Jau ne vieną dešimtmetį mokslininkai, rašytojai fantastai, daugelio teorijų autoriai bando įtikinti, kad esame sukurti ne šioje planetoje arba bent jau ne natūraliomis sąlygomis. Juk jeigu labiau įsigilini, akivaizdu, kad žmogus nuo savo gimimo visiškai neprisitaikęs gyventi Žemėje.
Daug abejonių
Jis – vienintelis padaras, kuris yra priverstas kuo nors rengtis. Nuo gamtos jis neapsaugotas nei tankia vilna, nei stora su riebalų sluoksniu, nei žvynais. Mūsų planetoje nėra tokio gyvūno, kuris būtų taip priklausomas nuo klimato sąlygų ir taip būtų jų pažeidžiamas kaip žmogus. Netekęs aprangos, didžiojoje planetos dalyje jis žūtų per labai trumpą laiką. Negalėjo mūsų Žemė, jeigu ji tikrai planeta gimdytoja, būti tokia negailestinga savo kūdikiui. Tai liudija visi jos likę kūriniai, kurie puikiai jaučiasi nuo Himalajų aukštybių iki vandenynų gilumų.
Jeigu tikėtume Darvinu ir jo teorijos pasekėjais, artimiausi mums gyvūnai yra primatai. Tačiau jiems viskas kitaip. Ne taip kaip žmonėms. Šimpanzės nėštumas – 7 mėn., gorilos – 9,5 mėn. Jos pagimdo vos dviejų kilogramų vaikus, bet jie išnešioti, po kelių dienų jau būna judrūs, bando savimi pasirūpinti. O žmogaus kūdikiai? Šimpanzės patelė tampa suaugusi 8, o patinas – 10 metų. Ar reikia rašyti, kokie „suaugę“ yra tokio amžiaus homo sapiens?
Jei netinka šitokios abejonės, pereikime prie matematikų išvadų. Analizuodami situaciją, jie padarė netikėtą išvadą: jeigu Žemės traukos jėga būtų tik 0,6 dabartinės, tai žmogus, panašiai kaip katė ar šuo, galėtų kristi, griūti į valias nesusižeisdamas, o ką jau kalbėti apie kokius nors kaulų lūžius. Ar ne todėl žmogaus kūdikiai taip kenčia, verkia, būna kaprizingi, serga? Jiems nejauku, sunku, nepatogu planetoje, kur tokia trauka ir toks svoris. Vadinasi, gimtojoje planetoje, iš kurios kadaise atsikėlė mūsų protėviai, traukos jėga buvo gerokai mažesnė – vos 0,6 dabartinės?
Svetimas pasaulis
Šis pasaulis mums aiškiai per svetimas: ne čia mes atsiradome, ne čia formavomės ir ne čia įgijome galingą mąstymo aparatą, kuris, kaip tvirtina mokslininkai, tepanaudojamas vos dešimtadaliu. Na, negali būti nei ponas Dievas, nei mama Gamta tokie neracionalūs, tokie išlaidūs, kad apdovanotų žmogų protu, kuriuo jis sugeba pasinaudoti tokiu neįtikėtinai mažu naudingumo koeficientu. Galbūt, kitomis sąlygomis, būdingoms mūsų natūraliai, įgimtai aplinkai, žmonija sugebėtų daug efektyviau pasinaudoti savo proto galimybėmis, o pats gyvenimas taptų daug spalvingesnis, sudėtingesnis, turtingesnis? Matyt, ne šiaip sau ateiviai, humanoidai – kaip norite, taip juos vadinkite – skiriasi nuo žmonių būtent savo mąstymo platumu, pažinimu, nes jų evoliucija nebuvo persodinta į mažiau derlingą ir svetimą dirvą.
24 valandų ritmas
Kas dar kelia abejonių dėl žmonijos gimtinės? 24 valandų ritmas. Jis įgimtas visiems be išimties planetos gyvūnams. Įkišk kokį nors gaidį (tiesiogine prasme) į rūsį ar į požemį, jis kaip laikrodis giedos taip, tarsi prieš akis matytų saulės patekėjimą ir saulėlydį. Visiems šios žemės padarams tai natūralu. Jų biologiniai laikrodžiai, nuo gimimo suderinti su planetos ritmais, niekada nesutrinka. Su žmogum viskas kitaip! Nematydamas dienos šviesos, neturėdamas laikrodžio, jis ima gyventi visiškai kitokiu grafiku, ir tai patvirtina šimtai bandymų.
Vienas iš garsiausių ir labiausiai aprašytų yra prancūzų speleologo Mišelio Sifro (Michael Siffre) eksperimentas. 1972 m. Techaso valstijoje, JAV, jis nusileido giliai po žeme ir pusei metų izoliavo save nuo išorinio pasaulio, stebėjo savo pojūčius. Para tyrinėtojui baigiantis eksperimentui pailgėjo iki 24,8 valandos. Jam atrodė, kad oloje išbuvo 151 parą, o iš tikrųjų buvo praėjusios 179. Pagal kitus bandymus, iš kurių nemažai atliko NASA, kai kurių dalyvių para „užsitęsdavo“ dar ilgiau. Kodėl? Ar ne todėl, kad žmogaus biologinis laikrodis dirba pagal ritmą ne šios, o tos planetos, kurioje jis gavo pradinį impulsą gyvybei?
Planeta X
Ar sužinos kada nors žmonija, kur yra tikroji jos gimtinė, kurioje visi gyvybiniai parametrai atitinta biologinę ir psichinę žmogaus esmę, kurioje jie gali būti natūralūs ir savimi, kur jų gyvenimo ciklas nebūtų apribotas 70-80 metų, o tęstųsi gerokai ilgiau ir produktyviau?
Labai daug klausimų ir mažai atsakymų. O tuo tarpu kažkur neaprėpiamuose visatos toliuose sukasi planeta X, iš kurios nuo neatmenamų laikų pagal religijos hipotezes buvo išvyti Adomas ir Ieva. Pagal tai, kas rašyta, jos traukos jėga turi būti vos ne daugiau nei perpus mažesnė negu Žemės, tankumas ir sudėtis panašus, t.y. turi būti daug vandens. Apsisukimo aplink savo ašį periodas – beveik 30 valandų. Joje negali būti metų kaitos, nes nėra sukimosi aplink savo ašį pasvirimo kampo.
Magnetinių audrų, slėgių skirtumų ten taip pat negali būti. Ten šiltas, minkštas klimatas, ten visko gausu, ten nereikia rūpintis duona kasdienine, o galima visą save skirti kūrybai, tai ir sukūrė iki šiol neregėtą savo galia mąstymo aparatą. Ten būtent ir yra Rojus, kurio taip ilgisi mūsų genetinė atmintis.
Ir jeigu iš tiesų tas Rojus kur nors kosmoso gelmėse, būtų labai keista, jeigu mūsų proto broliai kartkartėmis mūsų neaplankytų, nepasidomėtų, kaip laikosi jų giminaičiai. Taigi NSO – ne jokie ten neatpažinti objektai, ne paslaptingasis gamtos fenomenas, o mūsų svečiai arba giminaičiai iš tolimosios planetos X.
Kosmoso zoologijos sodas
Nors gal ir ne giminaičiai. O jeigu iš tikrųjų mūsų nuodėmingoji, mūsų itin daug kančių patyrusi civilizacija – visai ne Dievo kūrybos šedevras, o priešingai – koks nors nukrypimas nuo bendros kosmoso evoliucijos linijos? O jeigu Žemė – ne Biblijoje vaizduotas rojus, o kosmoso kalėjimas evoliucijos posūniams ir podukroms, išbrokuoto klono draustinis bendros pažangos kelyje? Nesupykite. Panašūs ne itin patrauklūs kosmoso evoliucijos variantai taip pat svarstomi mokslo sluoksniuose. Šis požiūris netgi turi savo pavadinimą – „kosmoso zoologijos sodo“ koncepcija. Labai nesinorėtų, kad taip būtų. Tačiau bent jau kai kurie praeities kontaktai su ateiviais iš kosmoso įrodo būtent tai.
Palyginę įvairių rasių ir tautų atstovų genomą tyrinėtojai padarė išvadą, kad maždaug penktadalis žmonių – ateivių iš kitų planetų palikuonys. Jų genome buvo aptikti „svetimkūniai“ genai, kurių neturi likusi žmonių dalis. Visiškai realu, kad atvykėliai iš kitų planetų imdavo ir „pasilinksmindavo“ su vietos faunos atstovėmis žemietėmis. Prisiminkime kad ir „išdykėlį“ graikų dievą Dzeusą, viliojusį merginas ir laisčiusį savo sėklą į visas puses. Tai vienas iš variantų.
Bet vėlgi peršasi ne labai malonios mintys, nes gali būti ir taip, kad esame paprasčiausios laboratorinės pelytės. Atleisk, pone Dieve, kad suabejojau, jog tu mus sukūrei. Bet juk gali būti, kad kažkas atskrido, kažkas surado arba atsigabeno į save panašias būtybes ir ėmė savo nuožiūra kaitalioti jų genus, eksperimentuoti, kas iš to išeis.
Naujų veislių bumas
Tai ne juokai. Dar 1982 m. visų gerbiamas daktaras, vienas iš Nobelio premijos laureatų už DNR struktūros atradimą, Frensis Krikas (Francis Crick) išsakė drąsią nuomonę, kad gyvybės sėklą Žemėje galėjo pasėti „panašios į mus būtybės“, kurių laivas atvyko iš kokios nors tolimos planetos.
Ir tam niekas neprieštarauja. Iš visų gyvūnų rūšių tik žmogus turi tokią didžiulę veislės (atsiprašau, - V.G.) įvairovę. Galima ginčytis kiek tik nori, tačiau juk nėra, pavyzdžiui, gorilų juodaodžių, gorilų baltaodžių ir gorilų, turinčių mongolų bruožų. Ar nepanašu, kad mus, žmones, kažkas kitados „prisijaukino“ ir pradėjo mus valdyti, išvesti naujas veisles, taip kaip dabar darome mes, padėdami gamtai kurti vis naujas kačių ar šunų veisles?
Pavyzdžiui, Bredas Staigeris (Bred Stiger) savo knygoje „Žvaigždžių dievai. Kosminiai klonavimo meistrai“ atkreipia dėmesį į tą neįtikėtiną greitį, kuriuo evoliucionavo mūsų smegenys per pastaruosius 500 tūkst. metų. Jeigu visi primatai buvo vienose starto pozicijose prieš 3-5 mln. metų, kodėl būtent žmonės ėmė taip ryškiai vyrauti, aplenkdami visus kitus? Juk dabar savo apimtimi žmogaus smegenys tris kartus viršija gorilos. Jos turi 10 mlrd. neuronų, t.y. 10 kartų daugiau nei turi šimpanzės. Žmogaus protiniai sugebėjimai šimtą kartų viršija bet kokios beždžionės sugebėjimus, ir jos kažkodėl visiškai nesiruošia mūsų pasivyti, neįvyksta nei protinis, nei kitoks šuolis į naują lygį. Nepaisant šimtų ir tūkstančių bandymų, visiškai neatrodo, kad intensyvūs mokymai bent kiek būtų pakėlę beždžionių intelektą.
Paklausykime dabartinių antropologų ir paleontologų. Jų nuomonė vieninga: evoliucija yra labai lėtas, monotoniškas procesas, ir nė viena gyvūnų rūšis, išskyrus žmones, per pastaruosius 5 mln. metų nepatyrė jokių staigių ar netikėtų pokyčių. Visa žmonija kokybiškai nesikeitė 900 tūkst. metų, ir tik per pastaruosius 15 tūkst. metų homo sapiens smegenys netikėtai pasikeitė taip, kad tapo įmanoma įkurti civilizaciją. Tai ar labai jau eretiška mintis, kad žmonija savo evoliucijos kelyje gavo kokią nors pagalbą iš šalies?
Ar žmoniją labai pažemins žinia, kad egzistuoja kita, labiau išsivysčius, civilizacija – ne Žemės genų inžinieriai? Ar mes pradėsime mažiau save gerbti, jeigu sužinosime, kad iki mūsų Žemėje gyveno kitų žmonių rūšių – eksperimentinių, dirbtinai sukurtų? Kodėl tik žmonių moterys patiria tokias klaikias kančias gimdydamos kūdikius? Kodėl Viešpats prakeikė pramotę Ievą, suteikdamas jai gimdymo skausmą? Gal todėl, kad anksčiau gimdavome paprasčiausiuose mėgintuvėliuose, nuostabiuose nežemiškos laboratorijos soduose.
O jeigu taip, kur tada mums ieškoti paslaptingosios planetos X?
Žvilgsniai krypsta į Sirijų
Vakarų Afrikos dogonų genties, gyvenančios prie Nigerio upės, mitologijoje yra nedviprasmiškai nurodoma, kad jų protėviai atvyko iš Sirijaus žvaigždžių sistemos. Ši pirmykštė tauta kas 50 metų itin triukšmingai ir puošniai sutinka Nuostabios žvaigždės Sigujos (taip dogonai vadina Sirijų) šventę. Remiantis jų pasakojimais, būtent per 50 metų Sirijus pasisuka aplink kitą, „nematomą“, žvaigždę. Genties vado teigimu, ji labai maža, bet jos tankumas toks, kad „jei susirinktų visi žmonės, jie vistiek negalėtų pakelti ir mažiausio jos gabalėlio“. Be to, šalia jų dar egzistuoja ir trečioji žvaigždė.
Ką apie tai kalba mokslas? Tiesą sakant, iki XIX a. iš viso niekas, išskyrus dogonus, nežinojo, kad šalia Sirijaus A egzistuoja ir Sirijus B. Sirijus B tapo pirmąją oficialiai užfiksuota „baltąja nykštuke“, ir ji sudaryta iš medžiagos, 60 000 kartų sunkesnės už vandenį! Kai pakeliame ranka stiklinę gyvsidabrio, mus nustebina jos didelis svoris: ji sveria apie 3 kg. Bet ką pasakytume apie stiklinę medžiagos, sveriančios 12 t, kuriai pervežti reikalinga geležinkelio platforma? Skamba absurdiškai, bet tai yra vienas iš naujausios astronomijos atradimų, kuris patvirtina dogonų vado žodžius.
Iš kur Afrikos tautelė apie tai sužinojo? Mažiausiai įtikinama ir labiausiai paplitusi versija – paleokontaktas, kad Žemę kadaise aplankė ateiviai iš Sirijaus. Pats genties vadas tvirtina, kad šias žinias perdavė dievas, vardu Nomas (Nommo), nusileidęs iš dangaus keistu aparatu. Tai patvirtina ne tik dogonų mitai, bet ir šumerų padavimai apie anunakus – dievus, nusileidusius iš Nibiru planetos, majų ir actekų legendos, Indijos brahmanų pasakojimai. Tuo paaiškinamas ir Sirijaus garbinimo kultas Senovės Egipte. Neatmetama netgi ir tokia versija, kad pats Sirijus kadaise buvo netoli Saulės, sudarydamas (tai neprieštarauja kosmoso mechanikos dėsniams) su ja dviejų žvaigždžių sistemą, ir tik paskui nukeliavo į dabartinę vietą galaktikoje.
Artėja Nibiru
Galime prisiminti ir šumerus – nepaprastai gretai suklestėjusią civilizaciją. Remiantis jos išlikusiais tekstais, Saulės sistemoje egzistuoja dar viena planeta – Nibiru, kuri yra didesnė už Žemę 3-4 kartus. Jie taip pat įsitikinę, kad ten gyvenantys dievai, kuriuos jie vadino anunakais, padovanojo žmonėms gyvybę. Amerikiečių mokslininkas Alanas Elfordas (Alan Elford) tvirtina, kad šioje planetoje jau 300 metų egzistuoja itin išsivysčiusi civilizacija.
Nibiru turi labai ištęstą sukimosi aplink Saulę trajektoriją, todėl apsisuka aplink ją kartą per 3600 metų. Šumerai turi ne tik rašytinius tekstus, patvirtinančius Nibiru egzistavimą, bet ir daugybę apvalaus disko su dviem dideliais sparnais vaizdų. Šį simbolį – sparnuotą diską – tūkstančius metų garbino asirai, babiloniečiai, egiptiečiai ir daugelis kitų tautų. Senovės išminčiai tikėjo, kad būtent iš tokio aparato mūsų planetą pirmą kartą aplankė Nibiru gyventojai, kad čia išgautų jų planetai reikalingo aukso. Manoma, kad būtent auksui išgauti ir buvo sukurti žmonės. Gal...
1976 m. pasirodė tam skirta Zacharijaus Sičino (Zecharia Sitchin) knyga „12 planeta“, ir ji sukėlė itin daug ginčų tarp mokslo vyrų. Mokslininkų teigimu, ši planeta vėl artėja prie Žemės ir jau yra matoma plika akimi. Jos artėjimas susijęs su vandenynų atšilimu, ugnikalnių suaktyvėjimu, galimais potvyniais ir kitais kataklizmais. Bet tai jau kita tema, kurią panagrinėsime artimiausiuose „Pastogės“ numeriuose.
Tokių užuominų apie dirbtinį žmogaus sukūrimą gausu ne tik daugelio tautų mituose, legendose, bet ir pačioje Biblijoje. Vadinkime jas nuo žolelių apsvaigusių žynių ar prisigėrusių šamanų klejonėmis, tačiau stebina tai, kad visus šiuos mitus sieja ypatinga misija, dėl kurios dievai atvyko į Žemę, - kad sukurtų ir apgyvendintų mūsų planetoje protingas būtybes.
Kad ir kaip ten būtų, ši paslaptis, kad mes ir iš kur mes, iki šiol neatskleista, deja, ja domisi tik pavieniai entuziastai.
.
yra dar vienas faktas delko mes issivysteme ne is gyvunu (pvz bezdziones ) nes paziurekit visur vyriska lytis dominuoja gyvunu pasaulyje : bezdziones, lokiai,povai,ivairus vabdziai etc . vyriska lytis yra dailioji lytis,o zmoniu presingai - moteriskoji yra dailioji lytis... tai irodo kad mes ne is gyvunu o is kazko kito 
