Vadinasi jis - post mortem fotografija.
Žmonės anksti mirdavo nuo įvairių ligų, buvo aukštas vaikų mirtingumo lygis.
Kitaip tariant, mirtis buvo nuolatinė žmogaus palydovė.
18 amžiaus pabaigoje - 19 amžiaus pradžioje gyvenusių žmonių (Europoje ir Šiaurės Amerikoje) požiūris į mirti buvo kitoks.
Žmonės, netekę artimųjų, norėjo, palikti išėjusių žmonių atvaizdus, todėl plačiai paplito tapybos žanras - mirusiųjų žmonių portretai.
Jie niekuo nesiskyrė nuo gyvų žmonių portretų, bet meistras ant drobės pavaizduodavo simbolius, pagal kuriuos visi galėjo suprasti, kad žmogus mirė.
Su fotografijos atsiradimu į naują lygį post mortem žanras perėjo ir šioje srityje.
Dažnai nuotraukos tapdavo vieninteliu prisiminimų apie vaiką.
Buvo populiaru daryti visos šeimos nuotraukas.
Tokiu būdu miręs ir toliau egzistavo šeimos rate, niekas nesiruošė atsiriboti nuo jo.
Mirusio žmogaus nuotraukos buvo sudedamos į šeimos albumą, demonstruojamos svečiams.
Tuo metu tai neatrodė kraupu ar nenormalu.
