Įvairūs Filmai, TV, knygos Knygos, žurnalai

Mark Roberts - Rytojus priklauso man

        
Vartotojo avataras

Etcetera

Moderatorė
 
Pranešimai: 4114
Vilnius.

 8,985.19 Lt

Standartinė » 2009 Geg 26, 06:53

Paveikslėlis

Anotacija:

Praėjus vos keturioms valandoms nuo pabėgimo iš namų, penkiolikmetis Danas įsitikinęs, kad likimas negalėjo iškrėsti jam žiauresnio pokšto. Jis likęs be pinigų paplentės degalinėje, jo krepšys, kuriame buvo viskas, ką tik jis turėjo, pavogtas. Prie jo prisistato Lukas, apsukruolis aštuoniolikmetis, turintis pinigų, automobilį ir filmavimo kamerą, kuria ketina filmuoti vaizdų dienoraštį. Dviese jie leidžiasi į kelionę per Angliją, apsilanko gamtos mylėtojus piktinančioje lapių medžioklėje, susipažįsta su keliautojais, nuvažiuoja į nelegalią diskoteką. Nuo Dano sėkmė nusigręžia visiškai. Kur tik jie važiuoja, visur juos lydi paslaptingas mirties pėdsakas. Ar Danui pavyks išsiaiškinti tiesą apie Luką, kol dar nevėlu?

Knygos ištrauka:
1
Lengvai gautas lengvai ir išeina

Sekundę ar dvi aš vaizdavausi sėdįs poliekraninio kino prie namų pirmoje eilėje, žiūrįs į plačiame ekrane pasirodžiusį save ir matąs košmaro kaustomą veidą. Aš Mažasis ir Aš Didysis. Mažasis susmukęs kėdėje, Didysis išsiplėtęs per ekraną. Aš Mažasis smunku su kiekviena akimirka vis labiau, vis greičiau į kėdę, o Man Didžiajam veidas išblykšta. O paskui, kaip ir privalo būti, ta akimirka baigėsi ir vaizduotę išstūmė visiška tikrovė.
Ta visiška tikrovė buvo štai kokia. Jau praėjusios keturios valandos, kai aš išėjęs iš savo motinos namų. Įlipau į Nacionalinio Ekspreso autobusą, vykstantį į Londoną (bilietas iš Liverpulio į vieną galą – 12 svarų ir 50 pensų). Esu pasiėmęs „Nikės“ sportinį krepšį, su kiek tilpo drabužių, ir santaupų knygelę (250 svarų ir 73 pensai). Kai jau gerokai buvau nuvažiavęs Londono link, ar bent šitaip atrodė, vairuotojas per garsiakalbį pranešė, kad perkaitęs radiatorius ir kad reikia stoti artimiausioje degalinėje patvarkyti.
Aš pasileidau į vyrų tualetą, atlapojau paskutinės kabinos duris ir numečiau „Nikę“ čia pat priešais, ant plytelėmis išklotų grindų, baisiai skubėdamas.
Per širdį smilktelėjo kažkokia negera nuojauta, aiškių aiškiausias jausmas, kad bus kažkas labai blogai. Darėsi kažkas nepaprastai negero, tik mano smegenys atsisakė įsijungti. Aš pažvelgiau sau už nugaros, per petį, ir ant uždarų kabinos durų išvydau kratinį rasinės neapykantos užrašų bei futbolo komandų palaikymo šūkių. O krepšys? Už durų. Atidariau kita ranka ir pamačiau, kad mano krepšys, į kurį buvau sukimšęs visą savo turtą, išnykęs.
Vos prieš kelias akimirkas čia buvo dvylika tylių figūrų, o dabar trys.
– Ar kas matė, kas dabar iš čia išėjo su „Nikės“ krepšiu?
Visi į mane spoksojo ir nieko neatsakė, tarsi aš būčiau jiems prikrovęs į batus. Mano žodžiai nuaidėjo sienomis tarsi rėžiantis ausį garsas iš fantastinio filmo. Kaip tik tada, tą akimirką, aš ir išvydau save kino prie namų ekrane. Mažąjį Aš ir Didįjį Aš. Akimirka, ir štai aš – kažkur pasaulio krašte, autostrados degalinės viešajame tualete, netekęs visko, ką turėjau, vien tik su drabužiais, kuriais vilkiu, ir kišenių turiniu.
Mačiau save grafiškame plataus formato ekrane sutrikusį ir išnykstantį, giliai grimztantį į mėšlą.
Nežinau, kaip aš atsidūriau degalinės restorane, netgi kodėl ten. Tiesiog žengiau kaip ne šios planetos gyventojas žingsnį po žingsnio, širdžiai besidaužant – „praradau, praradau, praradau“...
„Livaiz“ džinsų kišenėje radau saują smulkių, iš viso tik kiek daugiau nei pusantro svaro. Užtenka puodeliui arbatos, progai atsisėsti ir galimybei bent jau pabandyti aiškiai pamąstyti.
Eiti pro valgius buvo tikra kančia, akyse šmėžavo sumuštiniai su krevečių majonezu ir citrininiai merenginiai pyragaičiai, kepti viščiukai, skrudintos bulvytės ir... Paskui net užsimerkiau, kai priešais mane eilėje moteriškė pasiėmė gabalėlį šokoladinių karamelinių ledų deserto ir pasidėjo ant padėklo prie kiaušinienės su kumpiu.
Kodėl išeidamas iš namų nepavalgiau? Kodėl? Taip klausiau savęs. Tiesiog tada visai nebuvau alkanas. Paskui visą laiką pilvas urzgė. Kaipgi aš? Kaipgi aš?
Atsisėdau prie stalo, kur pro langą matėsi automobilių aikštelė ir autostrada, ir susiskaičiavau man likusius pinigus, grąžą, sumokėjus už arbatą. Iš viso 43 pensai. „Kaipgi, – klausiau savęs siurbčiodamas arbatą, – ketinu suktis?“ O paskui, vieninteliam Nacionalinio Ekspreso autobusui išvažiuojant iš aikštelės, savęs paklausiau: „Kaipgi aš nusigausiu į Londoną?“ Vairuotojas, tikriausiai susitvarkęs radiatorių, mane paliko. Giliai gerklėje pajutau didžiausią kartumą, tarsi mane būtų pykinę, o kai paskui praėjo, tai autobusas autostradoje jau buvo susiliejęs su sparčia eismo tėkme.

***

Per mudviejų su mama priešpaskutinį vaidą (keturi iš dešimties būdavo didžiuliai visiški nesusipratimai, be rėkimo ir lėkščių daužymo, bet su abipuse neapykanta) ji bedė į mane pirštu ir ėmė nepaliaudama kartoti dainingu balsu, kokio griebdavosi, kai būdavo galutinai užsiutusi, bet dar kiek valdydavosi:
– Lengvai gautas lengvai ir išeina! Lengvai gautas lengvai ir išeina!
Čia buvo tiesa, aš amžinai vis ką nors pamesdavau – tai parkerį, tai vadovėlį, kompaktų dėklą, o dabar štai net visut visą turėtą savo turtą.
– Tik nepamesk tu to savo šlykštaus švarkpalaikio!
Šiaip tai, žinoma, ji buvo teisi. Bet aš savo rudą zomšinį švarką labai saugau. Jis mano pasididžiavimas ir mano džiaugsmas, aš dėl jo šešis mėnesius plušėjau prasčiausiam Liverpulio laikraščiui, kai mama griežtai atsisakė pirkti.
– Jei nori, tai užsidirbk!
Džiaugiausi dabar čia stovėdamas su savo geriausiais drabužiais. Po zomšiniu švarku vilkėjau juodą „Benetono“ marškutę, o tarp jos ir „Adidas“ krepšinio batų mūvėjau mėlynus „Livai 501“ džinsus, kuriuos mano nesirodantis tėvas malonėjo atsiųsti Kalėdoms iš savo meilės lizdelio Prancūzijoje. Ir tada pagalvojau: „Kaip, manim dėtas, pasielgtų tėtis?“ Ausyse tarsi pasigirdo mamos balsas, šnabždesys pro sukąstus dantis: „Elkis taip, kaip jis visada pasielgia, kai tik pasidaro sunku, – pabėk! Koks tėvas, toks ir sūnus!“
Uždengiau veidą rankomis, nebesuvokdamas, ar čia tik apskritai nėra košmaras, kai pašoksti vidunaktį iš miegų, šalto prakaito išpiltas. Bet išgirdau kažką manęs klausiant:
– Ar viskas gerai?
Pakėliau akis į balso pusę ir nustėrau supratęs, kad sklinda balsas ne iš toliau kaip iš kitapus stalo. Aš nė nepagalvojau, kad kas nors galėtų būti prisiartinęs, ką jau kalbėti apie tai, kad sėdėtų priešais mane prie stalo, ranka pasiekiamas.
Tas balsas, taip arti, atrodė tarsi išdygęs iš po žemių. Tas, kuris į mane kreipėsi, sėdėjo įsirėmęs alkūnėmis į stalą, smakrą pasidėjęs ant plaštakų sunertais pirštais.
– Buvai kažkur toli, – pasakė nenusukdamas šviesiai mėlynų akių.
Susivokiau žiūrįs jam į akis, melsvas kaip jūra vaikiškoje knygoje, su juodomis lėliukėmis vidury kaip angliukais, kaip susuktomis ir užšaldytomis skruzdėmis. O jo plaukai buvo netgi dar tamsesni, tarpais, kur krisdavo šviesa, truputį mėlyni.
Jis man pasirodė lyg matytas, iš filmo, o gal iš roko grupės, o gal iš žurnalo viršelio. Buvo tokios malonios išvaizdos ir toks pasitikintis savimi, kad, rodėsi, jam tuoj ims lenktis pasaulis, arba, kitaip tariant, buvo tokios malonios išvaizdos ir toks pasitikintis savimi, kad galėjo nepaisyti nei manęs, nei daugelio vidutiniškos išvaizdos penkiolikmečių vyrukų.
Jam labai nežymiai palinkus į mane, tyliai sugurgždėjo ir aiškiai pakvipo naujutėlaitė odinė striukė. Vis tylėjau, o paskui susigriebiau išknisti iš savo smegenų sąvartyno bent kokią mintį, pasakyti ką nors šaltakraujiškai ar protingai, kad padaryčiau įspūdį. Galiausiai išknisęs, atsikosėjau ir tėškiau pribloškiamą klausimą.
– Ar aš tavęs nepažįstu... a?
Jis papurtė galvą, nusišypsojo ir paaiškino gestikuliuodamas nebesunertomis rankomis:
– Tiesiog keliavau pro šalį ir pamačiau tave tarsi ko susirūpinusį, na, tiesą sakant, išvydau verkšlenantį ir pagalvojau, ar kas nenutiko?
Aš čiupt pirštais veidą, drėgną nuo ašarų. Nė nesuvokiau, kad verkiu ir ašaros ritasi skruostais. Nusibraukiau veidą atgaliomis plaštakomis. Jis man atkišo baltutėlę lininę nosinę. Pagriebiau. Jis spūstelėjo mano ranką šypsodamasis, tarsi sakydamas: „Nėra ko jaudintis!“
– Atsiprašau, – ištariau trindamasis akis, – žliumbiu kaip kūdikis.
Jis pakraipė galvą į šalis ir atsilošė.
– Žinai, kaip vadina žmogų, kuris neverkia?
– Nežinau.
– Melagiu. O kaip vadina jo draugą, kuris irgi neverkia?
Papurčiau galvą.
– Lavonu.
Jis juokėsi nuoširdžiai, užkrečiamai, ir aš pratrūkau kikenti su juo, nors juokelių ir nemėgstu. Šitas vyrukas aiškiai mėgavosi savo paties šmaikštumu.
– Klausyk, – atsitiesė jis. – Jei rimtai, ar viskas gerai?
– Gerai, – atsakiau nemąstęs, bet tuoj pasitaisiau: – Ne, negerai!
Jis ištiesė ranką, suėmė maniškę ir smarkiai pakratė:
– Aš Lukas. Lukas Frijersas.
– Danas Andersonas, – prisistačiau ir aš mandagiai ir atitraukiau ranką.
– Kas nutiko, Danieliau?
„Danieliau“? Niekas dar manęs taip nevadino.
– Ką tik pabėgau iš namų!
– Pabėgai?
– Taigi, pabėgau, ir man nušvilpė krepšį, ir autobusas išvažiavo be manęs, ir aš likau su keturiasdešimt trim pensais ir šitais drabužiais...
– Pradžia daug vilčių neteikianti. Taigi, – pripažino ir pasisukęs pažvelgė į tą rojaus alėją, kur išdėlioti patiekalai. – Ar pavalgei?
Neatsakiau.
– Niekur neik! – paliepė ir nužingsniavęs paėmė padėklą.
Per daug buvau alkanas ir per daug apimtas smalsumo bent krustelėti tas keletą minučių, kol sugrįžo nešinas karšta arbata ir šokoladinių karamelinių ledų desertu, su dviguba porcija nurudavusių skrudintų bulvyčių ir su storai sūriu ir svogūnais pagardinta pica. Nė žodžių nerastum padėkai.
– Nagi, čiupk, – paragino.
– Ačiū.
Nebuvau aš nei koks netašytas, nei besotis, bet sukirtau savo valgį ir dar pusę jo, nes esmė buvo ta, kad nežinojau nei kur, nei kada ir ar apskritai dar gausiu valgyti.
Baigęs kimšti į savo srėbtuvus šokoladinių karamelinių ledų desertą, vėl pamačiau jo rankas. Tarp ilgų smailėjančių pirštų jisai suko sidabru žėrinčius raktus. Šypsojosi taip, lyg seniausiai mane pažinotų.
– Ar jautiesi truputėlį geriau?
Linktelėjau pilna burna, irgi nusišypsojau, nurijau ir atsakiau:
– Taip... Ačiū, daug geriau, labai labai ačiū...
Jis, nebeprataręs nė žodžio, atsistojo, pasisuko ir nužingsniavo sau.

--------------------------------------


Vartotojo avataras

Magly

®espect
 
Pranešimai: 2886
Vilnius

 36.00 Lt

Standartinė » 2009 Geg 26, 09:32

Skaičiau šitą.
Iki vidurio knygos man ji buvo toookią nuobodi.
O kita pusė knygos sukrėtė.

Vartotojo avataras

Aistė

Moderatorė
 
Pranešimai: 3411

 33,526.76 Lt

Standartinė » 2009 Geg 26, 09:42

Taip pat kaip Magly,galas šokiruojantis. :up:

Vartotojo avataras

Etcetera

Moderatorė
 
Pranešimai: 4114
Vilnius.

 8,985.19 Lt

Standartinė » 2009 Geg 26, 13:20

Aha,aha. :]
Aš tai per porą dienų perskaičiau.
Sukrėtė ir mane.

Vartotojo avataras

Kyberiz

Patyręs forumietis
 
Pranešimai: 895
Molėtai

 7,044.50 Lt

Standartinė » 2009 Geg 26, 15:45

Taigi padariau temą, atskirai šitai serijai...
http://linksmas.net/serija-beveik-suauge-t27918.html
Juk ne šiaip sau

Vartotojo avataras

Šelė

Forumo gyventojas
 
Pranešimai: 1356
Panevėžys

 12,419.75 Lt

Standartinė » 2009 Bir 14, 17:38

Padovanojo man tą knygą. Perskaičiau pusę ir tokia nuobodi buvo. Pusę tik perskaičiau. Bet jei sakot, kad antra pusė geresnė, tai reiks toliau skaityt :D

Vartotojo avataras

Kvaksia

®espect
 
Pranešimai: 1956

 7,334.39 Lt

Standartinė » 2009 Bir 24, 12:10

Seniai skaičiau, bet pabaiga įstrigo- laukiamas svečias. :]

Vartotojo avataras

*AgnyČy

®espect
 
Pranešimai: 2404
Kaunas

 44,364.82 Lt

Standartinė » 2009 Bir 24, 13:23

Mm.Aš kaip tik skaitau dabar.
Dar iki pusės neatėjau. Nu tokia,ką žinau. :roll:
Lėtokai skaitos ;D

Vartotojo avataras

Dragon-fly

Aktyvus dalyvis
 
Pranešimai: 398

 8,157.63 Lt

Standartinė » 2009 Bir 25, 19:35

viena iš geriausių "Beveik suaugusių" knygų ..
skaičiau jų daug,šita viena iš nedaugelio išliko atmintyje. :)

Vartotojo avataras

Maniusė

Dalyvis
 
Pranešimai: 140
Jurbarkas

 4,662.02 Lt

Standartinė » 2009 Lie 05, 14:18

skaičiau, bet nepaliko įspūdžio. nepatiko.

Vartotojo avataras

*AgnyČy

®espect
 
Pranešimai: 2404
Kaunas

 44,364.82 Lt

Standartinė » 2009 Lie 23, 11:55

Nelabai man.Per daug tempimo.Išvis...man atrodo jau išaugau iš tos serijos" "Beveik suaugę"..

Vartotojo avataras

Asorti

Dalyvis
 
Pranešimai: 129
Kaunas

 5,577.96 Lt

Standartinė » 2009 Lie 23, 13:23

Aš taip pat pradžioje labai nuobodžiavau, po to veiksmas pradėjo šokiruoti. Šią knygą verta paskaityti nebent dėl pabaigos.

Vartotojo avataras

Flightless.

®espect
 
Pranešimai: 2577
Kaunas

 7,165.06 Lt

Standartinė » 2010 Bir 20, 16:44

Ką tik pabaigiau skaityt. Laaabai patiko. O kaip veikėjas, labai patiko tas Lukas a.k.a Ričardas. Toks belenkaip kūl.

Vartotojo avataras

And_me

®espect
 
Pranešimai: 2095
Vilnius

 667.38 Lt

Standartinė » 2010 Bir 21, 11:37

Skaičiau, jau senokai, bet man tai geriausia šios serijos knyga. :up:

Vartotojo avataras

Sturgelis

Forumo gyventojas
 
Pranešimai: 1868
Somewhere under the Sun

 5,520.43 Lt

Standartinė » 2010 Rgp 15, 22:08

Seniai skaičiau, bet man ji labai patiko. Įsimintina knyga.



Įvairūs Filmai, TV, knygos Knygos, žurnalai





cron
 
Dabar prisijungę

Šiuo metu prisijungęs 1 narys :: 0 registruotų, 0 slaptų ir 1 svečias
Daugiausia vartotojų (555) buvo 2010 Bir 02, 09:13

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias