Juodosios skylės neegzistuoja

Juodosios skylės – mokslinės fantastikos pagrindinis elementas. Daugelis žmonių mano, kad astronomai jas gali netiesiogiai stebėti. Tačiau, pasak Lawrence Livermore nacionalinėje laboratorijoje (JAV) dirbančio fiziko, šie gigantiški erdvėlaikio trūkiai neegzistuoja ir negali egzistuoti. Prieš keletą metų stebint galaktikų judėjimą paaiškėjo, kad apie 70 proc. Visatos turėtų sudaryti keista ir iki šiol neaptikta „tamsioji energija“, dėl kurios Visatos plėtimasis greitėja.

George‘as Chapline‘as mano, kad masyvių žvaigždžių kolapsas, kurio metu, kaip buvo manoma, susidaro juodosios skylės, iš tikrųjų yra žvaigždžių, sudarytų iš tamsiosios energijos, susiformavimo priežastis. „Beveik neabejotina, kad juodosios skylės neegzistuoja“, - tvirtina mokslininkas.

Juodosios skylės – vienas iš garsiausių dalykų, prognozuotų Alberto Einšteino bendrosios reliatyvumo teorijos, kuri gravitaciją aiškina kaip erdvėlaiko iškraipymą dėl masyvių objektų poveikio. Teorija teigia, kad žūvant pakankamai masyviai žvaigždei ji dėl savo pačios gravitacijos susitraukia į tašką.

Tačiau A.Einšteinas netikėjo juodųjų skylių egzistavimu, sakė G.Chapline‘as. „Deja, jis negalėjo paaiškinti kodėl“. Šią problemą gali padėti paaiškinti kita revoliucinė dvidešimtojo amžiaus fizikos teorija, prie kurios formulavimo taip pat prisidėjo A.Einšteinas: kvantinė mechanika.

Bendrojoje reliatyvumo teorijoje nėra tokios sąvokos, kaip „universalus laikas“, verčiantis visus laikrodžius visose vietose judėti vienodu greičiu. Pagal šią teoriją laikas skirtingose vietose bėga skirtingu greičiu. Tačiau kvantinė mechanika, aiškinanti pačių mažiausių dalelių fizikos reiškinius, yra prasminga tik tuo atveju, jei laikas yra universalus. Jei taip nėra – kvantinės mechanikos lygtys nebetenka prasmės.

Tai yra ypatingai svarbu ties juodųjų skylių riba, dar vadinama įvykių horizontu. Stebėtojui iš toli atrodo, kad ten laikas stovi. Jei kas iš toli stebėtų kaip į juodąją skylę krenta kosminis laivas, tai atrodytų, kad šis laivas amžiams užstrigo ties įvykių horizontu, o laive esantiems astronautams atrodytų, kad jų kritimas tebesitęsia. „Bendroji reliatyvumo teorija teigia, kad įvykių horizonte niekas nevyksta“, - sakė G.Chapline‘as.

Tačiau dar 1975 metais fizikai pareiškė, kad įvykių horizonte dedasi keisti dalykai: materija, paklūstanti kvantinės mechanikos dėsniams, tampa hiperjautria nežymiems trukdymams. „Šie teiginiai buvo greitai užmiršti, nes prieštaravo bendrosios reliatyvumo teorijos prognozėms. Tačiau iš tikrųjų tai buvo visiškai teisingi teiginiai“, - sakė mokslininkas.

Pasak fiziko, šis keistas elgesys yra erdvėlaikio „kvantinės fazės kitimo“ požymis. G.Chapline‘as mano, kad žvaigždės besitraukdamos neformuoja juodųjų skylių. Iš tikrųjų erdvėlaikis žvaigždės viduje prisipildo tamsiosios energijos, pasižyminčios keistomis gravitacinėmis savybėmis.

Tamsiosios energijos žvaigždės išorėje ji elgiasi panašiai kaip teorinė juodoji skylė, t.y., sukelia didžiulę gravitacinę trauką. Tačiau viduje „neigiama“ tamsiosios energijos gravitacija gali priversti materiją vėl šokti lauk.

Jei tamsiosios energijos žvaigždė yra pakankamai didelė, tai visi iš jos išmesti elektronai bus pakeisti į pozitronus, kurie anihiliuojasi sąveikaudami su kitais elektronais, o proceso metu išskiriama didelės energijos spinduliuotė, prognozuoja fizikas. Tai, jo teigimu, gali paaiškinti spinduliavimą, sklindantį iš mūsų galaktikos centro. Anksčiau buvo manoma, kad tai – didžiulės juodosios skylės požymis.

Mokslininkas taip pat mano, kad Visata gali būti pilna „pirmykščių“ tamsiosios energijos žvaigždžių, susiformavusių ne žvaigždėms besitraukiant, o dėl erdvėlaikio fliuktuacijų – panašiai vėstant dujoms spontaniškai kondensuojasi skysčio lašai. Tai galėtų būti kažkas tokio, kas pasižymėtų įprastai materijai būdingomis gravitacinėmis savybėmis, tačiau negalėtų būti matoma arba, kitaip tariant, tai būtų tamsioji materija.