartą susimąstė - ar tokios nelaimės nenubraukia visos atominės energijos, net naudojamos taikiems tikslams, teikiamos naudos.


Tuo metu kai Forsmarko mokslininkai aptiko padidėjusį radiacinį foną, stiprus vėjas išnešiojo radioaktyvias dulkes po visą Europą. Lengvas lietutis Bretanėje, pavertė ten besiganančių karvių pieną netinkamu naudoti, lietūs, praėję Velso apylinkėse, avieną pavertė nuodu. Radioaktyvūs lietūs neaplenkė ir Suomijos, Švedijos, Vakarų Vokietijos…

Švedų mokslininkai informavo savo vyriausybę, kad radioaktyvumo šaltinis yra SSRS teritorijoje. Tačiau komunistinė SSRS vadovybė tylėjo.

Ir tik kai jau tylėti tapo neįmanoma, Maskvos vakaro žiniose buvo perskaitytas pranešimas: “Černobilio atominėje elektrinėje įvyko nelaimingas atsitikimas. Vienas iš reaktorių pažeistas. Imtasi priemonių incidentui pašalinti. Nukentėjusiems suteikta medicininė pagalba. Sudaryta vyriausybinė komisija įvykiui ištirti.” Po to diktorius jau skaitė apie žinias apie Taikos fondą. Paaiškinti kokia nelaimė ištiko milžiniškus Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos rajonus niekas nesiėmė.


Vakarų valstybės pradėjo diplomatinį spaudimą reikalaudamos paaiškinimų. Tačiau tuo metu buvo per mažai žmonių, kurie suvokė tragedijos mastą. Ją puikiai suvokė katastrofos vietoje buvęs Teletkinas. “Vos įėjus pro vartus, aš supratau, kad tai nepaprasčiausias gaisras,-vėliau pasakos jis.- Buvo girdėti tik mašinų gausmas ir ugnies traškesys. Gaisrininkai žinojo, ką turi daryti ir puolė vykdyti savo pareigų. Radiacijos matavimo prietaisai rodė aukščiausią lygį. Sąmonėje dar šmėkštelėjo mintis apie šeimą, bet ji tuoj užgeso. Niekas iš mūsų net negalvojo apie apšvitinimą. Labiausia gąsdino tai, kad mes neatsilaikysime iki pastiprinimo atvykimo. Po valandos, nuo stogo, esančio šalia degančio reaktoriaus, teko pašalinti žmones, radiacinio apsinuodijimo simptomai pas juos buvo akivaizdūs. Kai aš paprašiau savo vyrų ištirti situaciją, penki iš jų puolė ant to stogo. Šiandien nė vieno iš jų nėra gyvųjų tarpe.” Pas patį Teletkiną radiacinio poveikio rezultatai pasireiškė jam begesinant gaisrą. Po to, kaip ir tūkstančiai kitų, jis vyriškai kovojo su sunkia, skausminga liga. Deja, ta kova baigėsi pralaimėjimu…


O tuo metu, iki baltumo įkaitusi reaktoriaus šerdis, į atmosferą išmesdavo vis naujus milijonus kubinių metrų radioaktyvių dujų.

Praėjus 48 valandoms po radioaktyvumo padidėjimo Forsmarke, ant JAV prezidento R.Reigano stalo jau gulėjo iš dirbtinio žemės palydovo gautos katastrofos nuotraukos. Jose matėsi tikras pragaras apie kurį nutylėjo sovietų funkcionieriai.

30 kilometrų spinduliu nuo sprogimo vietos buvo vykdoma pilna evakuacija. Gyvenimas ir lankymasis toje zonoje buvo uždraustas. Gyvuliai, augalai, vanduo esantys toje zonoje, paskelbti kenksmingais ir netinkamais vartojimui.



Pragare


Atominės fizikos specialistai pradėjo teorines diskusijas, kas vis tik atsitiko Černobilyje. Trumpai tai nupasakoti galima taip. Reaktoriuje dega (branduolinė reakcija) urano plokštės, ir išskiria šilumą, kuri kaitina vandenį, paversdama jį garu. Garas suka turbogeneratorių ir šis teikia elektros energiją. Didelį vaidmenį čia atlieka, vanduo, šaldantis urano plokštes. Būtent jo pagalba termobranduolinė reakcija yra reguliuojama. Jeigu šaldančio vandens trūksta, arba jis nespėja atšaldyti urano plokščių, termobranduolinė reacija tampa nereguliuojama, atominis reaktorius virsta atomine bomba, kurios sprogimo sulaikyti jau neįmanoma.


Panašu, kad kažkas atsitiko su aušinimo sistema. Reaktoriuje temperatūra smarkiai pakilo. Urano plokštės pradėjo lydytis, išskirdami radioaktyvius garus. Šie reagavo su cirkonio apvalkalu, dalyvaujant vandeniui, išsiskyrė vandenilis, kuris ir sukėlė sprogimą.


Nors sovietų oficialūs asmenys visaip menkino katastrofos mastą, vis tik Bonoje buvo kreiptasi į atominės energetikos ministeriją, prašydami suteikti informaciją apie atominio reaktoriaus šerdies gaisro likvidavimą. Su analogišku prašymu buvo kreiptasi ir į Švedijos vyriausybę. Įžymus Kalifornijos gydytojas ekspertas Robertas Geilis buvo pakviestas, suteikti medicininę pagalbą. O iki atvykstant specialistams Maskvos funkcionieriai bandė lokalizuoti gaisrą, pasitelkę armiją ir civilius. Daugelis iš jų jau kapuose, o gyvieji kankinasi nuo gautų milžiniškų radiacijos dozių pasekmių.



Viskas dar ateityje…


Gaisras per savaitę buvo užgesintas. Tačiau į atmosferą įsiveržė nesuskaičiuojamas radioaktyvių dujų kiekis, tarsi paklodė apklojęs Europą ir vakarinę SSRS dalį. Netoli elektrinės esančiuose rajonuose žmonės pradėjo mirti nuo kraujo išsiliejimų ir apopleksijos priepuolių. Juos netgi galima laikyti savotiškai laimingais - lėta, kankinanti mirtis, negyvi vaikai-mutantai, vaikai nuo gimimo sergantys vėžiu - visa tai bus dar ateityje.


Reaktoriaus likučiai buvo palaidoti užpilant jį šimtais tūkstančių tonų betono. Tai truko šešias savaites. Kartu reaktoriuje palaidoti ir dirbusių prie katastrofos likvidavimo darbininkų drabužiai…


Užsienio mokslininkai paskelbė nesaugiais ir kitus SSRS atominius reaktorius. Juos nustebino tai, kad virš reaktorių nebuvo pastatytas apsauginis skydas, kuris, kaip sarkofagas turėjo palaidoti reaktorių katastrofos atveju. Po ilgų biurokratinių vilkinimų buvo paskelbti ir statistiniai duomenys. Jie tikrai nedžiugino, pavyzdžiui vien Minske sergančių leukemija po katastrofos padaugėjo dvigubai. Gili ekonominė krizė krečianti Baltarusiją ir Ukrainą, palieka mažai vilties, kad jie gaus tinkamą gydymą.


Praradusi energetikų gyvenvietę Pripetę, Ukrainos valdžia pastatė energetikams naują miestelį Slavutač. Tai gražus miestelis, apsodintas augalais, žalias ir švarus. “Gyvenimas čia nuostabus,- sako jo gyventojai. - Deja, trumpas.” Šie liūdni žodžiai visiškai atitinka tiesą.


Baisiausi tai, kad kiti Černobilio reaktoriai dirba. Sunki Ukrainos ekonominė padėtis neleidžia atsisakyti pigios elektros energijos. O ir išlaidos jų uždarymui nepakeliamos Ukrainai. Pasaulis čia turėtų prisidėti, vardan žmonių išlikimo, vardan ateinančių kartų, vardan to, kad tokia katastrofa niekada nepasikartotų.