Gyveno kartą princesė. Ne, ne pasakų. Ji atvyko į Europą iš Bizantijos, arba, kaip tuomet sakydavo, iš Rytų. Ir ištekėjo už Venecijos dožo. Atkreipsime dėmesį, kad ši istorija nutiko Venecijoje XIII amžiuje. Tačiau šeimos ramybei ir santaikai grėsė rimtas pavojus. Valgydama jaunoji dama nenorėjo imti maisto rankomis lyg kokia alkana prasčiokė. Ji visada nešiojosi keistą pavojingą instrumentą, kuriuo smeigdavo maistą ir nešdavo prie burnos, keldama pavojų savo ir aplinkinių sveikatai. Paskui siaubą keliantį įrankį suspausdavo abiem lūpomis, įtraukdama jomis maisto kąsnelį į burną. Jį sukramčiusi ir prarijusi, savo veiksmus ji kartojo iš naujo. Ką tai reiškė, niekas nesuprato. Juk kiekvienas normalus ir protingas žmogus turėjo peilį kepsniui supjaustyti ir šaukštą sriubai.
Žinoma, jūs seniai atspėjote, kad princesė naudojosi šakute. Ko tik nedarė jos vyras, norėdamas pakeisti tą įprotį, bet veltui. Tik arkivyskupas ją nuoširdžiai įtikino, kad toks elgesys prieštarauja prigimčiai ir yra antikrikščioniškas. Ir ponia ėmė valgyti kaip visi, t. y. imti maistą rankomis.
Beje, tuometiniai elgesio prie stalo būdai nebuvo labai nepadorūs. Ir šiais laikais Indijos kaimuose gali nutikti taip, kad jums paduos nuostabiai kvepiantį pagrindinį patiekalą, o šalia lėkštėje bus kažkas panašaus į blynus. Tie blynai plėšomi į dalis ir jais imami pagrindinio patiekalo gabalėliai. Viskas daroma rankomis ir atrodo ne mažiau estetiškai negu mūsų europinis valgymo būdas.
Šakutė atvežta iš Italijos. Pirmas bandymas ją atvežti iš Italijos nebuvo labai sėkmingas. Italija vėl atliko savo vaidmenį. Kotryna Mediči, keturiolikmetė mergaitė, atvykusi į Paryžių, kad ištekėtų už būsimo Prancūzijos karaliaus, atvežė į savo naująją tėvynę pirmą šakutę. Savo „prigimčiai prieštaraujantį" įprotį jai pavyko pateikti kaip gero tono išraišką. Be to, ji taip sėkmingai diegė mėgstamą delikatesą - špinatus, kad ir šiandien visuose valgiaraščiuose galima rasti patiekalo pavadinimą „Florentiški špinatai". Nuo tos epochos prancūziška virtuvė tampa pavyzdine Europoje.
Kotrynai to, deja, neužteko. 1572 metais, Baltramiejaus naktį, ji organizavo Paryžiuje vadinamąsias kruvinas vestuves. Tuomet tik sostinėje buvo išžudyta mažiausiai 3000 prancūzų protestantų. Jeigu ji, trijų karalių motina, būtų mirusi net ir bevaikė ir, svarbiausia, nesurengusi tų nelemtų „vestuvių", bet palikusi ateinančioms kartoms tik šakutę ir špinatų patiekalus, argi mes, palikuonys, neprisimintume jos švelniau?
Ištrauka iš : Hermann Bareiss – “Gyvenimo menas”
?
