Netektys

Kaip išgyvenate mylimo gyvunėlio netekti?

Vakar netekau savo mylimo sunelio, ji pertranke masina, mano visa šeima liejo asaras,man mama net raminajumu dave, vberke net ir tetis, tas sunelis buvo musu seimoje kaip tikras zmogus, jis net su mano broliou vienoje lovoje miegodavo, ji mes labai mylejoma, todel labai sunkiai išgyvename, sunku be jos, kur eini ir ka tik pamatai primena musu suniuka, žinau visi rasysit "išgyvensi, juk ne žmogus o tik suo" bet man sunku taip lyg buuciau praradusi žmogus, taigi jis irgi gyvas padarelis

Netekau: kokia ~15 žiurkėnų, katę, 3 šunų. Ai, labai nepergyvendavau Paverkdavau ir tiek.

Prieš porą metų netekau šuns.
Aišku verkiau.
Ir dar dabar liūdna.

Kaip tai "kaip"? Aišku,būna liūdna ir tiek.
Esu netekusi kelių šunelių. Kai dar buvau maža, vieną išsivežė mano močiutės sesuo. Vienas, sulaukė senatvės ir iškeliavo anapilin sava mirtimi, kitiems irgi nepasisekė, bet smulkiau neverta pasakoti.

Skaudu paskaityti tokiu atsakymu: "netekau 3 sunu - liudna ir tiek"... As kai netekau savo vos keliu menesiu kaciuko tai man buvo be galo skaudu ir tikrai zmonems neturetu buti visvien, tipo "aj, numire bus kitas..." jautriau, zmones, cia gi gyvas padaras, prie kurio prisirisama ir, kuri pamilstama taip pat kaip zmogu...tai gi geriausias zmogaus draugas...

Nesenai mirė Šuo, kalaitė.. Jai buvo kokie 15metu~ sava mirtis, Dar čia kažkada katinas mirė nebuvo numylėtinis.. Bet visitke gaila.
O gailiausiai buvo "Tomio"
Jis buvo nerealus katinas... Pasilgau

Niekada jokio gyvūno neturėjau tai gyvūno netekties išgyventi neteko... Nors šiaip buvau labai prisirišusi prie draugės šuns,mylėjau kaip savo,jis labai geras buvo ir išvis fainas toks,bet deja mirė...Nu nerealus šuo buvo...buvo...Labai verkiau net ir dabar prisiminus ašaros teka.

Spiritual Wrath rašė:Skaudu paskaityti tokiu atsakymu: "netekau 3 sunu - liudna ir tiek"... As kai netekau savo vos keliu menesiu kaciuko tai man buvo be galo skaudu ir tikrai zmonems neturetu buti visvien, tipo "aj, numire bus kitas..." jautriau, zmones, cia gi gyvas padaras, prie kurio prisirisama ir, kuri pamilstama taip pat kaip zmogu...tai gi geriausias zmogaus draugas...

Taip, tokiu atveju be abejo labai skaudu, kartais ir tų ašarų būna, ypatingai mažesniems, bet gi nepulsi į "isteriją", kaip kad kai žmogus miršta.. Niekas ir nesako netgi, kas tipo: vis vien, kad jau nebėr to augintinio. Apie žmogaus jautrumą spręsti neverta,vien tik iš to. Juolab jei žmogus čia tik trumpai apie tai užsiminė, ir jo žodžiuose nebuvo nei vienos užuominos,jog jam vienodai rodo.

aš tai nžn, esu tokia jautri kad man betko gaila, ir del visokiui gyvuneliu verkiu, ir liudžiu nes aš prie ju labai prisirisu

Kai pradėjau skaityt tai akys iššoko. Va tokiom akimirkom labai praverčia lietuviškos raidės.
Sunelį mat pertrenkė. : )

Partrenkė draugės šunį.:( Verkiau. Nuostabus šuo buvo. Toks draugiškas, linksmas. Blem pasiilgau jo.:(

Prieš ~5 metus mirė papūgėlė. Sirgo labai. O mane dar ir dabar persekioja kaltės jausmas, jei būčiau geriau prižiūrėjus...Viskas kitaip būtų buvę..Ji plunksnas išsipešiojo, tokia vieniša jautėsi. O naktį kai ji mirė, vos išjungusi šviesą išgirdau kaip ji kažkaip keistai sucypsėjo..Manau, tada ir mirė. Oi kaip verkiau..Kruvinom ašarom. Į mokyklą tą pačią dieną ėjau akim užtinusiom nuo ašarų, net mokytojai klausinėjo kas nutiko..Maža ir kvaila buvau, kad neprižiūrėjau.

vaje..aš tai 2 žiurkėniukų netekau ankščiau..jau tokie fainuliai buvo.gaila , kad jie taip trumpai gyvena..
dar šunį iš manęs atėmė,per lohus kaimynus...bet dabar turiu labai labai mielą šunį-Torą.
kaime buvo ją partrenkę,ne taip stipriai,bet vistiek koją kraujavo ir pan.tai aš ir tai kelias ašarėles išliejau.

Prieš kokius metus netekau degu. Neverkiau. Tiesiog mano tokia logika, kas iš to jei tu paverksi, juk vistiek nebesugrįš.
Žinau, aš beširdė egoistė. Pardon.