Senatvė

negaliu pakęsti bobučių kurios aiškina vaikams,kaip gerai prie rusų gyventi buvo.

Na su močiutėm ir seneliais (kokių nebeturiu) tai žinoma kad randi bendrą kalbą. Na, tai dažniausiai būna kasdieniniai dalykai, bet vistiek nepasakai dink iš čia sene ar kažko pan. Šiaip, su viena močiute bendrauju mažiau, o su kta - tikrai pakankamai daug, inai žaiuriai kieta. Jai 82 metai, bet nepasakytum kad elgiasi kažkaip kitap nei tėvų karta. Ir apšaukia, ir nusikeikia, ir jėgų dažnai turi daugiau nei bet kuris iš mūsų.

aš irig kaip baigtė, bijau pasent.. ne tiek, kiek bijau, bet nenoriuu. man jų gyvenimas atrodo kažkoks sulėtėjęs, dienos vienodos: atsibusti, atlikti kelis darbus, pasedėti prie lango, prisiminti gražius gyvenimo momentus, ir viskas. ir taip eina. o toks amžius, nu negaliu, kelionės, tiesiog laiko leidimas su draugais.. kad ir ta pati mokykla, vasarą jau netgi vos vos jos pasiilgau, nes ilgai nemačiau draugių. prisimindavau pertraukas, kai kokias nesąmones darydavom, mm!

Nelabai bijau pasenti, man daug baisiau mirti jaunai. O bendrauti su senais žmonėmis, kartais būna įdomu.Priklauso nuo žmogaus su kuriuo kalbi. Jie pripasakoja įvairių istorijų. Be to nevisi senukai tik ir burba kaip gerai buvo gyventi rusų laikais.. Pvz. šiandien su savo močiute pakalbėjau apie kompiuterius

Man patinka klausyti senų žmoniu nes jie turi daug ko įdomaus papasakoti.Na mano miręs senelis tai tikrai.

Tikrai seniai bendravau su pagyvenusiu žmogumi (turiu omeny - rimtą bendravimą, ne tik pasisveikinimą ir pan.). Tačiau taip yra tikrai ne dėl to, kad vengčiau su jais bendrauti. Anaiptol. Tiesiog aplink gyvenančius vyresnius žmones pažįstu tik iš matymo. Kažkaip artimiau keliai nesusikerta ...

Kaip vertinu pačią senatvę? Man tai atrodo gana liūdnas gyvenimo periodas. Jau dabar pagalvoju, jog niekada gyvenime nebeturėsiu vaikystės, nebebus ir paauglystės... Ir kažkiek liūdna pasidaro. Tačiau dar yra ateitis, yra kur žengti į priekį, dar begalės nenugyventų akimirkų, naujų gyvenimo etapų.
O senatvėje... Kitas etapas - mirtis. Iš to manau ir kyla nesusišnekėjimai tarp kartų. Jauni kalba apie ateitį, kas bus, ką veiks, kaip gyvens. Tuo tarpu vyresni dažniausiai kalba apie praeitį, apie senus gerus laikus. Tiesiog... kai priekyje nieko nebematai, žiūri į tai, kas buvo...

nenooriu tikrai pasent :ddd
kai pasensiu pirksiu pigu batona ir sersiu balandzius.

Man žiauru kai sveikinimo koncertuose ten tie anūkai linki savo seneliams ir etc. gyventi 100 metų ... Senatvė yra žiaurus dalykas, daugelis net laukia kol pasimirs greičiau, o čia mat palinkėjimas dar šimtą metų gyvent, patys net nežino ką reiškia senatvė, visi tave palieką kokiuose senukų namuose supūt vienam ir laukia palikimo.

Pažiūrėkit oficialų Sigur Rós - Hoppípolla video klipą. Ten senukai toli gražu neprimena tų, kurie "tik egzistuoja";DD. Aišku, visa tai galima pavadinti senatvine silpnaprotyste ar paprasčiausiu suvaikėjimu, bet jei žmonės sugeba džiaugtis gyvenimu, tai kodėl gi ne ;D.

Gal tai nuskambes keistai, bet nuosirdziai myliu senukus. Mano profesija yra socialine slaugytoja, tiksliau slaugytoja darbui su gerontologiniais ligoniais. Dirbau hospice 6 menesius ir tai buvo nuostabiausia patirtis mano gyvenime! Senyvi zmones spinduliuoja tokia gerio, ramybes energija, jie turi sukaupe gausybe isminties, kuria mielai pasidalija. Net ir baigusi darbo valandas pasilikdavau valandelei paplepeti su jais, skaitydavau knygas senukams ir tiesiog klausydavausi ju pasakojimu apie karo meta, jaunyste, isimintinus gyvenimo ivykius. Tiesa, kaip zinote hospicai yra mirstanciuju ligonine, taigi dauguma ligoniu ilgiau menesio neistemdavo, bet netgi tada buvau laiminga del ju, kad iskeliavo i geresni pasaulyje ramiai ir be baimes

Man patinka klausyt iš senyvo amžiaus žmonių kaip jie gyveno, kokios pažiūros buvo, į ką tikėjo, kokia muzika, kokie šokiai buvo, kokie žaidimai ir kokie žmonės seniau buvo ir t.t.. gal nepastebėjot, bet kaip keistai seneliai šmaikštauja, atkreipkit dėmesį. Jie niekada nepasišaipys iš tavęs, kad pasijuokt, kaip būdinga šiais laikais.

Aš kaip dauguma irgi bijau pasent, bet šiaip kartais būna įdomu pasikalbėt su senais žmonėmis, sužinot kaip jie anksčiau gyveno, kas pasikeitė, bet tikrai negaliu pakęst kai jie pradeda aiškint apie geresnį gyvenimą rusų laikais ir panašiai. Šiaip su savo seneliu dar gerai sutariu, nes jis toks labiau modernus.

Aš labai bijau pasenti, kaip ir dauguma labiau bijau pasenti nei mirti. Man jų gyvenimas atrodo labai nuobodus... Na, pažįstu tokia senutę, prie manęs gyvenančia jai dabar 82 metai. Aš nueinu pas ją, randu žiurint visokias kaip mes mėgstam muzikas(šiuolaikiškas), varo ant visokių Minedų, kartais nusikeikia. Žiauriai faina senutė

Aš irgi bijau pasenti, bet vis tikinu save, jog jei gerai pragyvensiu - nebus taip sunku ir mirti. Ir šiaip - labiau norėčiau ilgo gyvenimo, žinoma ir ne pernelyg skausmingo, nors niekad nežinai kaip viskas pasisuks. O senus žmones dažniausiai gerbiu, ypač tuos, kuriems teko dalyvauti kare.
Toks liūdesys apima, kai važiuojant mašina pamatai senuką, kuris vos vos paeina!

Dėl ko bijot pasent? Svarbu širdy jauni jausitės