Motinos dienos pasveikinimai, atvirukai

Dėkit sveikinimus, atvirukus mamoms


Štai keletas...

Kaip norėtųsi pasakyti tiek daug, bet širdis neišsirenka tinkamų žodžių. Kaip norėtųsi būti šalia ir tiesiog apkabint, bet atstumas skausmingai viską užgožia. Lieka mintys ir žodžiai, neištarti žodžiai, kurių niekas ,išskyrus TAVE, nesupras... Viskas telpa TAVY, Tavo žodyje "MAMA".

Tau žydi obels žiedai, Tau tiesias žvaigžių takai, Tau - ramūs vaiku sapnai Tau - skambantys jų balsai. Apkabinki, Mama, glauski prie širdies! Meilės ir švelnumo tavo niekas niekad nepakeis!

Mama, mano mama, aš tave myliu, Tau vėjelis šlama, tarp margų gėlių, Tu šviesi kaip saulė, kaip rytų aušra, už Tave pasauly geresnės nėra!!!

Tau, mama, Rytmečio saulelę dovanoju. Kaip baltas balandis tavo širdelėje plasnoju. Ar tu naktis, ar diena, aš tave myliu, kaip didžiulė didziulė liepsna.

Žodžiai te pasako mano meilės dydį, o širdelė plaka vien tik tau, mamyte!

Tu, mamyte, Tu graži, tu į rožę panaši, bet yra viena klaida - rožė vysta, o Tu ne!

Tu, mamyte, kaip saulytė. Aš paruošiu Tau kavytę, Dovanosiu daug gėlių, Pasakysiu,kad myliu!

Žydekite kaip visos gėlės žydi,
Ir būkite jauna jauna
Atleiskite, kad laimės jums nepalinkėjau
Gėle laiminga būna visada
Tegul visuomet šypsosi jums saulė
Tegul visuomet neduoda jums liūdėt
Gimtadienio proga dovanoju laimės saują,
Ir viso to ko MAMAI galima linkėt.


Mieloji mama, tu buvai ir liksi
Audringoj jūroj švyturiu mieliausiu.
Kaskart sudrėkusiom akim vaikus sutiksi
Ir apie jų klaidas, džiaugsmus kas kartą klausi.
Sugrįžti trokštame kur tu,
Kur senas beržas, kur gimtinė,
Ir prisiglaudus paklausyt, kaip šlama
Širdy tavojoj meilė begalinė.

Švelnumas delno, likusio ant mano skruosto…
Sūrumas ašaros akių giliajam žydrume…
Tu ateini iš ilgesio platybių krašto,
apkloji liūdintį sušildančia skraiste;
Ir norisi, kad jie - nebylūs žodžiai,
tūnoję mano viduje, pasiekt pasaulyje
jautriausią širdį; Ir, kad išgirstum -
Aš myliu Tave.

Mama, geriausias žmogus pasauly, Mama, tai meilė stipri. Mama, tai švelniausias žodelis, Kurį aš ištarti galiu.

O buvo saulės, vėjo - buvo visko, svajonių laivas blaškės audrose. Ne kartą ašara žvaigžde sutvisko, ne kartą džiaugsmas degė akyse. Praskriejo metai, kaip viesulu praėjo. O tu likai švelni, likai rami, Nes tu skausmus ir negandas mokėjai Paverst šypsniu, praskaidrint viltimi.

Mieloji mama, tu buvai ir liksi Audringoj jūroj švyturiu mieliausiu. Kaskart sudrėkusiom akim vaikus sutiksi Ir apie jų klaidas, džiaugsmus kas kartą klausi. Sugrįžti trokštame kur tu, Kur senas beržas, kur gimtinė, Ir prisiglaudus paklausyt, kaip šlama Širdy tavojoj meilė begalinė.

Švelnumas delno, likusio ant mano skruosto... Sūrumas ašaros akių giliajam žydrume... Tu ateini iš ilgesio platybių krašto, apkloji liūdintį sušildančia skraiste; Ir norisi, kad jie - nebylūs žodžiai, tūnoję mano viduje, pasiekt pasaulyje jautriausią širdį; Ir, kad išgirstum - Aš myliu Tave.

Tik pažvelki, Mama, mes seniai užaugom Ir išskridom paukščiais iš Tavų namų. Tiktai Tu, mieloji, gimtą lizdą saugai, Kad sugrįžt galėtum, kai mums neramu. Tau atrodo vakar dar maži bėgiojom, Tu glaudei kiekvieną prie savo širdies. Šiandien Tau gėlių mes puokštę dovanojam Ir ilgiausių metų linkim iš visos širdies.

Geroji mama, mes užaugom. Kiekvienas jau savam kely. Šarma paglostė tavo plaukus, Bet dar ruduo toli. Tik tu mokėjai mus užjausti. Dažnai pavargus nuo darbų. Dar kartą leiski prisiglausti Prie tavo rankų nuostabių. Ir šiandien tariam mes visi - Brangiausia žemėj Tu esi.

Mes visuomet vaikai prie tavo kojų, MAMA, Po tavo glostančia ranka mes vėl maži, Delne Tu mūs kelius ir klystkelius neši, Vedies atgal į erdvų, skambantį vaikystės namą. Mes visuomet vaikai prie tavo kelių, MAMA, Ir kaip vaikai, mes žadam būt geri, O Tu žiūri, Tu taip šiltai žiūri, Kaip mes apleidžiame vaikystės erdvų namą.

Nuo žemės delno kyla žalias daigas, Viršum galvos - padangių žydruma. Aš bėgau prie Tavęs, kaip mažas vaikas, Tave ir saulę šaukdamas "Mama". Tu man sakau, tu man kartoji, mama: Yra keliai, keleliai ir takai, Kuriais į širdį, kaip į bendrą namą, Ateina žmonės - dideli vaikai.

Tu vėl liūdna, brangioji Mama, Širdy Tau vėlei neramu. Galbūt ir vėl Tau širdį skauda Dėl savo augančių vaikų. Neverk suprantame jau, Mama, Ką reiškia žodis "nedaryk" Ir kartais, kaip sunku bebūtų, Tu skausmo ašarą nuryk. Dėkojam Tau, brangioji Mama, Už tai, kad Tu buvai griežta, Kad viską mums seniai atleidai Ir dar už tai, kad Tu - Mama.

Už viską Tau dėkojam, Mama, Tu mūsų laimė, džiaugsmas ir viltis. Kai tu drauge, mums visad būna gera, Ir niekad nebaisi jokia lemtis. Prisimenam, kaip tavo rankos švelnios Galvelę glostė, gynė nuo skriaudų, Kaip duona liepsnojantis Tavasis delnas Mums šluostė ašaras nuo užverktų akių.

Tau norėčiau, Mama aš atverti širdį Ir gražiausiais žodžiais viską išsakyti Kai sunku šioj žemėj vienišai klajot Ir toliausiai būti nuo tavęs mamyt.

Dėkui tau už nemigo naktis, Už mokymą pažint gyvenimą, Už meilės, Džiaugsmo kupinas akis, Už viską tau dėkoju Mama.

Juk kūdikio verksmas gražiausia daina, Juk kūdikio džiaugsmas-mamos dovana Ir nemigo naktys netenka reikšmės, Kai lupos dukrytes tau "mama" šnibždės!

Mama, mano mama, aš tave myliu, Tau vėjelis šlama tarp margų gėlių. Tau karšta saulytė duoda spindulių, Dar karščiau mamyte, aš tave myliu!

Mama, geriausias žmogus pasauly, Mama, tai meilė stipri. Mama, tai švelniausias žodelis, Kurį aš ištarti galiu.

Mes užaugom, iš namų išėjom, Rodos, tik ilsėkis, būk rami. O juk rūpesčių nesumažėjo Nuo tada, kai buvome lopšy. Pakely gimtinės medžiai šlama Ir svaigina žiemos vėsa. Tu labai mums reikalinga, Mama, Laukianti, atleidžianti, gera visados.

Šią džiugią dieną pas Tave skubu Su žodžiais ilgesio ir meilės pagimdytais, Man niekas kitas šiandien nesvarbu, išskyrus laimę Tavo akyse Mamyte.

Numegzk man Margą pirštinėlę, Apskleisk gėlėtą skarelę... Dar daugel metų, Sengalvėle, žydėki mums obelėle !

Kai tylus medžiai tyliai ošia, Kai švelnios bangos paliečia tave, Kai jūros žvaigždės tavo galva puošia, Kai skamba seno žvėjo vieniša daina, Kai vėjas suvelia tau plaukus Ir suklykia žuvėdra skambančiu balsu, Tada sakyk gi, mama, užsimerkus: "Gyvenimas yra gražus!"

Kaip noretusi pasakyti tiek daug, bet širdis neišsirenka tinkamų žodžių. Kaip norėtųsi būti šalia ir tiesiog apkabint, bet atstumas skausmingai viską užgožia. Lieka mintys ir žodžiai, neištarti žodžiai, kuriu niekas ,išskyrus TAVE, nesupras... Viskas telpa TAVY, Tavo žodyje "MAMA".

Pasėdėk parymuok sidabruotą galvą parėmus, Tolsta, tolsta gražiausi gimtinės takai: Žinom, kad atiduotum savąją širdį, Kad laimingi tik būtų tavieji vaikai. O dienos liudnos ir laimingos, Ištirpsta džiaugsmo šurmuly. Te nieko šiandien tau nestinga, Aplinkui šypsos artimi...

Dėkinga Tau, kad pašaukei gyventi, kad dovanojai saulės šviesa, dangu. Ir šiandien noriu Tau aš nusilenkti Ir prisiglausti vėl prie tavo rankų. Tau noriu viską, viską pasakyti, Pasidalinti nemiga per puse... Žinau, kad lizdo nevalia draskyti, bet prie taves juk amžinai nebusiu.

Motule, mama, paklajot eime. Į pilką kelią už vaikystės sodo... Sakyk juk ta pati žolė kieme, Tik savo amžium jau kitaip atrodai. Pasiklausyki Tu šnaresio lietaus, Lyg vaikščioja kažkas ir glosto pirštais Tik šiandien mama supratau, Kad praeitis ne taip lengvai numiršta.

Tu langus drobule balta uždenk, Lai šoks naktis už lango šokį trankų. Ir leiski prieš Tave man nusilenkt, Ir išbučiuot kiekvieną raukšlę rankų.

Mes visa laika mama, Taves prašom Atgal gražindami labai mažai Dėl to namu visai nudile slenksčiai Dėl to pabale ir tavi plaukai... Pasek man pasaka... - ir sekdavai... man padainuok... - ir dainavai... aš noriu miego... - o Tu jo nenorėjai ...aš valgyt mama- bėgai tekina... Ir taip mes klausėm, prašėm, reikalavom, Nejausdami, kad pavargsti dažnai, Nebuvo Tau kada dejuot, nebuvo mama sustot kada - vis rupesčių šimtai. Užauginai mus gerumu sušildžius Atradome visi savus kelius. Tiktai Taves mes mama pasiilgstam Parbėgam vis į mus namus gimtus. Už viską mama Tau neįšdėkosim, Tik ačiū, kad dorais užauginai. Ir, kad saviems anūkams širdį dosniai Dalintum taip, kad mums, kad dalinai. Ilgų tau metų, laimės didelės, Tai žodžiai mama, iš visos Tavų vaikų širdies !

Mama, obelėle sodo pakrašty, Stovi pasirėmus, laukdama vaikų. Saugai mūsų juoką savo atminty, Tik šalia tavęs galiu dar būt vaiku.

Gegužis. Tavame daržely pražydo tulpės raudonai, Aš vėl ištrūkusi atlėksiu pienių žvaigždėm pražydusiais laukais. Tavo rankelm pasodintos obelėlės saugo vaikystės pasakas ramiai. Dievuli, saugok mano motinėlę, apdovanoki metais ją ilgais.

Pro langą širdies kukliai žvalgos jaunystė, Nors žino, kelių atgalios nebėra, O dienos vis krinta pūkais, kasos žilsta, Motule, tu mums tarsi saulė balta. Brangi, kaip gyvenimo ištakų vingis. Sava, kaip prie kūno prigludus marška. Vienintele mūsų, tegu ilgai girdis Gegutės kukavimas tavo sode...

Mamytei žibuoklių priskinsiu,
Parbėgsiu namo takeliu
Ir garsiai garsiai ištarsiu,
Kad aš ją be galo myliu..

Žydi rožės,
Žydi tulpės,
Noris būt šalia tavęs,
Sveikinsiu tave mamyte,
Su pavasario diena!

Mama, mano mama, aš tave myliu,
Tau vėjelis šlama tarp margų gėlių.
Tau karšta saulytė duoda spindulių,
Dar karščiau mamyte, aš tave myliu!

Mama gražiausias žodis žemėj, į jį sutelpa visi kiti. Ji lyg angelas, lyg fėja. Nors jos nėr dabar arti.. Jai dėkoju už gyvybę ir, kad vaikštai šia Žeme. Jai norėčiau nuskint saulę ir surink visas žvaigždes. Bet, deja, aš negaliu, nors labai aš ją myliu..

Meilė mamai pats tyriausias jausmas todėl ir myliu..
Mama toks galingas žodis suteikiantis gyvenimą..
Gyvenimas nueitas tavo kelias, iš kurio negrįžtamai mes pasitrauksim..
Bet prieš pasitraukdami mes pamąstykim ar viską padarėme gerai, gal laiko dar yra klaidoms toms ištaisyti, o gal jas ištaisys kiti?
Tad gal gyvenkime taip, kad nereikėtų nieko taisyti nei tau, nei kitiems..

Išmokei tu mane dėlioti šventą kryžių
Ir palydėjai iš margų lankų.
Dabar, kai spusteli čia juodos valandos sugrįžę,
O, mama! Be Tavęs sunku, sunku.

Mama, miela Mama, Tu kaip rasos lašelis.
Spindintis saulės spinduliuose.
Mama, miela Mama, Tu kaip tyras vanduo.
Kuris teka gražiausia mano gyvenimo upe.

Mama, miela Mama, Tu mane atvedei į šį patį gražiausią kelią,
Kuriuo aš einu.
Tu mane supratai kai man buvo labai sunku, Dėkoju tau už tai.
Ačiū Ačiū Ačiū!

Mama, miela Mama, Tu mane atvedei į gražiausią vietą,
Kurią aš prisiminsiu visą savo laiką!
Mama, miela Mama, Tu mane visada mylėjai ir mylėsi!
Ačiū tau labai!

Mama, geriausias žmogus pasauly,
Mama, tai meilė stipri.
Mama, tai švelniausias žodelis,
Kurį aš ištarti galiu.

Mama ar tu man davei gyvybę?
Mama ar išmokei mane pirmo žodžio?
Mama ar tu davei man savo meilę, šilumą ir begailį džiaugsmą..

Mama, Linkiu, kad džiaugsmas vis lydėtų, kad skrietų dienos lyg daina, vargai ir rūpesčiai neliestų, širdis būtu laimės kupina.

Paklaidžioję likimo vingiais,
Pažinę laisvę ir vargus,
Sušilti visada sugrįžtam
Į mylimus tėvų namus.

Prie mielo židinio susėdę,
Vėl pasijusime maži,
O visos negandos ir bėdos
Išeis kažkur toli toli..

Švieti mums kaip saulė ir mokai kitus
Pilkoj kasdienybėj atrasti džiaugsmus.
Už Tavo gerumą mes prašom lemties
Vaivorykščių tiltą į laimę nutiest.

Branda ir išmintis
Tau šviesų kelią kloja,
Už nemigo naktis
Vaikai karštai dėkoja.
O penkiasdešimt metų
Jaunystei ne riba.
Ir aidi senos dainos
Nauja, skambia gaida..
Tegul auksinio jubiliejaus rytą
Lyg saulė naujos viltys sužydės,
O mūsų žodžiai dar neišsakyti
Lai Tavo sielą šiluma užlies.

Visus gegužio žiedlapius gležnus
Norėčiau aš sudėt po tavo kojom,
Už meilę, rūpestį, švelnius žodžius
Tyriausią jausmą širdyje nešioju.

Pasėdėk parymuok sidabruotą galvą parėmus,
Tolsta, tolsta gražiausi gimtinės takai:
Žinom, kad atiduotum savąją širdį,
Kad laimingi tik būtų tavieji vaikai.
O dienos liudnos ir laimingos,
Ištirpsta džiaugsmo šurmuly.
Te nieko šiandien tau nestinga,
Aplinkui šypsos artimi...

O buvo saulės,vėjo - buvo visko,
Svajonių laivas blaškės audrose.
Ne kartą ašara žvaigžde sutvisko,
Ne kartą džiaugsmas degė akyse.
Praskriejo metai, kaip viesulu praėjo.
O tu likai švelni, likai rami,
Nes tu skausmus ir negandas mokėjai
Paverst šypsniu, praskaidrint viltimi.

Tu tokia visur esanti, kad galėtum būti erdve.
Tu tokia gyva, kad galėtum judėjimu būti.
Tu tokia šviesi, kad galėtum būti saule.
Tu tokia dosni, kad galėtum būti žeme.
Tu tokia stipri, kad galėtum būti vyru.
Tu tokia silpna, kad galėtum kūdikiu buti.
O tu viskas drauge - nes tu mano mama!

Pavasaris - gražiausias metų laikas
Sužydi gėlės, atgyja gamta,
O su pavasariu ateina šventė
Pati gražiausia "Motinos diena"
Norėčiau, mama, Tau visas gėlės pasaulio dovanoti,
Nuskinti saulę iš dangaus,
Norėčiau, vien tik Tau širdim šypsotis,
Nėra šioj žemėj už Tave brangesnio man žmogaus.



Jus davėt man gyvenimą: gyvent išmokėt,
O ka aš atiduosiu Jums mainais?
Tik raukšleles paliksiu Jums,
Tik nuvargusias rankas,
Tik pabirusią šarmą plaukuos...
Priimkit tad šiandien manąją meilę.


Mama...nerasime žmogaus pasauly,,
Kuris netrokštų jos ir šilumos.
Kaip neatskirt pavasario nuo saulės
Taip neatskirt vaikystės nuo mamos.



Tau, Mama - mieloji, vienintelė, gražiausioji ir brangiausioji - pavasario gėlės.
Tau – vėjo šiurenimas ir švelniausi žodžiai.
Ačiū, kad myli – gerą ir blogą, švelnų ir piktą – vaiką,
Kad aklinoj tamsoj randi paguodos ir atjautos gėlelę.
Ačiū,kad esi.



Mama,
Rūpesčius ir skausmą
Vaikiškas svajas jau pamirštų
Ir kodėl man gimė šitoks jausmas?
Vyras svetimas brangesnis negu tu...
Mama,
Kam nepasakei kadaise,
Kai mane taip sunkiai auginai,
Kad ateis žmogus – visų brangiausias
Tas, kuri aš pamilau karštai...
Aš pas jį į vakarą vejuotą
Nuplasnoju plaštake lengva
Ak, kaip gera bėkt,
Kad tu žinotum...
Taip nebegau niekad, mama, pas tave...


Kaip noretusi pasakyti tiek daug, bet širdis neišsirenka tinkamų žodžių.
Kaip norėtųsi būti šalia ir tiesiog apkabint, bet atstumas skausmingai viską užgožia.
Lieka mintys ir žodžiai, neištarti žodžiai, kuriu niekas ,išskyrus TAVE, nesupras...
Viskas telpa TAVY, Tavo žodyje "MAMA".




Ar glostai vaiko galvą
Naktį ramia,
Ar nuskriausta, ar džiugesio pilna.
Man primeni vidurvasario žemę,
Kuri brandi, jauna ir amžina.

švelnumas delno, likusio ant mano skruosto...
Surumas ašaros akiu giliajam žydrume...
Tu ateini iš ilgesio platybiu krašto,
apkloji liudinti sušildančia skraiste;
Ir norisi, kad jie - nebylus žodžiai,
tunoje mano viduje, pasiekt pasaulyje
jautriausia širdį ir, kad išgirstum -
Aš myliu Tave.


žydėkite kaip visos gėlės žydi,
ir būkite jauna jauna
atleiskite, kad laimės jums nepalinkėjau
gėlė laiminga būna visada
tegul visuomet šypsosi jums saulė
tegul visuomet neduoda jums liūdet
gimtadienio proga dovanoju laimės saują,
ir viso to ko MAMAI galima linkėt



Pasėdėk parymuok sidabruotą galvą parėmus,
Tolsta, tolsta gražiausi gimtinės takai:
žinom,kad atiduotum savąją širdį,
Kad laimingi tik būtų tavieji vaikai.
O dienos liudnos ir laimingos,
Ištirpsta džiaugsmo šurmuly.
Te nieko šiandien tau nestinga,
Aplinkui šypsos artimi...



O buvo saulės,vėjo-buvo visko,
svajoniu laivas blaškės audrose.
ne kartą ašara žvaigžde sutvisko,
ne kartą džiaugsmas degė akyse.
praskriejo metai,kaip viesulu praėjo.
O tu likai švelni,likai rami,
Nes tu skausmus ir negandas mokėjai
Paverst šypsniu,praskaidrint viltimi.



Tu tokia visur esanti, kad galėtum būti erdve.
Tu tokia gyva, kad galėtum judėjimu būti.
Tu tokia šviesi, kad galėtum būti saule.
Tu tokia dosni, kad galėtum būti žeme.
Tu tokia stipri, kad galėtum būti vyru.
Tu tokia silpna, kad galėtum kūdikiu buti.
O tu viskas drauge - nes tu mano mama!



Kas vakarą niūnuoja
Liūdnąsias lopšines,
Glėby tave supuoja,
Kol dar esi maža

Basom kojelėm bėgai,
Netyčia pargriuvai
o kas tave paguodė
Kai graudžiai tu verkei?

Mamos tik švelnios rankos
primins senas dienas,
mamos tik vienas žodis
Vel taps šviesia žvaigžde.



Priimkit pagarbą, priimkit švelnų žodį
Priimkit spalio tylą laukuose,
Kaip gera šiandien mums
Visiems žinoti, kad didi šventė
Ir nerimas Jūsų širdyse.
Jum už užauginimą -
Artojo triūsas ir poeto eilės,
Žvaigždžių mirgėjimas
Bendro gyvenimo keliuos,
Ar būtų tiek giedros be jūsų meilės
tėvystės ir motinystės pareigos šventos !


Mamyte, mamyte, gyvybę man davus,
Atleiski už viską, ką bloga dariau.
Ištiesk savo ranką, paglostyk man galvą
Ir būki laiminga - aš Dievo prašau.



Už viską Tau dėkojam, Mama,
Tu mūsų laimė, džiaugsmas ir viltis.
Kai tu drauge, mums visad būna gera,
Ir niekad nebaisi jokia lemtis.
Prisimenam, kaip tavo rankos švelnios
Galvelę glostė, gynė nuo skriaudų,
Kaip duona liepsnojantis Tavasis delnas
Mums šluostė ašaras nuo užverktų akių.



Tu vėl liūdna, brangioji Mama,
Širdy Tau vėlei neramu.
Galbūt ir vėl Tau širdį skauda
Dėl savo augančių vaikų.
Neverk suprantame jau, Mama,
Ką reiškia žodis "nedaryk"
Ir kartais, kaip sunku bebūtų,
Tu skausmo ašarą nuryk.
Dėkojam Tau, brangioji Mama,
Už tai, kad Tu buvai griežta,
Kad viską mums seniai atleidai
Ir dar už tai, kad Tu - Mama.

Tik pažvelki, Mama, mes seniai užaugom
Ir išskridom paukščiais iš Tavų namų.
Tiktai Tu, mieloji, gimtą lizdą saugai,
Kad sugrįžt galėtum, kai mums neramu.
Tau atrodo vakar dar maži bėgiojom,
Tu glaudei kiekvieną prie savo širdies.
Šiandien Tau gėlių mes puokštę dovanojam
Ir ilgiausių metų norim palinkėt.



Tau mamyte, dėkoju už viską:
Už gerumą, už tą rūpestėlį.
Na tai kas, kad plaukuos šerkšnas tviska,
Tiktai šalna širdies nesugėlė.
Kaip gerai, kad esi tu pasauly,
Kad galiu prie Tavęs prisiglausti,
Tu - vienintelė moki suprasti,
Tu - vienintelė moki atjausti.


Pažvelk, mamyt, pro langą -
Tyliai žvaigždės krenta,
Ir tylumoj - ant gatvių, ant stogų
Vėjelis švelniai glosto Tavo plaukus
Te širdyje Tau būna lengva
Ir skaidru.



Numegzk man
Margą pirštinėlę,
Apskleisk gėlėta skarele...
Dar daugel metų,
Sengalvėle,
Žydėki mums obelėle !

Meilė mamai pats tyriausias jausmas todėl ir myliu..
Mama toks galingas žodis suteikiantis gyvenimą..
Gyvenimas nueitas tavo kelias, iš kurio negrįžtamai mes pasitrauksim..
Bet prieš pasitraukdami mes pamąstykim ar viską padarėme gerai, gal laiko dar yra klaidoms toms ištaisyti, o gal jas ištaisys kiti?
Tad gal gyvenkime taip, kad nereikėtų nieko taisyti nei tau, nei kitiems..

Išmokei tu mane dėlioti šventą kryžių
Ir palydėjai iš margų lankų.
Dabar, kai spusteli čia juodos valandos sugrįžę,
O, mama! Be Tavęs sunku, sunku.

MYLIU SAVO MAMA

Motinos dienos sveikinimai

O buvo saulės,vėjo-buvo visko,
Svajonių laivas blaškės audrose.
Ne kartą ašara žvaigžde sutvisko,
Ne kartą džiaugsmas degė akyse.
Praskriejo metai, kaip viesulu praėjo.
O tu likai švelni, likai rami,
Nes tu skausmus ir negandas mokėjai
Paverst šypsniu, praskaidrint viltimi.

Žydekite kaip visos gėlės žydi,
Ir būkite jauna jauna
Atleiskite, kad laimės jums nepalinkėjau
Gėle laiminga būna visada
Tegul visuomet šypsosi jums saulė
Tegul visuomet neduoda jums liūdėt
Gimtadienio proga dovanoju laimės saują,
Ir viso to ko MAMAI galima linkėt.

Mieloji mama, tu buvai ir liksi
Audringoj jūroj švyturiu mieliausiu.
Kaskart sudrėkusiom akim vaikus sutiksi
Ir apie jų klaidas, džiaugsmus kas kartą klausi.
Sugrįžti trokštame kur tu,
Kur senas beržas, kur gimtinė,
Ir prisiglaudus paklausyt, kaip šlama
Širdy tavojoj meilė begalinė.

Švelnumas delno, likusio ant mano skruosto…
Sūrumas ašaros akių giliajam žydrume…
Tu ateini iš ilgesio platybių krašto,
apkloji liūdintį sušildančia skraiste;
Ir norisi, kad jie - nebylūs žodžiai,
tūnoję mano viduje, pasiekt pasaulyje
jautriausią širdį; Ir, kad išgirstum -
Aš myliu Tave.

Buvo džiaugsmo akimirkos,
Buvo liūdesio valandos…
Buvo pavasario audros,
Buvo alsus vasaros nuovargis,
Brangus rudens susimąstymais…
Visko buvo šitam ilgam kely…
O dabar prieita toji aukštuma,
Nuo kurios malonu apžvelgti
Savo nueitus darbus, nugalėtus sunkumus.
Išaugo vaikai…
Švelnios anūkų rankutės grąžina dosniai ir nesavanaudiškai dalintą namų šilumą, kurią nuolat saugojai ir globojai kaip didžiausią šventenybę.
Tavo motiniška širdis ir auksinės rankos visą gyvenimą buvo dalinamos artimiesiems.
Gal todėl ir tos raukšlės ir ta sidabrinė gija tik puošia ir taurina Tavo veidą ir dabar kupiną pasiaukojimo ir atsidavimo.
Juk tos motiniškos šilumos jau laukis antroji karta - anūkai.
Nuoširdžiai sveikiname Tave labai gražaus ir prasmingo jubiliejaus proga. Ir linkim:
būk stipri, būk kantri, nes tavęs laukia dar labai ilgas kelias. Gal ramesnis, patikimesnis, tačiau tokia pat reiklus meilės, ištikimybės, pasiaukojimo, kantrybės saugojant šventąją namų ugnį, dalinant išmintį ir gyvenimo patirtį.

Geroji mama, mes užaugom.
Kiekvienas jau savam kely.
Šarma paglostė tavo plaukus,
Bet dar ruduo toli.
Tik tu mokėjai mus užjausti.
Dažnai pavargus nuo darbų.
Dar kartą leiski prisiglausti
Prie tavo rankų nuostabių.
Ir šiandien tariam mes visi -
Brangiausia žemėj Tu esi.

Kai apsiniaukia saulės spindulys,
Kada laukai ir pievos ištuštėja,
Matai, kaip grimzta metai vis gilyn
Ir pajunti, kad pusė kelio jau praėjo.
Dar kiek jėgos, kūrybinės minties
Ir dienos, metai lekia greitai.
Mes linkim iš visos širdies
Su ugnele širdy toliau gyventi.
Nesakome, kad laimė lietus per kraštus,
Bet linkime - tebus jos tiek, kiek reikia.
Sveikatos, džiaugsmo ir sėkmės - turbūt,
Tai viskas, ko labiausiai žmogui reikia.

Mes visuomet vaikai prie tavo kojų, MAMA,
Po tavo glostančia ranka mes vėl maži,
Delne Tu mūs kelius ir klystkelius neši,
Vedies atgal į erdvų, skambantį vaikystės namą.
Mes visuomet vaikai prie tavo kelių, MAMA,
Ir kaip vaikai, mes žadam būt geri,
O Tu žiūri, Tu taip šiltai žiūri,
Kaip mes apleidžiame vaikystės erdvų namą.


Nuo žemės delno kyla žalias daigas,
Viršum galvos - padangių žydruma.
Aš bėgau prie Tavęs, kaip mažas vaikas,
Tave ir saulę šaukdamas “Mama”.
Tu man sakau, tu man kartoji, mama:
Yra keliai, keleliai ir takai,
Kuriais į širdį, kaip į bendrą namą,
Ateina žmonės - dideli vaikai.

Tik pažvelki, Mama, mes seniai užaugom
Ir išskridom paukščiais iš Tavų namų.
Tiktai Tu, mieloji, gimtą lizdą saugai,
Kad sugrįžt galėtum, kai mums neramu.
Tau atrodo vakar dar maži bėgiojom,
Tu glaudei kiekvieną prie savo širdies.
Šiandien Tau gėlių mes puokštę dovanojam
Ir ilgiausių metų norim palinkėt.

Tu vėl liūdna, brangioji Mama,
Širdy Tau vėlei neramu.
Galbūt ir vėl Tau širdį skauda
Dėl savo augančių vaikų.
Neverk suprantame jau, Mama,
Ką reiškia žodis “nedaryk”
Ir kartais, kaip sunku bebūtų,
Tu skausmo ašarą nuryk.
Dėkojam Tau, brangioji Mama,
Už tai, kad Tu buvai griežta,
Kad viską mums seniai atleidai
Ir dar už tai, kad Tu - Mama.

Už viską Tau dėkojam, Mama,
Tu mūsų laimė, džiaugsmas ir viltis.
Kai tu drauge, mums visad būna gera,
Ir niekad nebaisi jokia lemtis.
Prisimenam, kaip tavo rankos švelnios
Galvelę glostė, gynė nuo skriaudų,
Kaip duona liepsnojantis Tavasis delnas
Mums šluostė ašaras nuo užverktų akių.

Be Tavęs nebūčiau gimęs,
Jei ne tu - nebūt manęs.
Vien dėl to labai dėkingas,
Tau esu, Mamyt, išties.

Leisk, mama, Tau rankas šias išbučiuoti,
Sugrubusias nuo vargo ir darbų,
Leisk, mama, Tau karštai priglust prie skruostų,
Prie laiko pėdsakų giliai grubių.

Tau norėčiau, Mama aš atverti širdį
Ir gražiausiais žodžiais viską išsakyti
Kai sunku šioj žemėj vienišai klajot
Ir toliausiai būti nuo tavęs mamyt.

Nejaugi tau septyniasdešimt, mama,
Nejaugi tiek jau nuvedė takai ?
Kiek kartu aušros aušo, naktys temo
Nejaugi tavo jau žili plaukai.

Mes laimės palinkėsim, kažin kur bebūtum,
Kantrybės, nuolankumo, meilės amžinos…
Nei liūtys rudeninės, nei šiaurės vėjo gūsiai,
Tavo namų šilumos neblaško niekados.

Mamyte, mama, langus drobule balta uždenkit,
Lai šoks naktis už lango šokį trankų.
Ir leiskit prieš Jus mums nusilenkti,
Ir išbučiuot kiekvieną raukšlę ranku.

Dėkui tau už nemigo naktis,
Už mokymą pažint gyvenimą,
Už meilės, Džiaugsmo kupinas akis,
Už viską tau dėkoju Mama.

Tau, Mama - mieloji, vienintelė, gražiausioji ir brangiausioji
- dėkoju už viską.
Ačiū, kad esi.

Tegul saulutės spindulėlių
Tau niekad nepristinga.
Te žemėj nepritrūks gėlių,
Kad būtum tu laiminga.

Ar glostai vaiko galvą
Naktį ramia,
Ar nuskriausta, ar džiugesio pilna.
Man primeni vidurvasario žemę,
Kuri brandi, jauna ir amžina.

Juk kūdikio verksmas gražiausia daina,
Juk kūdikio džiaugsmas-mamos dovana
Ir nemigo naktys netenka reikšmės,
Kai lupos dukrytes tau “mama” šnibždės!

Pažvelk, mamyt, pro langą -
Tyliai žvaigždės krenta,
Ir tylumoj - ant gatvių, ant stogų
Vėjelis švelniai glosto Tavo plaukus
Te širdyje Tau būna lengva
Ir skaidru.
Dėkui tau už nemigo naktis,
Už mokymą pažint gyvenimą,
Už meilės, Džiaugsmo kupinas akis,
Už viską tau dėkoju Mama

Tu tokia visur esanti, kad galėtum būti erdve.
Tu tokia gyva, kad galėtum judėjimu būti.
Tu tokia šviesi, kad galėtum būti saule.
Tu tokia dosni, kad galėtum būti žeme.
Tu tokia stipri, kad galėtum būti vyru.
Tu tokia silpna, kad galėtum kūdikiu buti.
O tu viskas drauge - nes tu mano mama!


O buvo saulės,vėjo - buvo visko,
Svajonių laivas blaškės audrose.
Ne kartą ašara žvaigžde sutvisko,
Ne kartą džiaugsmas degė akyse.
Praskriejo metai, kaip viesulu praėjo.
O tu likai švelni, likai rami,
Nes tu skausmus ir negandas mokėjai
Paverst šypsniu, praskaidrint viltimi.



Pasėdėk parymuok sidabruotą galvą parėmus,
Tolsta, tolsta gražiausi gimtinės takai:
Žinom, kad atiduotum savąją širdį,
Kad laimingi tik būtų tavieji vaikai.
O dienos liudnos ir laimingos,
Ištirpsta džiaugsmo šurmuly.
Te nieko šiandien tau nestinga,
Aplinkui šypsos artimi...




Kiek daug jėgos, švelnumo ir gerumo sutelpa tavo širdy,
Kiek daug geru darbų nudirbo tavo rankos,
Kiek daug naktų skaičiavo tavo mintys ir dėjavo tik viena - tavo širdis.
Tebūna tavo vardas, tavo darbas šventas,
Tebūna tavo dienos ilgos ir džiaugsmingos,
O laikas tekartoja:"Nepalužti,nepavargti ir gyventi, gyventi!"

Mama, geriausias žmogus pasauly, Mama, tai meilė stipri. Mama, tai švelniausias žodelis, Kurį aš ištarti galiu.
Autorius: nežinomas


O buvo saulės, vėjo - buvo visko, svajonių laivas blaškės audrose. Ne kartą ašara žvaigžde sutvisko, ne kartą džiaugsmas degė akyse. Praskriejo metai, kaip viesulu praėjo. O tu likai švelni, likai rami, Nes tu skausmus ir negandas mokėjai Paverst šypsniu, praskaidrint viltimi.
Autorius: nežinomas


Mieloji mama, tu buvai ir liksi Audringoj jūroj švyturiu mieliausiu. Kaskart sudrėkusiom akim vaikus sutiksi Ir apie jų klaidas, džiaugsmus kas kartą klausi. Sugrįžti trokštame kur tu, Kur senas beržas, kur gimtinė, Ir prisiglaudus paklausyt, kaip šlama Širdy tavojoj meilė begalinė.
Autorius: nežinomas


Švelnumas delno, likusio ant mano skruosto... Sūrumas ašaros akių giliajam žydrume... Tu ateini iš ilgesio platybių krašto, apkloji liūdintį sušildančia skraiste; Ir norisi, kad jie - nebylūs žodžiai, tūnoję mano viduje, pasiekt pasaulyje jautriausią širdį; Ir, kad išgirstum - Aš myliu Tave.
Autorius: nežinomas
Išsaugoti

Tik pažvelki, Mama, mes seniai užaugom Ir išskridom paukščiais iš Tavų namų. Tiktai Tu, mieloji, gimtą lizdą saugai, Kad sugrįžt galėtum, kai mums neramu. Tau atrodo vakar dar maži bėgiojom, Tu glaudei kiekvieną prie savo širdies. Šiandien Tau gėlių mes puokštę dovanojam Ir ilgiausių metų linkim iš visos širdies.
Autorius: nežinomas


Geroji mama, mes užaugom. Kiekvienas jau savam kely. Šarma paglostė tavo plaukus, Bet dar ruduo toli. Tik tu mokėjai mus užjausti. Dažnai pavargus nuo darbų. Dar kartą leiski prisiglausti Prie tavo rankų nuostabių. Ir šiandien tariam mes visi - Brangiausia žemėj Tu esi.
Autorius: nežinomas


Mes visuomet vaikai prie tavo kojų, MAMA, Po tavo glostančia ranka mes vėl maži, Delne Tu mūs kelius ir klystkelius neši, Vedies atgal į erdvų, skambantį vaikystės namą. Mes visuomet vaikai prie tavo kelių, MAMA, Ir kaip vaikai, mes žadam būt geri, O Tu žiūri, Tu taip šiltai žiūri, Kaip mes apleidžiame vaikystės erdvų namą.
Autorius: nežinomas

Mama, geriausias žmogus pasauly, Mama, tai meilė stipri. Mama, tai švelniausias žodelis, Kurį aš ištarti galiu.

O buvo saulės, vėjo - buvo visko, svajonių laivas blaškės audrose. Ne kartą ašara žvaigžde sutvisko, ne kartą džiaugsmas degė akyse. Praskriejo metai, kaip viesulu praėjo. O tu likai švelni, likai rami, Nes tu skausmus ir negandas mokėjai Paverst šypsniu, praskaidrint viltimi.

Mieloji mama, tu buvai ir liksi Audringoj jūroj švyturiu mieliausiu. Kaskart sudrėkusiom akim vaikus sutiksi Ir apie jų klaidas, džiaugsmus kas kartą klausi. Sugrįžti trokštame kur tu, Kur senas beržas, kur gimtinė, Ir prisiglaudus paklausyt, kaip šlama Širdy tavojoj meilė begalinė.

Švelnumas delno, likusio ant mano skruosto... Sūrumas ašaros akių giliajam žydrume... Tu ateini iš ilgesio platybių krašto, apkloji liūdintį sušildančia skraiste; Ir norisi, kad jie - nebylūs žodžiai, tūnoję mano viduje, pasiekt pasaulyje jautriausią širdį; Ir, kad išgirstum - Aš myliu Tave.

Tau, mamyte,
Ryto saulė
Uždega šviesas anksti.
Vos prašvitus,
Laša saujon
Saulės spinduliai karšti.

Tau, mamyte,
Pievų gėlę
Vėjas glosto sparneliu.
Čiulba rytą
Vyturėliai
Virš miškų, laukų žalių...

Tau, mamyte,
Skamba gojai,
Mirga pievų žaluma.
Tau kas rytą
Aš dainuoju:
- Būk laiminga, būk linksma.
-----------------------------------------
Motulės rūpestėliai

Seniai seniai sugulę
Lovelėse vaikai.
Tik tu, tik tu, motule,
Per naktį nemigai.

Tamsius sparnus nuleido
Sode naktis gūdi,
Tu prie sūnelio veido,
Parimusi budi.

O kiek ilgų naktelių,
Kiek nemigo naktų
Ant jos baltų rankelių
Supaus ir aš, ir tu.

Užaugom jos sūpuoti
Kaip tėviškės beržai.
Jai viską atiduoti
Pasauly – per mažai.
----------------------------------
Tik motulės širdyje

Šviesios šviesios žvaigždžių kekės,
Žemėn linkdamos, žydės,-
Tik motulės šviesios akys
Man šviesesnės už žvaigždes.

Švelnios švelnios pievų gėlės
Lenkia baltas galveles,
Švelnios rankos motinėlės
Man švelnesnės už gėles.

Nors meili meili saulutė,
Bet saulutė pamatys,
Kad mielesnė man motutė
Ir karštesnė jos širdis.

Prie motulės prisiglausiu,
Apkabinsiu rankom ją
Ir karščiausią meilę jausiu
Tik motulės širdyje.
-------------------------------------------------
Mama

Mamyte!
Mama!
Mama!
Šaukiu tave balsu.
Tai tu, mamyte mano,
Gražiausia iš visų.

Tai tu, mamyte mano,
Švelniausia iš visų,
Nuo tavo giedro šypsnio
Visuos namuos šviesu.
Pirma žolelė prausias
Saulutės spindesy.
Esi pati geriausia,
Nes mano tu esi.
----------------------------------------
Mamytė ir aš

Kas švelnumą, kas paguodą
Man kiekvieną dieną duoda?
Kas man atneša jaukumą
Per žiemos sidabro dūmą?

– Tyliai žingsnį žengdama,
Meiliai žodį tardama,
Ir švelnumą,
Ir jaukumą –
Viską atneša mama.

Kas išmokė pirmą žodį,
Pirmą raidę kas parodė?
Kas lyg skrynią man atvožė
Tėviškėlės mielą grožį?

– Tyliai žingsnį žengdama,
Meiliai žodį tardama,
Visą žemę,
Visą žemę –
Man juk atneša mama.
---------------------------------------
Mamyte mano miela

Matai, esu maža
Ir daug ko negaliu.
Prašau, tava grąža,
Štai, puokštė tau gėlių.

Esi mana mama
Ir būk ja visados,
Tavoji parama
Nelaimėse vaduos.

Mamyt, sakau aš tau
Šiandien čia, prie visų:
Nors vėju aš lakstau, –
Taisysiuos iš tiesų.

Tokios mamos kaip tu,
Su saule veiduose, –
Pasauly nėr kitur,
Tik mūsų namuose.
--------------------------------------