Nevykėlio dienoraštis

Vasario 1. Tvoju matj. Vėl iš darbo atleido. Ir kodėl neišsilaikau niekur ilgiau kaip dvi savaites? Na, baisaus čia daikto – išpyliau kavą ant kliento? Ir pyragaitį numečiau. Aš gi atsiprašiau... Žmonės pikti...

Vasario 3. Išėjo žmona. Pasakė, kad tokių nevykėlių kaip aš, dar paieškoti reikia. Ir šitaip ji po to, kai už paskutinius pinigus nupirkau jai tokią puikią suknelę... Na ir kas, kad dviem dydžiais per mažą! Pats modelis jai juk patiko!!! Durnos tos bobos...

Vasario 5. Supyliau mašiną. Tiksliau, ne aš, o man. Aš apskritai stovėjau. Na ir kas, kad be avarinės! Na ir kas, kad vidury sankryžos! Ne tramvajus gi, galėjo apvažiuoti! Nors... Hm... Taip, nelabai galėjo...

Vasario 7. Atsibudau nuo švelnaus vasariško lietučio. Kaip paaiškėjo, tai buvo visai ne vasara, ne miškas ir ne lietus. Kaimynai užpylė. Pinigų remontui nerasta, teks įkurti namuose akvaparką. Žiemą – čiuožyklą. Išgamos!

Vasario 9. Pasiskolinau pinigų. Nuėjau į parduotuvę alaus. Pakeliui iš blaivyklos paslydau ir nukritau. Dabar duoduos po kambarius invalido vežimėlyje, pusė kūno sugipsuota. Viskas gerai, tik tualete nepatogu.

Vasario 10. Pakeliui į virtuvę, važiuojant 5 km/h greičiu, nukrito ratas. Nesuvaldęs vežimėlio, pyliausi į spintą. Atvažiavo gydytojai, padengė gipsu dar 10 proc kūno. Tuoj pavirsiu į mumiją.

Vasario 12. Liūdna.

Vasario 13. Liūdna.

Vasario 14. Siaubas. Visi kažką tai ten švenčia, linksminasi, tik aš kaip durnelis... Pradedu galvoti apie savižudybę.

Vasario 15. Nuspręsta. Gana. Einu kartis. Sudie, dienorašti...

Vasario 16. Šunsnukiai statybininkai. Negali normaliai kablio prie lubų pritvirtinti. Liustrą išlaiko, o manęs – nė velnio. Atvažiavo gydytojai, pridėjo dar 5 procentus gipso.

Vasario 17. Prisiminiau, kad sandėliuke turiu tėvo šautuvą. Dabar jau tikrai galas. Sudie, dienorašti...

Vasario 18. Tvoju matj! Šoviniai sudrėkę. Nusišauti nepasisekė, bet spustelėjęs gaiduką pakeičiau imidžą. Dabar aš blondinas. Peleninis. Dar, tiesa, reikia pakeisti dalį gipso. Į pampersus.

Vasario 19. Strateginiame arsenale suradau puikų dalykėlį. Žiurkianuodžiai. Nuostabi priemonė, uošvė pasakojo. Sudie, dienorašti...

Vasario 20. Koks išgama apsiriko buto numeriu, kai iškvietė sau greitąją??? Ir kokio perkūno ji atlėkė taip greitai??? Žodžiu, atpumpavo. Paskui davė į sprandą ir aplipdė likusį kūną gipsu. Žadėjo lankyti...

Vasario 21. Gal mane užmirš ir pagaišiu iš bado? Valio, išsipildys svajonė.

Vasario 22. Aha, užmirš jie, blin. Atsigrūdo, patampė po kambarį, vėl išvažiavo. Kaip aš jūsų nekenčiu. Iššokčiau pro langą bet gyvenu gi pusrūsyje...

Vasario 23. Nusprendžiau nusinuodyti pilstuku. Paskambinau Petrui, klasiokui savo, pakviečiau į svečius... Kas galėjo žinoti, kad jis dabar kažkokiame banke dirba ir geria vien viskį! Nusinuodyti nesigavo, bet pasėdėjom visai neblogai...

Vasario 24. Ar visgi gavosi? Ojojoj... Galva, mano galva...

Vasario 25. Grįžo žmona. Pamačiusi mano būklę, iškart užkudakavo, padėjo kiaušinį, iškepė kiaušinienę, dabar tvarko kambarius... Višta, blin... Mylima...

Vasario 26. Skambino buvęs šefas. Atsiprašė. Sakė, kad be manęs jiems neišeina. Kai pasveiksiu – iškart į darbą. ... Bet protingas...

Vasario 27. Užėjo kaimynai. Pažadėjo apmokėti buto remontą. Vėl chronius samdysiu, kad kablius netvirtai prikabintų. Gyvenimas – keistas dalykas...

P.S: Nepatikrintais duomenimis, praėjus dviem dienoms po remonto, šio dienoraščio autoriui visgi užgriuvo liustra ant galvos. Bet tai jau kita istorija...