Priemones, kurios tam tikru laikotarpiu buvo laikomos „stebuklingomis“.
Gyvsidabris
Gyvsidabrio kaip vaisto populiarumas prasidėjo nuo to, kad daktaras Džonas Hanteris (John Hunter), gyvenęs XVI amžiuje, pareiškė išsigydęs nuo sifilio, naudodamas šią priemonę. Paprastai būna trys sifilio periodai su remisijos (laikino ligos reiškinių susilpnėjimo) laikotarpiais, kurie gali trukti iki dvejų trejų metų.
Matyt, vieną iš tokių remisijų D. Hanteris ir palaikė pasveikimu. Jis mirė nuo širdies smūgio, kuris ištiko, ginčijantis dėl jo „stebuklingojo“ vaisto naudos.
Tabakas
Pirmieji tabako poveikį išbandė Naujojo pasaulio senieji vietiniai gyventojai. Tabaką jie rūkė savo malonumui, dezinfekcijai atlikti, galvos skausmams ir peršalimui gydyti, nuovargiu atsikratyti... Jis buvo naudojamas netgi kaip anestetikas. Kai tabakas buvo atvežtas į Europą, jį imta laikyti panacėja, prie jo buvo „lipdomi“ tokie epitetai, kaip „šventoji žolė“ ir „dieviškasis vaistas“.
Nuo XVII amžiaus iki XIX amžiaus pradžios Europoje buvo populiarios tabako klizmos. O Indijoje laikyta, kad tabakas naudingas dantims. Atsirado net tabakinė dantų pasta.
Lobotomija
Pirmosios operacijos, kurių metu būdavo perskeliama žmogaus galvos smegenų kaktinė skiltis, buvo atliktos XIX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje. Tikėta, kad tokiu būdu galima išgydyti psichikos ligomis sergančius žmones. Kai praėjusio amžiaus 5-6 dešimtmetyje lobotomija buvo pasiekusi populiarumo viršūnę, vien tik Didžiojoje Britanijoje tokių operacijų padaryta apie 40 tūkstančių.
O šiek tiek vėliau neurologas Volteris Frimenas (Walter Freeman) sukūrė metodą, kuris leido apsieiti be kaukolės gręžimo. Jis vadinosi „transorbitinė lobotomija“. Paveikus ligonio galvos smegenis elektriniu impulsu elektros šoko procedūros metu, kai jis prarasdavo sąmonę, į smegenis pro plyšį virš akies obuolio būdavo įkišamas instrumentas, primenantis ledui kapoti skirtą peilį. Po to, stumdant šį peilį pirmyn atgal, būdavo perskeliamos kaktinės skilties skaidulos. Paskui ta pati procedūra būdavo kartojama iš kitos pusės.
Gydymas LSD
Praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje ir septintojo pradžioje mokslininkai, tyrinėdami LSD, priėjo išvadą, kad šį preparatą galima naudoti alkoholizmui, šizofrenijai gydyti ir piktadariškam elgesiui taisyti.
Nepaisant to, kad šiandien didžiajai daugumai žmonių LSD nebekelia jokių asociacijų su jo nauda sveikatai, Norvegijos mokslininkai iki šiol dirba, mėgindami išmokti panaudoti jį alkoholizmui ir šizofrenijai gydyti.
Kaspiniuotis
Praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje žmonės ėmė savo noru apsikrėsti kaspinuočio lervomis-cisticerkais, norėdami sulieknėti.
Šis sumanymas rėmėsi tokiu samprotavimu: kaspinuotis yra parazitas, vadinasi, jis atima iš jūsų organizmo tai, ką jūs suvalgote. Todėl nemaža dalis kalorijų, kurias jūs gaunate su maistu, atiteks kirminui.
Tačiau to kirmino parazitavimas organizme ne tik mažino kūno masę, bet ir „padovanojo“ pilvo ir galvos skausmus, silpnumą, pykinimą, diarėją (viduriavimą), vidurių užkietėjimą, pūtimą ir maistingųjų medžiagų trūkumą. Be to, kirminas anaiptol ne visą laiką būdavo skrandyje. Kartais jis keliaudavo po visą kūną, pasiekdamas smegenis, o tai galėjo sukelti labai liūdnų pasekmių.
Kokainas
Be „Coca Colos“, kokainas buvo daugybės įvairiausių medikamentų sudedamoji dalis. Jo sukeliamas euforijos, sužadinimo ir skausmo malšinimo efektas leido jam pelnyti idealaus sveikos gyvensenos papildo šlovę, ypač, jeigu jums reikia šiek tiek pažvalėti.
Kur kas anksčiau, negu atsirado narkotikų karteliai ir prasidėjo narkotikų prekeivių tarpusavio karai, kokainas buvo laikomas stebuklinga žole, gydančia viską šiame pasaulyje, ir jam giedojo ditirambus didžiausi medicinos švyturiai.
Radioaktyvūs gėrimai
Pačioje XX amžiaus pradžioje žmonės laikė, kad radioaktyvumas yra labai naudingas dalykas. Jie su malonumu pirkdavo radiacija užkrėstus daiktus – pakabučius iš radžio reumatui gydyti, urano užklotus nuo artrito, radioaktyvią kosmetiką senėjimui pristabdyti, radioaktyvų vandenį ir t.t.
Radioaktyvus vanduo ypač išpopuliarėjo, kada radiacija buvo aptikta karštuosiuose mineraliniuose šaltiniuose, garsiuose savo gydomosiomis savybėmis.
Žmonės nusprendė, kad radiacija vandenyje – natūralus reiškinys, ir, savaime suprantama, atsirado tokių, kurie nusprendė iš to pasipelnyti. Prasidėjo gyva prekyba užkrėstais gėrimais. Žinomas pramonininkas Jebenas Bajersas (Ebony Byers), kaip tvirtino jis pats, tuomet išgerdavo ne mažiau kaip tris butelius per dieną.
1932 metais „Wall Street Journal“ paskyrė J. Bajersui ir jo radioaktyviam vandeniui didelį straipsnį, pavadintą „Gėrimo vartojimo rezultatas atrodė puikus, kol jis neprarado didžiosios dalies savo žandikaulio“.
Ryklio kremzlė
Ryklių kremzlės buvo pardavinėjamos kaip maisto priedai, padedantys gydyti vėžį.
Praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje chirurgas Džonas Prudenas (John Prudden) pradėjo tirti įvairių gyvūnų kremzlių panaudojimo galimybes medicinos tikslams. Po kurio laiko jis pareiškė, kad jam pavyko sumažinti navikus ir jis rado būdą, kaip gydyti vėžį. Jo tyrimų rezultatų niekas daugiau nekartojo ir netikrino.
Vis dėlto, pasirodžius knygai „Rykliai vėžiu neserga“ (1992), alternatyviojoje medicinioje vėžio gydymas ryklių kremzlėmis tapo nepaprastai populiarus. Pagrindinė knygos idėja buvo ta, kad jeigu rykliai neserga vėžiu, o jų skeletas sudarytas beveik vien tik iš kremzlių, vadinasi, jose yra kažko, kas gali apsaugoti nuo šios baisios ligos.
Atlikus papildomus mokslinius tyrimus nenustatyta, kad kremzlės galėtų duoti jokią nors naudą žmogaus organizmui. Užtat nuo to laiko buvo aptikti 42 rykliai su piktybiniais navikais.
Heroinas
Heroino sirupą nuo kosulio pagamino chemijos ir farmacijos kompanija „Bayer“ 1898 metais, ir jis iš karto tapo labai populiarus.
Šio sirupo gamyba buvo nutraukta tik 1910 metais, kada priklausomybę sukeliančios jo savybės pasirodė esančios kur kas ryškesnės, negu buvo manoma iš pradžių.
Kraujo nuleidimas
Ištisus šimtmečius medikai naudojo kraujo nuleidimą, kad palengvintų ligonių būklę, sergant gausybe ligų, tarp jų, plaučių uždegimu, reumatu, melancholija (depresija), karščiuojant, skaudant strėnoms, galvai, ir t.t. Naudodami tokią procedūrą, gydėsi dar senovės egiptiečiai, romėnai ir graikai, ir jos populiarumas nemažėjo iki pat XIX amžiaus pradžios.
Iš pradžių pagrindą tokiam gydymui davė supratimas, kad susirgimą sukelia piktoji dvasia, kurią galima išleisti iš kūno kartu su ligonio kraujo porcija. Vėliau daktarams atrodė, kad kraujo nuleidimas yra būtinas skysčių pusiausvyrai palaikyti. Jie manė, kad sutrikusi pusiausvyra yra visų sveikatos problemų priežastis.
