Įdomiausi neišaiškinti nusikaltimai

Mažoji mis, 1996 metai

Istoriją, nutikusią JAV Kolorado valstijos Boulderio mieste, iki šiol gaubia paslapties skraistė, nors nuo to laiko praėjo jau 16 metų. Viskas prasidėjo per 1996 metų šv. Kalėdas, kai šešiametės JonBenet Ramsey tėvai pranešė policijai, kad pagrobė jų dukrą – gražią kaip lėlė mergaitę, daug kartų dalyvavusią vaikų grožio konkursuose. Virtuvėje buvo paliktas gana keistas raštelis, kuriame buvo reikalaujama 118 tūkstančių dolerių išpirkos. Tačiau dar tą pačią dieną paaiškėjo, kad jų namo rūsyje guli pasmaugtos mergaitės palaikai sužalota galva.

Nuo tos minutės bemaž visą valandą policijos, žiniasklaidos ir visuomenės dėmesys buvo sutelktas į Ramsey šeimą. Tiesą sakant, sunku buvo jai simpatizuoti – nepaprastai pretenzingo vardo suteikimas vaikui (didžioji raidė viduryje) ir mergaitės veido dažymas, siekiant sustiprinti mergaitės savąjį „aš“ mažosios gražuolės konkursuose, buvo tiesiog nusikaltimas, beveik prilygstantis vaiko žudymui.

Tačiau įrodymų, kad tėvai būtų dalyvavę šioje žmogžudystėje, nebuvo. O Johnas ir Patsy Ramsey atkakliai gynė savo versiją – jų dukrą nužudė įsibrovėlis, kuris norėjo ją pagrobti, siekdamas gauti išpirką arba mergaitę seksualiai išnaudoti. Šeima gyveno turtingai (Johnas buvo žinomas verslininkas), todėl pasamdė garsių teisininkų ir detektyvų. Ir vis dėlto, tik po dvylikos metų apygardos prokuroras išdavė jiems oficialų raštą, kuriame sakoma, jog nei Johnas, nei Patsy, nei jų sūnus Burke jau nebelaikomi įtariamaisiais. Byla baigta? Toli gražu, juk iki šiol nežinoma, kas iš tikrųjų dėjosi tą šventą nakį Kolorado valstijoje. Bet jeigu perskaitytume internautų komentarus po šį įvykį aprašančiais straipsniais, pamatytume, kad balsai pasiskirsto maždaug po lygiai. Vieni komentatoriai reiškia pasipiktinimą, kad policija nesugebėjo rasti paslaptingojo žudiko pedofilo, kiti reikalauja pakarti motiną. Nors Patsy, kuri sirgo kiaušidžių vėžiu, jau šešeri metai kaip mirusi...


Persekiotas ir užguitas, 1954 metai

Jeigu Ramsey šeima iš tikrųjų buvo nekalta, tai žiniasklaida ir policija suorganizavo jai tikrą skaistyklą. Bet jeigu jau naudosime Dantės metaforas, tai daktaro Semo Šepardo (Sam Sheppard) gyvenimą žiniasklaida ir teismo nuosprendis pavertė tikru pragaru. Žinoma, jeigu tikėsime, kad tas žmogus nekaltas.

Šiandien sunku galvoti kitaip. 1966 metais teismas išteisino S. Šepardą, kaltintą savo žmonos nužudymu, o 1993 metais Harisonas Fordas (Harrison Ford) taip įtikinamai suvaidino šios istorijos personažą – gydytoją iš Ohajo valstijos – filme „Bėglys“ (angl. „The Fugitive“), kad jau praktiškai nebegalima įtarinėti jo padarius šį baisų nusikaltimą. Tačiau maždaug prieš 60 metų reikėjo būti labai nešališkam, norint nepasiduoti visuotinio įsitikinimo nuotaikoms, kad daktaras yra žudikas. Kad jis yra kaltas, neabejojo ne tik laikraščiai, bet ir policininkai. Jo bylą nagrinėjęs teisėjas dar prieš prasidedant teismo procesui vienai žurnalistei malonėjo pasakyti, kad, jo nuomone, S. Šepardas „yra kaltas, ir tai aišku kaip dieną“.

Niekas netikėjo daktaro pasakojimu, kad vieną 1954 metų liepos naktį jį pažadino triukšmas, sklindantis iš antrajame aukšte esančio miegamojo, kuriame miegojo jo žmona (jis pats snaudė ant kušetės prie laiptų). Kai daktaras nuskubėjo į miegamąjį, gavo smūgį į galvą ir prarado sąmonę. Po valandėlės jis atsipeikėjo, pamatė kraujo klane gulinčią žmoną ir vėl išgirdo triukšmą, šįkart sklindantį iš apačios. Jis ėmė vytis „susivėlusį“ banditą už namo. Netoli Erio ežero (vila stovėjo turtingame Klivlendo priemiestyje) jis dar kartą susigrūmė su užpuoliku ir po smūgio vėl prarado sąmonę. Kai atsitokėjo, pamatė, kad žmona jau mirusi. Nuo tos minutės daktaro gyvenimas pradėjo riedėti į pakalnę.

Teismas nuteisė S. Šepardą kalėti iki gyvos galvos. Po mėnesio nusižudė jo motina, o tėvas mirė nuo vėžio. Po 10 metų teismas sutiko iš naujo nagrinėti bylą, ir šį kartą buvo pripažinta, kad nėra jo kaltės įrodymų. Daktarą paleido, bet jis jau buvo sugniuždytas. Gėrė kaskart vis daugiau, mediko karjera nuėjo niekais, todėl dalyvaudavo amerikietiškose imtynėse (catch wrestling). Jis mirė praėjus vos ketveriems metams, kai išėjo iš kalėjimo, nesulaukęs nė penkiasdešimties. Jo sūnus, irgi Semas, iki šiol kovoja už gero vardo sugrąžinimą tėvui. O susivėlęs banditas taip ir lieka nenustatytas, nors labiausiai tikėtinas įtariamasis yra kažkoks Ričardas Eberlingas (Richard Eberling) – auksinių rankų žmogus ir langų stiklų valytojas, kurį Šepardai keletą kartų buvo pasamdę.


Bohdanas, Boleslavo sūnus, 1957 metai

Jeigu kiek susimąstytume, tai nustebtume, kad iki šiol niekas šios istorijos pagrindu nesusuko filmo. O joje yra visko, ko reikia – yra didžiosios politikos, yra viena iš kontroversiškiausių figūrų XX amžiaus Lenkijos istorijoje, gal būt, okupacijos metais persekiotų žmonių kerštas, gandai apie „Mossado“ operaciją ar sovietų slaptųjų tarnybų dalyvavimą, yra, galų gale, veiksmo lyg geriausiame sensacingame kino filme.

Auka šioje istorijoje – Bohdanas Piaseckis, Varšuvos licėjaus moksleivis, kuris buvo pagrobtas gatvėje 1957 metų sausio 22 dieną. Tačiau tikrasis šios istorijos veikėjas – jo tėvas Boleslavas, lenkų fašistas ir antisemitas, po karo noriai bendradarbiavęs su komunistine valdžia, katalikiškos draugijos „PAX“ įkūrėjas. Pagrobėjai nė neslėpė, kad berniuką pagrobė, norėdami atkeršyti tėvui, bet niekada tiksliai nepasakė, už ką. Reikalavo tik išpirkos – 4 tūkstančių dolerių ir 100 tūkstančių zlotų (vėliau reikalaujamą sumą padidino dar 100 tūkstančių zlotų). B. Piaseckis buvo pasirengęs sumokėti išpirką, bet pagrobėjai pinigų niekada taip ir nepaėmė. Tiktai siuntinėjo tėvą į vis labiau jį žeminančias „misijas“ – pavyzdžiui, liepė jam vaikščioti po Varšuvą be kepurės (o buvo pats viduržiemis), bet su elnio ragais rankoje. Galų gale, jie visai nutraukė su su kontaktą. Berniuko palaikai su peiliu, įsmeigtu į širdį, atsitiktinai buvo rasti po dviejų metų apleistame rūsyje priešais sostinės teismų pastatą.

Vienintelis asmuo, susijęs su šiuo nusikaltimu, buvo Ignacas Ekerlingas, taksistas, į kurio mašiną įsėdo pagrobėjai su jaunuoju Piaseckiu. Kadangi I. Ekerlingas buvo žydas, piršosi labiausiai tikėtina hipotezė, kad berniuko pagrobimas yra žydų kerštas už B. Piaseckio veiklą prieš karą ir per karą (jo įkurtos Tautos konfederacijos partizanai žudė žydus okupacijos metais). Bet kokių žydų? Neišaiškinta kriminalinė mįslė. Yra įvairių versijų: pagal vienas, nagus čia prikišo Lenkijos saugumiečiai, pagal kitas – „Mossad“. Kai kas tvirtina, kad „žydų tema“ yra tik dūmų užsklanda, o įsakymas atėjo iš Maskvos. Ir iš tikrųjų, nėra aiškių įrodymų, kad čia žydų kerštas, o įrodyti, kad I. Ekerlingas tikrai bendradarbiavo su pagrobėjais, neįmanoma (nors daug faktų tą rodo). Bohdano Piaseckio mirties paslaptis lieka viena didžiausių Lenkijos Liaudies respublikos paslapčių.


Mirtis kapsulėje, 1982 metai

Netgi kitų čia aprašomų mįslingų žmogžudysčių fone „tylenol'inės žmogžudystės“ yra vienos iš pačių mįslingiausių. Mes nežinome ne tik jų kaltininko – žudikas dargi yra beveik bekūnė, beformė būtybė, neturinti nei lyties, nei kokių nors ypatingų bruožų. Ir nė menkiausios sąžinės graužaties.

Argi galima kalbėti apie sąžinę to, kuris nužudo septynis visiškai atsitiktinius žmones (tarp jų ir vaikus), įberdamas į kapsules su populiariu anesteziniu preparatu (JAV tylenol'is yra paracetamolio analogas) kalio cianido ir slapta padėdamas taip paruoštus vaistus Čikagos ir aplinkinių vietovių vaistinėse? Kiekviename buteliuke buvo 10 tūkstančių kartų daugiau šių nuodų, negu suaugusiam žmogui nunuodyti reikalinga dozė. Vaistų gamintoją apėmė panika, ir jis puolė išiminėti gaminį iš vaistinių visoje šalyje. Dar didesnė isterija apėmė eilinius amerikiečius. Į ligonines skambino žmonės su pagalbos prašymais – esą, pastebėjo apsinuodijimo požymių. Dėl kilusios visuotinės panikos vieno iš toksikologijos centrų vadovas išleido specialų pranešimą, kuriame paaiškino savo valstijos gyventojams – jeigu tikrai nurysite kalio cianido, mirsite, nespėję pakelti telefono ragelio.

Tylenol'io išėmimo iš rinkos operacija kainavo 125 mln. dolerių (reikėjo išimti 31 mln. buteliukų). Ant kortos buvo pastatyta firmos „Johnson & Johnson“ reputacija ir ateitis.

Situaciją pavyko suvaldyti – daugiau aukų nebebuvo, o šio įvykio pamokytos farmacijos firmos pradėjo savo produkciją fasuoti į deramai apsaugotus indelius. Žiniasklaida gyrė „Johnson & Johnson“ už pavyzdingai įvykdytą operaciją. Tik niekas ir toliau nežinojo, kas apnuodijo tabletes. Vienas iš įtariamųjų buvo vaikinas, kuris buvo parašęs firmai „Johnson & Johnson“ laišką, reikalaudamas išpirkos, tačiau nepavyko įrodyti, kad tabletes apnuodijo jis. Vaikinas buvo nuteistas tik už turto prievartavimą. Pastaraisiais metais pasirodė pranešimų, kad FTB įtaria „tylenol'inėmis žmogžudystėmis“ Tedą Kačinskį, labiau žinomą „Unabomberio“ vardu.