D. LaLaurie buvo sadistiška aukštuomenės narė, gyvenusi Naujajame Orleane. Jos namai buvo lyg siaubo kambarys.
1834 m. balandžio 10 d. didžiulių namų virtuvėje kilo gaisras. Atvykę ugniagesiai surado du vergus, prirakintus prie krosnies. Jie patys sukėlė gaisrą, kad atkreiptų dėmesį.
Kiti vergai nuvedė gaisrininkus į mansardą, kur jų laukė tikras siurprizas. Daugiau kaip tuzinas subjaurotų ir suluošintų vergų buvo prirakinti prie sienų ir grindų. Keli iš jų buvo siaubingų medicininių eksperimentų aukos.
Viena moteris buvo mažame narve, jos rankos ir kojos buvo sulaužytos ir sudėtos taip, kad atrodytų kaip krabas. Kita moteris buvo be galūnių, su nupjaustyta oda ir mėsa.
Keliems žmonėms buvo užsiūtos burnos, jie mirė iš bado. Didžioji dalis surastųjų buvo negyvi, o gyvieji maldavo nužudyti juos ir išvaduoti iš skausmo.
D. LaLaurie pabėgo, jos taip niekada ir nesurado. Manoma, kad ji išvyko į Prancūziją.
9. Ilse Koch
Dėl jos sadistiško žiaurumo su kaliniais ji buvo vadinama „Buchenvaldo kale“.
Ilse Koch buvo ištekėjusi už kito žiauraus nacio, tarnavusio SS, Karlo Otto Kocho, bet ir jis neprilygo jai žiaurumu. Ji nuoga vaikščiodavo po koncentracijos stovyklą su botagu. Jeigu koks nors kalinys žvilgtelėdavo į ją, ji vietoje jį nušaudavo.
I. Koch buvo kaltinama tuo, kad išsirinkdavo kalinius su įdomiomis tatuiruotėmis ir nužudydavo juos, kad galėtų iš jų odos pasidaryti namas lempų gaubtus (deja, nepavyko surasti tokių gaubtų, kad būtų galima panaudoti kaip įrodymus teisme).
Po karo I. Koch buvo suimta ir sėdėjo kalėjime. 1967 m. ji pasikorė kameroje.
8. Shiro Ishii
Shiro Ishii buvo mikrobiologas, 731-o biologinio dalinio leitenantas Japonijos kariuomenėje antro kinų-japonų karo metu.
Jis studijavo mediciną Kioto universitete. 1932 m. jis pradėjo parengiamuosius bandymus slaptame biologinio karo projekte Japonijos kariuomenėje.
1936 m. buvo suformuotas 731 dalinys. Už Harbino miesto Kinijoje šešių kvadratinių kilometrų teritorijoje S. Ishii pastatė didžiulį 150 pastatų kompleksą.
S. Ishii ten atliko eksperimentus su žmonėmis, pagarsėjusius žiaurumu. Tai buvo ir gyvų žmonių vivisekcija (įskaitant nėščias moteris, kurias apvaisindavo gydytojai), kaliniams amputuodavo galūnes ir prisiūdavo jas prie kitų jų kūno dalių. Kai kuriems kaliniams užšaldydavo kūno dalis, o po to atšildydavo, kad galėtų tyrinėti gangreną.
Gyvus žmones naudodavo granatų ir liepsnosvaidžių bandymams. Kaliniams buvo suleidžiama ligų sukėlėjų, užmaskuojant tai skiepais, ir tiriami tų ligų padariniai.
Kad ištirtų negydomų venerinių ligų padarinius, vyrai ir moterys kaliniai būdavo išžaginami ir užkrečiami sifiliu ir gonorėja, o po to tiriami.
Karo pabaigoje Amerikos okupacinė valdžia suteikė S. Ishii neliečiamybę. Už savo nusikaltimus jis nebuvo teisiamas, nesėdėjo kalėjime. S. Ishii mirė 67 metų nuo gerklės vėžio.
7. Ivanas Rūstusis
Ivanas IV, dar žinomas kaip Ivanas Rūstusis, 1533–1547 m. buvo Maskvos didysis kunigaikštis. Jis buvo pirmas Rusijos caras.
1570 m. Ivanas tikėjo, kad Naugardo elitas planavo dezertyruoti į Lenkiją ir liepė kariuomenei sustabdyti juos – jo kareiviai pastatė sieną aplink visą miestą, kad žmonės negalėtų pabėgti iš jo.
Kiekvieną dieną kariai surinkdavo apie 500–1000 žmonių, juos kankindavo ir nužudydavo Ivano ir jo sūnaus akivaizdoje.
1581 m. Ivanas primušė savo nėščią marčią dėl nekuklių drabužių, dėl to moteris persileido. Jo sūnus, taip pat Ivanas, sužinojęs apie tai, susibarė su tėvu. Ginčo įkarštyje tėvas sudavė sūnui aštria lazda ir netyčia užmušė.
6. Oliveris Cromwellis
Airijos užkariavimas 1649–53 m. laikomas jos užkariavimu Anglijos Parlamento pajėgomis, vadovaujant Oliveriui Cromwelliui.
Šio užkariavimo, siekiant pakeisti katalikišką valdžią, pasekmė buvo 200 tūkst. civilių mirčių dėl karo sukelto bado ir ligų. Taip pat 50 tūkst. airių buvo paimta į vergovę. O. Cromwellis laikė katalikus eretikais, todėl Airijos užkariavimas jam buvo kaip Kryžiaus žygis. Šis O. Cromwellio žygis nuo pat 17 šimtmečio sužadino galingą Airijos nacionalizmą.
O. Cromwellis mirė 1658 m. Jis buvo taip nekenčiamas, kad 1661 m. jo lavonas buvo iškastas iš kapo ir atlikta pomirtinė egzekucija – surakintas grandinėmis lavonas buvo pakabintas Taiberne. Vėliau jis buvo sukapotas, kūno dalys sumestos į duobę, o galva 24 metus buvo pasmeigta ant stulpo šalia Vestminsterio.
5. Jiang Qing
Jiang Qing buvo Kinijos komunistinio diktatoriaus Mao Tse-tungo žmona. Gudriai manipuliuodama, ji sugebėjo pasiekti aukščiausią padėtį komunistų partijos valdžios viduje.
Manoma, kad tai ji buvo svarbiausia Kinijos kultūrinės revoliucijos varomoji jėga (ji buvo direktoriaus pavaduotoja). Kultūrinės revoliucijos metu buvo sustabdyta daug ekonominės veiklos, sunaikinta daugybė senovinių pastatų, eksponatų, antikvarinių daiktų, knygų ir paveikslų.
10 kultūrinės revoliucijos metų taip pat sustabdė švietimo vystimąsi, daug inteligentijos buvo išsiųsta į stovyklas.
Milijonai žmonių buvo prievarta išvežti iš savo gyvenamų vietų. Apytikriais skaičiavimais, remiantis įvairiais šaltiniais Rytuose ir Vakaruose, žiauriausių represijų ir chaoso metu 1966–1969 m. žuvo apie 500 tūkst. žmonių. Tačiau kiti šaltiniai teigia, kad žuvo apie 3 mln., o persekiojo 36 mln. žmonių.
4. Pol Potas
Pol Potas buvo Raudonųjų khmerų lyderis ir Kambodžos premjeras 1976–1979 m. Būdamas valdžioje, Pol Potas įgyvendino kraštutinę agrarinio komunizmo versiją, kai visi miesto gyventojai buvo perkelti į kaimus dirbti kolūkiuose arba kitus priverstinius darbus.
Dėl vergiško darbo, prastos mitybos, blogos sveikatos priežiūros ir egzekucijų žuvo apie 2 mln., maždaug trečdalis, šalies gyventojų.
Ypač liūdnai Pol po to režimas pagarsėjo dėl inteligentijos ir kitus „buržuazinių priešų“ žudynių.
Raudonieji khmerai vykdydavo masines egzekucijas vietose, kurios žinomos kaip „Žudynių laukai“. Aukos buvo laidojamos masinėse kapavietėse. Kad sutaupytų šovinius, egzekucijos dažnai būdavo atliekamos plaktuku, kirvio rankena, kastuvu ar aštriomis bambuko lazdomis.
3. Heinrichas Himmleris
Heinrichas Himmleris yra holokausto architektas. Yra manančių, kad jis yra didžiausias visų laikų žmogžudys (nors iš tikrųjų tai yra Josifas Stalinas). Jei ne šis žmogus, holokausto nebūtų buvę. Jis bandė sukurti „gryną“ arijų rasę. Jo rasinio grynumo planus nutraukė A. Hitlerio tuštybė. Jis priėmė neapgalvotus karinius sprendimus, vietoje to, kad leistų tai daryti generolams, todėl karas baigėsi pirma laiko.
Po karo H. Himmleris buvo paimtas į nelaisvę. Jis nesėkmingai bandė derėtis su vakarais ir buvo nuoširdžiai šokiruotas, kad su juo elgėsi kaip su nusikaltėliu. H. Himmleris nusižudė, prarydamas cianido kapsulę.
2. Adolfas Hitleris
Adolfas Hitleris buvo paskirtas Vokietijos kancleriu 1933 m. 1934 m. jis tapo „fiureriu“ ir buvo juo iki savižudybės 1945 m.
A. Hitlerio teritorinio užkariavimo ir rasinio pavergimo politika pradėjo antrąjį pasaulinį karą, atnešusį mirtį ir sugriovimus dešimtims milijonų žmonių, maždaug šešių milijonų žydų genocidą.
1945 m. balandžio 30 d. po intensyvių gatvių mūšių, kai sovietų kariai buvo visai netoli Reicho kanceliarijos, A. Hitleris nusižudė, tuo pačiu metu šaudamas į save ir prarydamas cianido kapsulę. A. Hitleris yra aukštesnėje vietoje negu H. Himmleris tik dėl to, kad jo galioje buvo sustabdyti H. Himmlerio politikos įgyvendinimą.
1. Josifas Stalinas
J. Stalino vadovavimo metu Ukraina patyrė tokį didelį badą (Holodomorą), kad, daugelio manymu, jį galima prilyginti J. Stalino vyriausybės įvykdytam genocidui.
Aukų skaičius svyruoja nuo 2.5 mln. iki 10 milijonų. Badą sukėlė tiesioginiai politiniai ir administraciniai sprendimai. Be bado, J. Stalinas Tarybų Sąjungoje pradėjo valymus, kai bet kuris asmuo galėjo būti paskelbtas „valstybės priešu“.
Apytiksliais paskaičiavimais, J. Stalino viešpatavimo metu nužudyta nuo 10 iki 60 mln. žmonių.
su protu susipykę žmogai 
