Bermudų trikampis

Kodėl Bermudų trikampis toks garsus? Kodėl jis vadinamas trikampiu, nors žemėlapiuose kartais piešiamas trapecijos formos? Kodėl jam suteiktas Bermudų, o ne Floridos, Bahamų ar Puerto Riko vardas? Juk Bermudai nėra šio trikampio centre, Bermudų salos sudaro tik vieną iš trijų trikampio viršūnių. O gal pavadinimas atsirado dėl to, kad daug katastrofų įvyko netoli Bermudų salų? O gal dėl to, kad žodis Bermudai gan išraiškingas ir skambus? O svarbiausia, ar tai iš tiesų pati paslaptingiausia ir pavojingiausia mūsų planetos vieta?

Netolimos praeities sensacija

Bermudų trikampį galima vadinti netolimos praeities sensacija. Manoma, kad prieš 60–70 metų apie jį nebuvo daug žinoma. Įvairių šaltinių duomenimis, Bermudų trikampio bumas prasidėjo apie 1964 m., kai pasirodė straipsnis „The Deadly Bermuda Triangle“. Tai nebuvo pirmas straipsnis apie Bermudus, buvo jų ir anksčiau, tačiau tie, ankstesnieji, didesnio dėmesio nesulaukė.
Kaip esminis lūžis minimi 1974 m., kai Charles Berlitzs išleido knygą „The Bermuda Triangle“. Knyga iškart tapo bestseleriu, manoma, jos tiražas buvo gerokai didesnis nei 20 milijonų. Šios knygos dėka Bermudų trikampis tapo milijonų žmonių domėjimosi objektu. Tačiau metais vėliau Amerikoje buvo išleista taip pat gerai žinoma, tik ne tokia populiari Larry Kusches knyga „The Bermuda Triangle Mystery — Solved“. Ji buvo tarsi atsakas Charles Berlitzs knygai. Larry Kusches Bermudų trikampio nemistifikavo, o stengėsi paneigti įvairias legendas ir mitus. Jis kur kas kruopščiau knaisiojosi po įvairiausius dokumentus ir išsiaiškino, kad kiti autoriai netiksliai pateikė faktus, o kai kurias katastrofų detales net prasimanė.
Nuo 1964 m. apie du dešimtmečius straipsniais apie „paslaptingą“, „pavojingą“, „mirtiną“, „prakeiktą“, „neištirtą“ Atlanto vandenyno zoną buvo „prifarširuoti“ ir žurnalai, ir laikraščiai. Nuo spaudos žurnalistų neatsiliko ir kino kronikų kūrėjai. Apie Bermudus buvo susukta keliasdešimt filmų. Tokį ažiotažą iš dalies galima suprasti: tais laikais Bermudų trikampyje paslaptingas katastrofas patyrė ne vienas didelis laivas ir keliolika didelių lėktuvų.

Trikampio geografija



Klasikinio Bermudų trikampio, kurio viršūnės yra ties Bermudų salomis, Puerto Riku ir Majamiu, plotas yra apie 1 mln. kvadratinių kilometrų. Tai gan didelė Atlanto vandenyno teritorija, pasižyminti savitais ypatumais. Daugelis mokslininkų teigia, kad Bermudų trikampio vandenyno dugno reljefas yra gerai ištyrinėtas. Žinoma net tai, kas yra po vandenyno dugnu kelių kilometrų gylyje. Taip yra todėl, kad šiose vietose buvo padaryta daug gręžinių ir atlikta šimtai geologinių tyrimų. Manoma, kad šia prasme Bermudų trikampis yra viena iš labiausiai ištyrinėtų pasaulio vandenynų vietų. Tačiau tai netrukdo kurti įvairias legendas ir tam iš dalies padeda pats Bermudų trikampis. Esmė ta, kad tai išties „sudėtingas“ Atlanto vandenyno rajonas, kuriame yra ir milžiniškų seklumų, ir beprotiškai didelių gylių. Tai regionas, kuriame povandeninių srovių sistema itin sudėtinga, o atmosferos srautų cirkuliacija labai paini. Norint gerai suvokti, kas tai yra Bermudų trikampis, reikėtų bent populiariai aprašyti šios vandenyno dalies dugno geografiją, susidarančias vandens sroves, atmosferos srautų judėjimą, Sargaso jūrą ir t .t., tačiau net paviršutiniam aprašui nepakaktų ir pusės A–ZET puslapių.


Incidentai ir aukos

Bermudų trikampio populiarumą didina katastrofos. Štai trys banginiai, ant kurių laikosi liūdna Bermudų šlovė:

1. Bermudų trikampyje paslaptingomis aplinkybėmis dingo neįtikėtinai daug lėktuvų ir laivų.
2. Laivai ir lėktuvai dingdavo netikėtai. Dažnai nei lėktuvų ekipažo, nei laivų komandos nariai nepranešdavo apie kokius nors gedimus ir nesiųsdavo pavojaus signalo.
3. Nepaisant visų pastangų, gana dažnai nei katastrofą patyrusių laivų, nei lėktuvų nuolaužos nebūdavo surastos.



To visiškai pakanka, norint, kad bet koks pasaulio kampelis pelnytų prakeiktojo vardą. Šios trys įvykių grupės — dažniausiai cituojami Bermudų trikampio incidentai, bet jokiu būdu ne patys paslaptingiausi. Prie paslaptingiausių galima būtų priskirti šiuos:

1. Kažkur vandenyne, Bermudų trikampyje, randamas sveikas, nepažeistas laivas, kuriame nėra nė vieno žmogaus.
2. Lėktuvas, kirtęs Bermudų trikampį, staiga trumpam praranda ryšį su Žeme, o vėliau paaiškėja, kad visų lėktuve esančių žmonių laikrodžiai vėluoja tiek pat minučių, kiek ir buvo nutrūkęs ryšys su Žeme.

Tokių ir kitokių paslaptingų įvykių yra ne vienas. Nors ir labai norėtume paneigti Bermudų trikampio fenomeną, vis tik reikia pripažinti, kad tai yra ta Atlanto vandenyno dalis, kurioje vyksta gana paslaptingi reiškiniai. Galbūt visa tai galima būtų paaiškinti unikaliomis gamtinėmis sąlygomis, o ne sieti su mistika? Deja, mokslas iki šiol negali paaiškinti, kas iš tikrųjų vyksta Bermudų trikampyje, nors atsakymo į šį klausimą ieško jau daug metų.


Kitas trikampis

Bermudų trikampis pasaulyje yra ne vienas. Jis turi savo antrininką kitoje Žemės rutulio pusėje, Ramiajame vandenyne. Ten taip pat yra milžiniška Ramiojo vandenyno akvatorija, vadinama Velnio jūra ir garsėjanti savo pavojingumu. Beje, kai kurie šaltiniai teigia, kad Velnio jūra taip pat yra trikampio formos ir išsidėsčiusi tiksliai kaip Bermudų trikampis. Tiesa, Bermudų trikampis yra garsesnis už Velnio jūrą, tačiau ne dėl to, kad jame įvyksta daugiau paslaptingų katastrofų. Tiesiog Bermudų trikampis yra prie pat JAV, todėl jis ir minimas dažniau.
Pabandykime panagrinėti kelias versijas, bandančias paaiškinti, kas vis dėlto vyksta tuose paslaptinguose regionuose.

1 versija. Kosmoso tunelis

Fantastiška versija. Pagal ją Bermudų trikampis ir Velnio jūra yra glaudžiai susijusios. Kadangi šios teritorijos yra priešingose Žemės rutulio pusėse, per jas Žemės centru neva eina savotiškas tunelis, kuris į Kosmosą atiduoda ar iš jo pasiima energiją. Bermudų trikampis ir Velnio jūra yra du šio tunelio galai. Jei tikėti šia teorija, tai laivus skandina ir lėktuvus pradangina kažkokia milžiniška energija, sklindanti iš Žemės į Kosmosą arba, atvirkščiai, atkeliaujanti į Žemę iš Kosmoso. Deja, tokio paaiškinimo negali patvirtinti joks mokslas, o ir šios versijos šalininkai nelabai gali papasakoti, kokiu būdu Kosmosas naikina laivus, lėktuvus ir žmones.
Lygiai taip pat sėkmingai galima būtų nagrinėti ir ateivių iš kosmoso, kurie grobia lėktuvus ir laivus, versiją, bet čia jos net neminėsiu, nes nesu matęs nė vieno ateivio ir nežinau, kaip jie atrodo.

2 versija. Amerikiečių eksperimentai

Ši versija, kurią labai mėgsta propaguoti senyvo amžiaus rusų rašytojėliai, teigia, kad Bermudų trikampis buvo slapto JAV ypatingo ginklo bandymų poligonas. Teigiama, kad prie slapto ginklo kūrimo prisidėjo ir A. Einšteinas bei K. Aljendė. Koks tai ginklas? Šios versijos autorių teigimu, tai buvo eksperimentai, turintys garantuoti Amerikos laivų ir lėktuvų nematomumą. Tuo tikslu aplink objektą (laivą arba lėktuvą) būdavo sudaromas įspūdingo dydžio elektromagnetinis burbulas, kuris turėjo suklaidinti radarus. Tačiau pradėję tyrimus amerikiečiai pamatė, kad laivą apskritai galima paversti nematomu, t. y. akimirksniu pernešti į kitą už kelių šimtų kilometrų esančią vietą. Toks reiškinys, kai daiktas akimirksniu perkeliamas iš vienos vietos į kitą, vadinamas teleportacija. Taigi jei tikėti šia versija, amerikiečiai jau seniai išmoko teleportacijos, tik visa tai laiko gilioje paslaptyje. Teigiama, kad jei laivą ar lėktuvą iš vienos vietos į kitą amerikiečiams pavykdavo perkelti, tai įgulos nariai teleportacijos neištverdavo — jie prarasdavo orientaciją, negalėdavo judėti, išprotėdavo. Aišku, ši versija taip pat iš fantastikos srities, bet užtat ji gali paaiškinti bet kokios katastrofos priežastį. Net ir tai, kur dingo keli šimtai litų, nuėjus į kelis barus.

3 versija. Magnetizmas

Bermudų trikampis yra viena iš dviejų vietų pasaulyje, kur kompaso rodyklė rodo tiksliai į šiaurę. Antroji vieta — netoli Japonijos esanti Velnio jūra. Visose kitose vandenynų vietose kompaso rodyklė rodo ne į geografinį Šiaurės polių, bet į magnetinį Šiaurės polių, kuris yra 900 km nuo geografinio poliaus. Kadangi poliai nesutampa, kai kuriose Žemės vietose kompaso rodyklė net 20 laipsnių kampu būna nukrypusi nuo geografinio Žemės poliaus. Prie Bermudų trikampyje esančios Floridos krantų kompaso rodyklė tiksliai rodo Šiaurės polių, nes žiūrint iš šios vietos magnetinis ir geografinis poliai yra vienoje linijoje. Keliaujant į rytus ir artėjant prie Bermudų salų, kompaso rodyklė nuo geografinio Šiaurės poliaus būna nukrypusi net 15 laipsnių. Ši versija galbūt ir paaiškina, kodėl pasiklydo reiso „Flight 9“ pilotai, tačiau nepaaiškina, kodėl skęsta laivai ir dingsta lėktuvai, kurių navigacijos priemonės kur kas modernesnės.
Beje, kai kurių lėktuvų pilotai teigdavo, kad skrisdami pro Bermudų trikampį jie kartais negalėdavo orientuotis, nes kompaso rodyklė kaip pašėlusi sukdavosi ratu. Kai kurių laivų jūreiviai teigdavo, kad Bermudų trikampyje staiga nustodavo veikę įvairūs prietaisai. Visa tai bandoma paaiškinti įvairiomis magnetinio žemės lauko anomalijomis. Tačiau kas gali sukelti tokias anomalijas?
Atlanto vandenyne kasmet įvyksta apie 50 000 povandeninių žemės drebėjimų. Jų epicentrai susikoncentravę ties didžiausiu mūsų planetos plutos lūžiu, kuris eina ir per Bermudų trikampį. Be to, čia labai daug veikiančių povandeninių ugnikalnių. Teigiama, kad Bermudų trikampyje aptikti didelio tankio elektros laukai, sukeliantys įvairių prietaisų trukdžius, be to, 1977 m. Bermudų trikampyje buvo užfiksuota viena iš didžiausių magnetinių anomalijų. Pastebėta, kad daugiausia katastrofų Bermudų trikampyje įvyko maksimalaus žemės plutos lūžio išsiplėtimo metu.

4 versija. Infragarsas

Eksperimentai patvirtina, kad intensyvus infragarsas, kurio žmogus negirdi, gali pakenkti jo vidaus organams. Mūsų vidaus organai jautrūs 8–12 Hz virpesiams. Galingi tokio dažnio virpesiai skrandyje, širdyje ir plaučiuose gali sukelti rezonansą, dėl kurio vidaus organai gali pradėti vibruoti, sukeldami stiprų skausmą. Eksperimentai parodė, kad dėl labai intensyvaus 7 Hz garso gali sustoti širdis. Infragarso poveikis žmogaus psichikai sukelia paniką, siaubą, neviltį.
Stiprų infragarsą gali sukelti laivo drebėjimas, atsiradęs dėl kur nors vandenyno dugne vykstančio žemės drebėjimo. Specialistai teigia, kad kai dėl vandenyne vykstančio žemės drebėjimo laivas pradeda vibruoti, įgula paprastai mano, kad užplaukė ant seklumos ar minos. Po vandeniu vykstančio žemės drebėjimo smūgiai neretai kartojasi vienas po kito, todėl toks žemės drebėjimas gali būti jūreivių žūties priežastis, nes jų vidaus organai paprasčiausiai negali ištverti galingo infragarso. Manoma, kad kai kurie laivai gali būti puikūs infragarso rezonatoriai ir gerokai sustiprinti iš jūros gelmių sklindančius virpesius. Ši hipotezė paaiškina tuos atvejus, kai jūroje būdavo randami nepažeisti laivai, kuriuos paliko įgula (poveikis psichikai), ir tuos atvejus, kai būdavo randami laivai, kurių visi įgulos nariai būdavo žuvę (pažeisti vidaus organai). Tačiau ši hipotezė nepaaiškina nė vienos lėktuvo katastrofos.

5 versija. Metanas ir eteris

Pačią naujausią versiją neseniai paskelbė žurnalas „New Scientist“. Pagal ją, laivų katastrofos siejamos su staiga pasikeitusiu vandens tankiu. Pasak mokslininkų, Bermudų trikampyje laivai netikėtai skęsdavo dėl gausybės metano burbuliukų. Milžiniškas metano burbuliukų kiekis kyla į vandens paviršių, vandens tankis staiga sumažėja, laivas netenka plūdrumo ir nuskęsta.
Šią hipotezę neseniai eksperimentais patikrinę fizikai gavo naujus įrodymus. Metanas susidaro tuose vandens telkinio plotuose, kur vandenyje nėra deguonies. Dalis jo yra jūros dugne kristalohidratų (kietų junginių su vandeniu) pavidalu. Kai sąlygos pasikeičia (povandeninis žemės drebėjimas, ugnikalnio išsiveržimas), metanas išsilaisvina ir virsta dujomis. Kai kurie mokslininkai iškėlė hipotezę, kad kartais metanas išsilaisvina tokiais milžiniškais kiekiais, kad į metano burbulų zoną patekęs laivas kaip mat nuskęsta. Montere esančio Karinių jūrų pajėgų mokyklos tyrinėtojas Bruce Denardo nusprendė šią hipotezę patikrinti, nes iš pirmo žvilgsnio ji prieštarauja sveikam protui, juk daug kas mano, kad į viršų kylantys burbuliukai ir jų sukeltas vandens sluoksnių judėjimas turėtų ne skandinti, o kelti laivą aukštyn. Tikrindami hipotezę eksperimentatoriai į vandenį įleisdavo rutulį, kurio plūdrumas buvo toks, kad rutulys vos vos laikydavosi vandens paviršiuje, ir iš apačios paleisdavo oro srovę, kuri sukeldavo šimtus burbuliukų. Kai tik oro burbuliukai pasiekdavo rutulį, šis iš karto nuskęsdavo. Ši versija paaiškina kai kurių gyvų likusių katastrofų liudytojų pasakojimus, apie staigų ir netikėtą laivo skendimą, be to, paaiškina tai, kodėl skęstantys laivai nespėdavo pasiųsti S.O.S. signalo. Dabar belieka išsiaiškinti, ar gali vandenyne susikaupti toks dujų burbuliukų kiekis. Rod Ailendo karinio jūrų koledžo tyrinėtojas Mickle Stumborg mano, kad jei toks efektas gamtoje natūraliai neįmanomas, jį galima išprovokuoti. Pasak jo, tą padaryti gali povandeniniai laivai.
O kaip su lėktuvų katastrofomis? Jiems yra panaši teorija, tik susijusi ne su metano dujomis, o su eteriu. Rusų akademikas Anatolijus Černiajevas mano, kad katastrofos vyksta ten, kur yra didelė iš žemės plutos lūžio vietų besiskverbiančio eterio koncentracija. Vandenynų akvatorijoese isiveržęs eteris nuo dugno iki vandens paviršiaus vandeniu nukeliauja kelis kilometrus. Pasiekęs vandens paviršių jis esą atmosferoje sugeba sudaryti gigantišką vakuumo zoną, kurios tūris — dešimtys kubinių kilometrų. Eterio sudarytos vakuumo zonos veikia ir pilotus. Daugelis praranda orientaciją, elgiasi neadekvačiai ar apskritai „atsijungia“. O susidaręs vakuumas nesugeba išlaikyti lėktuvų.