Gyvenimas atskirai nuo tėvų

Na toks ir vienodai - kai gyveni su tevais, tai jie ir valgyt perka, ir mokescius moka, o kai vienas gyveni, tai turi pats uzdirbti pinigus bustui, maistui ir pramogoms, o jei dar mokaisi tuo paciu tai ir laiko surasti reikia gebet

paprastai tėvai studenčiokus dar išlaiko, tai studentu būti rojus - ir pinigais rūpintis nereikia, ir laisvė, ir mokytis nesunku.

Ech gerai tiems, kuriuos jau studentus bunant islaiko, man tokiais geriais pasidziaugti neteko

Aš tai net į gimnaziją bandysiu stot ne savam mieste, nes jau tėvų kontrolė manau tikrai perdėta. Galbūt jie ir gero nori ir viską, nu bet... Jei įšeini kur nors tai skambinės kas 15 minučių, arba reikia kas valandą prisistaty namuose, pasirodyt. Pabandyk pora minučių pavėluot grįžt tai turbūt su mentais ieškos.. Apie šventes ne namie galiu tik pasvajot... Kad ir naujus. Turėjau švęst namuose su tėvais, apie šventę su nesileido net į kalbas. Taip pat ir pas mane negalėjo. Jei švenčiam draugių gimtadienius tai reik bent kas 30min. parašyt kaip sekas ir pnš. Turbūt dėl tos perdidėlės kontrolės esu ir linkusi kur nors įsivelti, nes po kažkiek laiko nebegali ištverti tokio griežto kontrioliavimo.. Todėl nemažai bėdų ir su policija ir pnš esu turėjus. Namuose taip pat super griežta kontrolė..

Įvyko su tėvais toks didelis barnis prieš kurį laiką... Tai kaip ir galvoj jau virė planas, kaip suėjus pilnametystei šausiu lauk iš namų. Viskas labai planuota kaip ir... Nors nebežinau kaip bus. Kol kas viskas kabo ant to, kad namie labai reikalinga mano pagalba, tad jei viskas nepasikeist, gali būt, kad planai palikt tėvų namus žus. O šiaip, viskas jau gan suplanuota buvo. Po to barnio, mano antra pusė atvažiuoja į Klaipėdą ieškotis darbo ir butą pirktis. Ir jei viskas ok, persikraustau. Liktume Klaipėdoj, kadangi reiks paskutinius metus mokykloj baigt. Na, bet kaip čia bus dabar labai nebeaišku. Lieka laukt pavasario ir 18 gimtadienio.

Kai maniau, kad 100% studijuosiu užsieny, galvoj buvo begalė minčių, jog su draugu keliausim ten, dirbsiu (aišku, jei tik bus darbas) ir gyvensiu ten. Kadangi mama neturėtų galimybės pilnai remti, tai tektų kažkaip verstis šiaip ar taip. Kadangi dabar draugas įstojo Lietuvoj, planuoju likti čia, nebent pati neįstočiau, tada aš iškeliausiu (ar viena, ar su juo, dar nežinau). Iš tikrųjų anais metais (11 klasėj) labai norėjau išsikraustyt, nes nuolat bardavausi su mama, svajojau, kaip gyvensiu be jos, viena, pati savim rūpinsiuos. O dabar, šiemet, supratau, kaip išties būtų sunku pačiai save išlaikyti, tad labai tikiuosi įstoti čia, Lietuvoj, vien tam, kad galėčiau save atiduoti studijoms ir nereikėtų dirbti, kad galėčiau save išlaikyti pati. O jei taip ir bus, labai norėčiau išsikraustyti iš mamos vos baigus studijas, užteks jai ant galvos sėdėti iki 24-26 metų pilnai (būtų puiku, jei pavyktų išsikraustyti vos baigus bakalaurą, t.y. būnant 24 metų). Daug labai planuoju, galvoju, ypač su draugu pamąstom, kaip puiku būtų turėt savo kampelį. Bet dabar dar tikrai anksti.