Įvairūs Straipsniukai

Darvino apdovanojimai

        

Standartinė HotMess » 2012 Spa 29, 21:50

Žmo­nių neat­sar­gu­mas – be­ri­bis. To­kią iš­va­dą pa­da­rė ame­ri­kie­čių psi­cho­lo­gai ir žur­na­lis­tai, ra­šan­tys apie ne­lai­min­gus at­si­ti­ki­mus. Ne vel­tui jie nu­spren­dė įsteig­ti tarp­tau­ti­nę pre­mi­ją už pa­čią kvai­liau­sią mir­tį. Pa­va­di­no ją Dar­vi­no var­du įsi­ti­ki­nę, kad leis­ti sau kvai­lai at­si­svei­kin­ti su gy­ve­ni­mu ga­li tik evo­liu­ci­nės at­ša­kos, ve­dan­čios į ak­la­vie­tę, at­sto­vai. Ar­tė­jant Vė­li­nių me­tui, ku­ris vi­siems aso­ci­juo­ja­si su ne­bū­ti­mi, nu­spren­dė­me pa­kal­bė­ti apie neįp­ras­tas ir šiek tiek ko­miš­kas ne­tek­čių prie­žas­tis.


Gam­ti­nin­ko gar­bei

Dar­vi­niš­kos pre­mi­jos me­ce­na­tas sa­vęs neatsk­lei­džia, ne­tgi pa­var­dę sle­pia. Yra ži­no­ma tik tai, kad gy­ve­na jis JAV, o jo var­das – Ven­dis. Ir kad už­siim­ti tra­gi­ko­miš­kų mir­ties prie­žas­čių ko­lek­cio­na­vi­mu nu­spren­dė dirb­da­mas Sten­for­do uni­ver­si­te­te. Už­sii­mi­nė­da­mas sau­gu­mo tech­ni­kos klau­si­mais Ven­dis įsi­ti­ki­no, kad vi­si per­spė­ji­mai sau­go­tis ug­nies, ne­sto­vė­ti po ka­ban­čiu svar­me­niu, kirs­ti gat­vę ne­leis­ti­no­je vie­to­je žmo­nių vi­siš­kai ne­vei­kia.

Jis nuė­jo sa­vo ke­liu, iš pra­džių iš­pla­ti­nęs in­ter­ne­te to­kio tu­ri­nio pa­reiš­ki­mą: „Gam­ti­nin­kas Čarl­zas Dar­vi­nas at­ra­do na­tū­ra­lio­sios at­ran­kos dės­nį, tei­gian­tį, kad iš­gy­ve­na la­biau­siai pri­si­tai­kiu­sie­ji. Šio dės­nio gar­bei mes kas­met įteik­si­me Dar­vi­no pre­mi­ją in­di­vi­dams, pa­dė­ju­siems dau­giau­sia pa­stan­gų tam, kad bū­tų pa­ge­rin­tas Že­mės gy­ven­to­jų ge­no­fon­das. Ap­do­va­no­si­me tuos, ku­rie su­nai­ki­no sa­ve pa­čiu kvai­liau­siu bū­du. Šis ap­do­va­no­ji­mas be­veik vi­sa­da bus įtei­kia­mas po mir­ties. To­kiu bū­du pa­gerb­si­me tuos, ku­rie ra­do ori­gi­na­liai idio­tiš­kų su­si­nai­ki­ni­mo bū­dų – pa­dė­jo pa­ša­lin­ti silp­ną­sias ge­no­fon­do pu­ses. Kan­di­da­tų pa­siau­ko­ji­mas ke­lia pa­gar­bą ir mes jo­kiu bū­du iš jų ne­si­juo­kia­me. Pel­ny­ti Dar­vi­no pre­mi­ją – di­de­lė gar­bė.“

Pir­mo­ji pub­li­kos reak­ci­ja, be abe­jo­nės, bu­vo pa­si­pik­ti­ni­mas – nuo­dė­mė šai­py­tis iš žmo­gaus ne­lai­mės, juo­lab iš mir­ties. Ta­čiau lai­kui bė­gant su­ma­ny­mas im­tas ver­tin­ti, nes tra­giš­kų, daž­nai ir tra­gi­ko­miš­kų at­ve­jų pa­mo­kos – aki­vaiz­džios. Da­bar­ti­nė Dar­vi­no pre­mi­jos ko­mi­si­ja – mi­li­jo­nai in­ter­ne­to nau­do­to­jų. Pa­čių kvai­liau­sių ir be­pras­miš­kiau­sių mir­čių is­to­ri­jos spaus­di­na­mos spe­cia­liuo­se tink­la­la­piuo­se ir bet ku­ris pa­gei­dau­jan­ty­sis, jas per­skai­tęs, ga­li bal­suo­ti. Taip kas­met iš­ren­ka­mas „ge­riau­sias“ Dar­vi­no pre­mi­jos lau­rea­tas.


Mir­tis už dy­ką

Pir­muo­ju Dar­vi­no pre­mi­jos lau­rea­tu yra ta­pęs 47-erių me­tų ame­ri­kie­tis Ke­nas Čarl­zas Bar­ge­ris iš JAV Šiau­rės Ka­ro­li­nos vals­ti­jos. Nak­tį jį pa­ža­di­no te­le­fo­no skam­bu­tis. Ap­si­mie­go­jęs Ke­nas vie­toj te­le­fo­no ra­ge­lio pa­čiu­po gre­ta gu­lė­ju­sį 38-ojo ka­lib­ro „Smit-Wes­son'ą“ ir pri­glau­dė prie au­sies. Re­vol­ve­ris iš­šo­vė.

Dvi­de­šimt ket­ve­rių me­tų va­dy­bi­nin­kas iš Flo­ri­dos iš­gar­sė­jo tuo, kad žu­vo au­to­ka­tast­ro­fo­je ne­to­li Lan­ta­no mies­to. Jo ma­ši­na įsi­rė­žė į stul­pą, ku­ris sto­vė­jo ant 95-osios ke­lio ski­ria­mo­sios juos­tos. Po­li­ci­jos ty­ri­mas išaiš­ki­no, jog tuo me­tu, kai ma­ši­na skrie­jo 130 km/val. grei­čiu, vai­ruo­to­jas su­si­do­mė­jęs skai­tė rin­ko­da­ros va­do­vė­lį.

Dar­vi­no pre­mi­ja bu­vo skir­ta ir ne­mo­ka­mų gė­ri­mų mė­gė­jui, ban­džiu­siam iš­kra­ty­ti neap­mo­kė­tą ko­ka­ko­los bu­te­lį iš au­to­ma­to. Au­to­ma­tas už­vir­to ant jo ir mir­ti­nai pri­spau­dė. Nuo to lai­ko žmo­nės, no­rin­tys vis­ko gau­ti ne­mo­ka­mai, uži­ma pir­mą­sias ei­lu­tes tarp Dar­vi­no pre­mi­jos lau­rea­tų.

Ang­li­jos Vilt­šį­ro gra­fys­tės gy­ven­to­jas la­bai mė­go so­lia­riu­mus, bet gai­lė­jo šiam ma­lo­nu­mui pi­ni­gų. Ke­tin­da­mas pa­si­le­pin­ti už dy­ką, nak­tį įsliūkino į vie­tos li­go­ni­nės pa­sta­tą ir nu­si­ren­gęs įsi­ropš­tė į apa­ra­tą, ku­rį pa­lai­kė dirb­ti­nio įde­gio įren­gi­niu. Pro­ce­dū­ra tę­sė­si 45 mi­nu­tes. De­ja, ne­lai­min­ga­sis ne­ži­no­jo, jog ši tech­ni­ka yra skir­ta nu­de­gi­mams gy­dy­ti ir mak­si­ma­lus bu­vi­mas jo­je sie­kia de­šimt se­kun­džių. Įde­gio mė­gė­jas čia iš­bu­vo tūks­tan­čius kar­tų il­giau... Gy­dy­to­jams sun­kiai pa­vy­ko iš­gel­bė­ti ne­lai­mė­lį, tai­gi į Dar­vi­no pre­mi­ją jis ga­lės pre­ten­duo­ti tik atei­ty­je, jei­gu dar la­biau pa­si­stengs.

O štai ne­mo­ka­mų ma­lo­nu­mų mė­gė­jui iš Egip­to bai­gė­si liūd­niau. Ban­dy­da­mas iš­veng­ti mo­kė­ji­mo už vie­na­me Kai­ro ba­re iš­ger­tus gė­ri­mus, jis įšo­ko į Ni­lą, ke­tin­da­mas pa­si­slėp­ti ki­ta­me kran­te. Ten jo, be­je, jau lau­kė po­li­ci­ja. De­ja, gė­ri­kas ne­su­ge­bė­jo per­plauk­ti upės ir nu­sken­do...


Varg­šai gel­bė­to­jai

Dar­vi­no pre­mi­ja yra su­lau­ku­si iš­syk še­še­to lau­rea­tų. Pie­tų Egip­to Naz­la­to kai­me nu­sken­do še­še­tas vals­tie­čių, ban­džiu­sių iš­trauk­ti į šu­li­nį įkri­tu­sį viš­čiu­ką. Pir­mas į šu­li­nį nu­si­lei­do aš­tuo­nio­lik­me­tis viš­čiu­ko šei­mi­nin­kas. Tik­riau­siai jis nu­sken­do po to, kai po­van­de­ni­nė tėk­mė įtrau­kė jį že­myn. Vė­liau į šu­li­nį pa­gel­bė­ti aš­tuo­nio­lik­me­čiui nu­si­lei­do jo se­suo ir du bro­liai, bet nė vie­nas iš jų ne­mo­kė­jo plauk­ti. Du vy­res­ni vals­tie­čiai taip pat nu­spren­dė pa­dė­ti, bet ir juos įtrau­kė į gy­lį po­van­de­ni­nės sro­vės. Vė­liau še­šių „gel­bė­to­jų“ kū­nai bu­vo iš­trauk­ti iš šu­li­nio. Ar ne per aukš­ta kai­na už plunks­nuo­tį? Be­je, viš­čiu­kas ir­gi bu­vo iš­trauk­tas. Jis vie­nin­te­lis li­ko gy­vas.


Di­dy­sis re­mon­tas

Sa­ko­ma, kad jei ne­mo­ki, tai ne­siimk. Tris­de­šimt­me­tis Džo­ze­fas Aa­ro­nas iš Flo­ri­dos bu­vo sun­kiai su­žeis­tas kulkos ske­veld­rų, ku­rią pa­ts pa­lei­do į sa­vo au­to­mo­bi­lio iš­me­ta­mą­jį vamz­dį. Ra­mon­tuo­jant ma­ši­ną, jam pri­rei­kė iš­gręž­ti šia­me vamz­dy­je sky­les. Ne­ras­da­mas dre­lės, vy­ras grie­bė­si pis­to­le­to.

Džeim­sas Barn­sas iš Mi­či­ga­no vals­ti­jos mi­rė ban­dy­da­mas pa­tai­sy­ti va­žiuo­jan­tį au­to­mo­bi­lį. Jis pa­pra­šė drau­go tru­pu­tė­lį pa­va­žiuo­ti ke­liu, kol pa­lįs po ma­ši­na ir pa­si­žiū­rės, koks vel­nias ten bil­da. Barn­sas už kaž­ko už­si­ka­bi­no marš­ki­niais ir bu­vo „už­vy­nio­tas“ ant kar­da­ni­nio ve­le­no.

Ki­tos is­to­ri­jos he­ro­jus Dar­vi­no pre­mi­jos ne­ga­vo, nes gy­dy­to­jams pa­si­se­kė su­rink­ti jį po ga­ba­lė­lį. Kai jis pa­pra­šė drau­di­mo, taip ap­ra­šė ne­lai­min­gą at­ve­jį: „Esu ra­di­jo mė­gė­jas – trum­pa­ban­gi­nin­kas. Tą die­ną dir­bau 25 met­rų aukš­ty­je, tai­sy­da­mas ra­di­jo įran­gą. Kai bai­giau dar­bą, pa­ste­bė­jau, kad per tą lai­ką ati­tem­piau į vir­šų 135 kg inst­ru­men­tų. Temp­ti vi­sa tai že­myn man ne­si­no­rė­jo, to­dėl paė­miau ne­di­de­lę sta­ti­nai­tę, pri­ri­šau prie jos vir­vę ir per­nė­riau ją per blo­ką, įreng­tą ra­di­jo stie­bo vir­šū­nė­je. Nu­si­lei­dęs že­myn, stip­riai pri­tvir­ti­nau vir­vę, vė­liau už­li­pau į vir­šų ir su­dė­jau inst­ru­men­tus į sta­ti­nai­tę. Vė­liau vėl nu­li­pau į apa­čią ir at­ri­šau vir­vę. Ke­ti­nau ja ma­ni­pu­liuo­ti pa­ma­žė­le, kad sta­ti­nai­tė lė­tai leis­tų­si že­myn. Ma­no nuo­sta­ba tuo me­tu, kai aš kaip strė­lė šo­viau į vir­šų, bu­vo to­kia di­de­lė, kad net ne­su­sip­ro­tė­jau pa­leis­ti vir­vės. Dvy­li­kos met­rų aukš­ty­je su­si­ly­gi­nau su sta­ti­nai­te, ku­ri grei­tai lei­do­si že­myn. Šiuo su­si­dū­ri­mu ir grin­džia­ma įski­lu­si kau­ko­lė ir su­lau­žy­tas rak­ti­kau­lis. Su­si­dū­ri­mas tik ne­žy­miai su­lė­ti­no ma­no ju­dė­ji­mą ir aš to­liau ki­lau į vir­šų tol, kol ma­no de­ši­nės ran­kos pirš­tai ne­bu­vo įtrauk­ti į blo­ko vi­du­rį. Lai­mė, šį­kart pa­si­ro­džiau pro­tin­ges­nis ir ne­pa­lei­dau vir­vės, ne­pai­sy­da­mas skaus­mo. Maž­daug tuo me­tu sta­ti­nai­tė at­si­tren­kė į že­mę ir jos dug­nas at­kri­to. Be inst­ru­men­tų ji svė­rė tik apie de­vy­nis ki­log­ra­mus. Tai­gi aš nu­skrie­jau že­myn ir pa­ke­liui vėl su­si­dū­riau su sta­ti­nai­te, su­si­lau­žy­da­mas blauz­das ir už­si­dirb­da­mas plėš­ti­nes žaiz­das ant ko­jų ir že­mu­ti­nė­je kū­no da­ly­je. Tie­sa, šis su­si­dū­ri­mas šiek tiek su­lė­ti­no ma­no kri­ti­mą, to­dėl kai aš nu­dri­bau ant inst­ru­men­tų krū­vos, be­veik ne­nu­ken­tė­jau, iš­sky­rus tris įski­lu­sius stu­bu­ro slanks­te­lius. De­ja, nu­kri­tęs pa­lei­dau iš ran­kų vir­vę ir sta­ti­nai­tė bumb­te­lė­jo man ant gal­vos.“

„Pat­rauk­li“ is­to­ri­ja ir su Los An­dže­lo gy­ven­to­ju, ku­ris vie­ną­syk nu­spren­dė su­si­re­mon­tuo­ti sa­vo na­mo sto­gą. Bū­da­mas at­sar­gus, pa­si­rū­pi­no al­pi­nis­tų įran­ga – ap­si­ri­šo vir­ve, ku­rios ki­tą ga­lą pri­tvir­ti­no prie au­to­mo­bi­lio. Vis­kas bū­tų bu­vę ge­rai, jei jis bū­tų per­spė­jęs žmo­ną, ku­ri kaip tik su­si­ruo­šė į par­duo­tu­vę. Varg­šas vy­riš­kis bu­vo nu­trauk­tas nuo sto­go ir nu­vilk­tas iki ar­ti­miau­sio pre­ky­bos cent­ro. Nu­ken­tė­ju­sį­jį pa­vy­ko iš­gel­bė­ti, ta­čiau is­to­ri­ja tuo ne­si­bai­gė. Vy­ro grį­ži­mo iš li­go­ni­nės pro­ga žmo­na nu­spren­dė su­reng­ti ne­di­de­lį va­ka­rė­lį. Prieš at­vyks­tant sve­čiams ji su­ma­nė už­pil­dy­ti vi­sus na­mie esan­čius žieb­tu­vė­lius de­giu skys­čiu. Ben­zi­nas – pa­vo­jin­gas da­ly­kas, to­dėl šį veiks­mą at­li­ko tua­le­to kam­ba­ry­je ties uni­ta­zu. Sup­ran­ta­ma, ne­tru­kus po to į tua­le­tą už­su­ko ne­lai­mė­lis vy­ras. Pa­to­giai įsi­tai­sęs, at­si­ver­tė mė­gia­mą žur­na­lą ir, kaip įpras­ta, į uni­ta­zą įme­tė nuo­rū­ką...

--------------------------------------

   

Vartotojo avataras

xytte

Įsijaučiantis
 
Pranešimai: 91

 1,835.00 Lt

Standartinė » 2012 Lap 01, 17:39

nu taaip.. Kai pagalvoji, kokių man durnų atsitikimų buvę.. O čia per tą kvailumą ir numirštą. Graudžiai juokinga.



Įvairūs Straipsniukai





 
Dabar prisijungę

Šiuo metu prisijungęs 1 narys :: 0 registruotų, 0 slaptų ir 1 svečias
Daugiausia vartotojų (555) buvo 2010 Bir 02, 09:13

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias