Nematomas užpuolikas

Filipinuose karas baigėsi 1945 m., išstūmus japonų okupacinę kariuomenę. Tačiau karas paliko skaudžių pėdsakų. Dar ilgai po miestus klaidžiojo būriai gatvės vaikų, kuriuos našlaičiais padarė karas. Taika nė kiek nepagerino jų padėties. 18-os metų Klarita Vilanueva yra viena iš tų
nelaimingųjų. Jai nutiko ypač kraupus įvykis, atvedęs beveik prie beprotybės.

Policininkams atrodė, kad Manilos gatvėje vyksta įprastos tam metui muštynės. Minia žmonių būrėsi aplink jauną merginą, kuri garsiai rėkdama raitėsi ant žemės. Atrodė, kad susimušė dvi prostitutės dėl kliento arba siautėjo narkomanė. Netrukus tvarkos sergėtojai įsitikino, kad toli gražu
yra ne taip.
Tą 1951 m. gegužės 10 d. Filipinų sostinės gatvėje siautėjo kažkas visai kitas. Kažkas nematomas mušė tiek auką, tiek tuos, kurie stebėjo įvykį ir buvo bejėgiai priešintis agresyviam fenomenui. Triukšmaujančią merginą nugabeno į policijos nuovadą ir uždarė kameroje, kad nusiramintų.

Vos tik užvėrus duris mergina pradėjo isteriškai klykti ir maldauti pagalbos. Ji tiesė rankas, nusėtas įkandimų žymių. Policininkai manė,
kad tai epilepsijos priepuolis, kurio metu mergina pati susižalojo, ir nuvedė ją į prieškambarį. Tačiau, policininkams stipriai laikant merginą, ant jos sprando, pečių, rankų lyg iš niekur atsirado aiškios įkandimų žymės. Mergina buvo pamėlusi, aiškiai matėsi dantų žymės su dvokiančiomis seilėmis aplink jas. Vyrai pabūgo ir pranešė apie įvykį Manilos policijos viršininkui. Šis iškvietė vyriausiąjį policijos gydytoją Marianą Larą. Šis nebuvo sužavėtas, kad dėl beprotės jį išvertė iš lovos. Kai gydytojas pasirodė, policijos nuovadoje jau laukė sostinės meras Arsenio Laksonas.

Paviršutiniškai apžiūrėjęs merginą gydytojas nustatė epilepsiją ir išėjo namo. Šį kartą policijos viršininkas ir miesto meras patys apžiūrėjo
žaizdas ir įsitikino, kad Klarita Vilanueva pati negalėjo susižeisti. Kaip gi ji galėjo įkąsti sau į sprandą ir pečius? Nematomo kankintojo išvarginta Klarita per miegus verkė.

Kitą dieną turėjo įvykti merginos teismas, nes ji buvo kaltinama sukėlusi riaušes. Pasibaisėjusių policininkų, žurnalistų,vėl iškviesto policijos gydytojo M. Laros akyse nematomi dantys įsikibo į merginos plaštakas, rankas ir sprandą. Nematoma pabaisa siautėjo 5 minutes, kol Klarita krito
be sąmonės. Gydytojas M. Lara dar kartą apžiūrėjo auką ir atšaukė naktį nustatytą diagnozę. Klarita negalėjo pati susikandžioti. Meras
pakvietė į įvykio vietą arkivyskupą. Kai jis atėjo, įkandimai buvo neįprastai sutinę.

Nežinodami ką daryti, ponai nusprendė merginą pasiųsti į kalėjimo ligoninę. Užpuolimas vėl pasikartojo. Pilkai mėlynos įkandimo žymės pasirodė ant nelaimingosios kaklo ir rankos, kurią meras laikė stipriai suspaudęs. Kelionė į ligoninę merginai tapo kankyne. Bet ir meras, policijos
viršininkas ir vairuotojas jautėsi nekaip. Gydytojas Marianas Lara komentavo savo būseną nepagražindamas: „Iš baimės aš vos nepridariau į kelnes”. Meras prisipažino, kad nepaaiškinamas reiškinys jį siutino.

Atvažiavus į ligoninę, užpuolimas liovėsi. Košmaras praėjo. Kas tai buvo, galima tik spėlioti. Poltergeistas, užpuolimas iš paralelinio pasaulio ar gyvybės forma, neturinti materialios išraiškos? Aišku tik viena: „tai” gali atsitikti kiekvienam iš mūsų.

Cool story bro. Graži pasaka.

Gal ir tiesa. Šiaip, tai būtų visai įdomu ką nors tokio patirti.

Norėtum, kad tave kandžiotų? : DDD nu jau, sorrowboy, nebūk mazochistas. : D

šiaip nelabai tikiu šia istorija, o paskutinis sakinys išvis be ryšio ir viską sugadino.

DD ..!Kad šitą sugalvot,gerai užsivartojus reikėjo būt!

Nebūtinai kad kandžiotų. Apskritai, kad kas nors paranormalaus nutiktų.

Keista kad netikit, kitus tai ir isgasdino gal