Stanfordo „kalėjimo“ eksperimentas
Stanfordo universitete Jungtinėse Valstijose buvo vykdomi unikalūs psichologiniai eksperimentai. Mokslininkai siekė išsiaiškinti, kaip žmogų paveikia įkalinimas, kokį poveikį darbas su įkalintaisiais turi kalėjimo darbuotojams. Eksperimentas buvo vykdomas 1971 metais, kai psichologas Philipas Zimbardas surinko specialią tyrėjų komandą Stanfordo universitete.
Mokslininkai atrinko universiteto studentus, kurie, patys nežinodami, kas bus su jais vykdoma, savanoriškai sutiko dalyvauti eksperimentuose. Buvo sukurtas dirbtinės kalėjimo patalpos universiteto psichologijos fakulteto teritorijoje, į kurias uždarė minėtus studentus, prieš tai suskirstę juos į kalinius ir kalėjimo prižiūrėtojus.
„Kaliniai“ ir „prižiūrėtojai“ pakankamai greitai įsijautė į savo vaidmenis, ir jau netrukus eksperimentas tapo nevaldomas. Kasdieninis studentų tarpusavio bendravimas virto pavojingomis ir psichologiškai traumuojančiomis situacijomis. Trečdalio „prižiūrėtojų“ elgesyje buvo užfiksuotos sadizmo tendencijos. Tuo tarpu dalis kalinių buvo psichologiškai traumuoti. Galiausiai pats Ph. Zimbardas suprato, kad eksperimento dalyvių elgesys tapo per daug pavojingas, ir sustabdė eksperimentą.
Monstro tyrimas
Vadinamasis Monstro tyrimas („The Monster Study“) buvo 1939 metais Ajovos valstijoje JAV atliktas tyrimas su 22 našlaičiais. Eksperimentą sumanęs Wendellis Johnsonas išrinko vieną iš savo studenčių Mary Tudor ir davė jai nurodymus atlikti tyrimą. M. Tudor padalijo vaikus į dvi grupes. Pirmosios grupės atstovams ji pradėjo aiškinti, kad jų kalbėjimas yra puikus, girdama tai, kaip jie kalba. Tuo tarpu antrai grupei nuolat buvo aiškinama, kad jų kalbėjimas turi daug ydų, pažymėdama jų kalbos trūkumus ir vadindama juos mikčiais.
Dauguma antrosios grupės našlaičių patyrė didžiules psichologines traumas ir iš tiesų įgavo kalbos problemų, kurios kankino juos visą likusį gyvenimą. W. Johnsono kolegos buvo šokiruoti, kai sužinojo, kad tyrėjas savo teorijas nusprendė pagrįsti tokiu nežmonišku būdu. Ilgą laiką pakvaišusio mokslininko-monstro eksperimentai buvo laikomi paslaptyje. Ajovos universitetas oficialiai atsiprašė už šiuos eksperimentus tik 2001 metais.
Projektas 4.1
„Projektas 4.1“ – taip buvo pavadintas medicininis tyrimas, vykdytas Jungtinių Valstijų su Maršalo salų gyventojais, kurie buvo paveikti radioaktyvių atliekų iš 1954 metais vykdyto branduolinio bandymo Bikini Atole.
Per pirmąjį dešimtmetį po šio bandymo vietovėje padaugėjo persileidimų, nemažai kūdikių gimdavo negyvi. Vietiniai vaikai pradėjo kentėti nuo įvairių sveikatos sutrikimų, nors jokio konkretaus susirgimų šablono pastebėta nebuvo.
Bėgant laikui, neigiamos pasekmės tapo vis labiau matomos, itin išaugo susirgimų vėžiu ir kitomis ligomis. Tik vėliau buvo galutinai suvokta, kad Maršalo salų gyventojai amerikiečių buvo paprasčiausiai išnaudojami kaip bandomieji triušiai, siekiant išsiaiškinti, kaip radiacija veikia žmogaus organizmą.
Projektas MKULTRA
Projektas MKULTRA, dar žinomas kaip MK-ULTRA, buvo CŽV eksperimentas, vykdytas nuo šeštojo dešimtmečio pradžios iki septintojo dešimtmečio pabaigos. Bandymais buvo siekiama sukurti sąmonės kontrolės metodus. Egzistuoja daugybė įrodymų, kad bandymuose buvo naudojamos įvairios narkotinės medžiagos, buvo bandoma įvairiais neetiškais būdais manipuliuoti žmonių pasąmone ir paveikti žmogaus smegenis.
Eksperimentų metu narkotikai buvo bandomi su prostitutėmis, psichine negalią turinčiais žmonėmis ir netgi pačios CŽV darbuotojais. Eksperimento dalyviai apie tai informuoti nebuvo, jie būdavo slaptai filmuojami, kad vėliau būtų galima išnagrinėti narkotikų poveikį.
1973 metais CŽV direktorius Richardas Helmsas įsakė sunaikinti visus MKULTRA tyrimo duomenis. Dėl šios priežasties apie eksperimentus ir jų baigtį daugiau nieko nežinoma.
Kastravimai Pietų Afrikoje
Pietų Afrikos Apartheido kariuomenė aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose vertė baltuosius netradicinės seksualinės orientacijos karius atlikti lyties keitimo operacijas, vykdė chemines kastracijas, žalodavo elektrošoku ir vykdė kitus neetiškus medicininius eksperimentus. Nors tikslių duomenų nėra, manoma, kad Apartheido chirurgai sužalojo mažiausiai 900 žmonių.
Kai kariuomenės psichiatrai identifikuodavo homoseksualus, jie tuojau pat buvo išsiunčiami į psichiatrines ligonines, kuriose ir būdavo atliekami įvairūs bandymai.
Eksperimentai Šiaurės Korėjoje
Ne kartą buvo pranešta, kad Šiaurės Korėjoje su žmonėmis vykdomi įvairūs bandymai, kurie lyginami su nacių ir japonų vykdytais eksperimentais su žmonėmis Antrojo pasaulinio karo metu. Tiesa, pačios Šiaurės Korėjos atstovai šiuos pranešimus neigia, tikindami, kad jų šalyje kaliniai yra laikomi žmoniškomis sąlygomis.
Vis dėlto viena buvusi Šiaurės Korėjos kalinė, pabėgusi iš šalies, pasakoja, kaip kalėjimo prižiūrėtojai išrinko 50 sveikų moterų, kurioms buvo duotas užnuodytas maistas. Visos moterys po keliasdešimties minučių mirė. Atsisakius valgyti duotą maistą, buvo grasinama nužudyti jų šeimas.
Kwon Hyokas, dar vienas buvęs kalinys, pasakoja apie kalėjimuose įrengtas laboratorijas, kuriose su kaliniais išbandomos nuodingos dujos, vykdomi kraujo eksperimentai. Dažniausiai eksperimentams panaudojama iš karto visa konkreti šeima. Kwon Hyokas savo akimis matė, kaip šeima buvo uždaryta į specialią kamerą, į kurią buvo prileista nuodingų dujų, o mokslininkai stebėjo, kaip jie reaguos į jas, kol galiausiai mirs.
Slaptosios sovietų labaratorijos
Sovietų slaptųjų tarnybų laboratorijoje, žinomoje kaip „Laboratorija 1“, „Laboratorija 12“, buvo vykdomi nuodingų medžiagų tyrimai. Joje su Gulagų kaliniais buvo bandomi įvairūs nuodai, tarp kurių buvo dujos ir daugelis kitų. Žmonių nebuvo gailimasi, juk jie buvo vadinamieji „žmonių priešai“. Mokslininkų tikslas buvo surasti idealų nuodą, tai yrą beskonį, bekvapį chemikalą, kuris nepaliktų pėdsakų.
Be eilinių tyrimų laboratorijoje buvo vykdomos ir žmonių egzekucijos.
Taskigio ir Gvatemalos eksperimentai
JAV prezidentui teko atsiprašyti už prieš 60 metų Gvatemaloje amerikiečių vykdytus siaubingus medicininius tyrimus, kurie žiaurumu nenusileido „mirties angelu“ vadinamo nacių gydytojo Josefo Mengele eksperimentams. Anksčiau JAV viešosios sveikatos tarnyba Gvatemaloje tyčia užkretė žmones sifiliu „eksperimento“ metu, skirto naujų vaistų paieškai.
Praėjus 63 metams po Gvatemalos eksperimentų, JAV istorikė Susan Reverby peržvelgė archyvinius medicinos dokumentus iš penktojo praeito amžiaus dešimtmečio. S. Reverby buvo bebaigianti savo paskutiniąją užduotį dvidešimties metų trukmės medicininių eksperimentų studijose. Šimtai juodaodžių vyrų, kuriems buvo diagnozuotas vėlyvos stadijos sifilis, nebuvo gydomi, nors penicilinas jau buvo išrastas. Tokiu būdu buvo siekiama ištirti sifilio pasekmes. Tai paaiškėjo, kai S. Reverby pamatė Thomaso Parrano, nuo 1936 iki 1948 buvusio chirurgu ir generolu, popierius. Šis siaubingas eksperimentas vyko JAV teritorijoje, Taskigio mieste. Tuo metu apie eksperimentus Gvatemaloje dar nebuvo žinoma.
S. Reverby pasakoja, kad ji beveik dvidešimt metų siekė įrodyti, kad Taskigyje JAV medikai neinfekavo žmonių sifiliu tyčia. Tačiau Gvatemalos atveju tai nebuvo tiesa. Gvatemaloje JAV vyriausybės medicinos tarnyba tyčia sifiliu infekavo 427 vyrus ir moteris, kalinius ir žmones su protine negalia.
Dėl šių amerikiečių vykdytų eksperimentų mirė mažiausiai 83 žmonės. Dabartinis Nacionalinio sveikatos instituto vadovas Francisas Collinsas Gvatemalos eksperimentus vadina „tamsiu puslapiu medicinos istorijoje“.
„Unit 731“
„Unit 731“ buvo specialus biologinių ir cheminių tyrimų centras, kuriame japonai nuo 1937 iki 1945 metų vykdė vienus žiauriausių karo nusikaltimų.
Šioje laboratorijoje su žmonėmis buvo vykdomi vivisekcijos bandymai, tai yra žmones operavo gyvus ir sąmoningus. Tarp bandymų objektų buvo ir nėščių moterų, neįgalių karo belaisvių. Žmonėms būdavo nupjaunamos kūno dalys, o vėliau prisiuvamos prie kitos kūno vietos. Kitiems kaliniams būdavo užšaldomos kūno vietos, o vėliau stebima, kaip formuojasi gangrenos.
Su žmonėmis čia buvo išbandomas ir naujų granatų ir kitų sprogmenų poveikis, lytiškai plintančios ligos.
Nacių eksperimentai
Ir vis dėlto visi aukščiau išvardyti eksperimentai nublanksta prieš tyrimus su žmonėmis, kurie buvo vykdomi nacių Vokietijoje. Nacių eksperimentai palietė bene didžiausią žmonių skaičių. Jie buvo vykdomi daugelyje mirties ir koncentracijos stovyklų. Aušvice, vadovaujant Eduardui Wirthsui, kaliniai buvo naudojami bandymams, turėjusiems pagelbėti vokiečių kariams fronte.
Tačiau pagrindiniu „Mirties angelu“ tapo Josefas Mengele, kuris vykdė tyrimus, susijusius su nacių aukštesniosios rasės teorija. Po J. Mengele tyrimų gyvųjų beveik nebelikdavo. Tyrimų aukomis tapdavo žydai, čigonai, homoseksualai, karo belaisviai. J. Mengele vykdė daugybę genetinių tyrimų su dvyniais. Buvo bandomi ir įvairūs ginklai, nuodai, operavimo būdai. Žmonės buvo užkrečiami ligomis, infekcijomis.
