![;]](http://linksmas.net/images/smilies/icon_e_wink.gif "Wink"){kind=icon}
Mėtų kvapas padeda sportininkui laimėti medalį, rožių aromatas - studentui išlaikyti egzaminą. Kvapai mums daro didesnę įtaką negu manome.
Ar esate bandę uostinėti kaip šuo? Kalifornijos universiteto mokslininkai parengė tokią užduotį 32 eksperimento dalyviams. Savanoriams užrišo akis, užkimšo ausis.
Kad bandymų metu nepadėtų sau lytėjimu, jiems liepė užsimauti pirštines, o ant alkūnių ir kelių uždėjo apsaugas. Taip parengti dalyviai ropomis turėjo aptikti ant vejos užpurkšto šokolado aromatą, po to, nuleidę nosį prie žemės, apuostyti tuo kvapu pašlakstytą dešimties metrų vingiuotą takelį.
Užduotis buvo ne iš lengvųjų. Su nelabai stipriu šokolado aromatu susimaišė žolių ir žemės kvapai. Šuns nosis puikiausiai juos visus atskirtų, nes turi 220 mln. receptorių, skiriančių kvapų dalelytes. Žmogaus nosis jų turi tik 5-10 milijonų. Mokslininkai norėjo patikrinti, kiek ši skurdi uoslė, palyginti su šuns, gali būti mums naudinga tais atvejais, jei tektų pasikliauti tik ja.
Eksperimentuotojai buvo nustebinti: pasirodo, nosimi galime vadovautis beveik taip pat gerai, kaip keturkojai. Du trečdaliai iš trisdešimt dviejų eksperimento dalyvių sugebėjo suuosti visą šokolado takelį. O po trijų 45 minučių treniruočių savanorių nosys dar patobulėjo. Jiems pakakdavo trečdaliu mažiau laiko įveikti šokoladu kvepiantį takelį.
Jei eilėraštis kvepia našlaitėmis
Eksperimentas įrodė, kad mūsų uoslė funkcionuoja geriau nei patys manėme, be to, susikaupdami kuriam nors kvapui, galime sustiprinti to pojūčio jautrumą. Didinti nosies jautrumą, pasirodo, padeda Kalifornijos universiteto profesoriaus Naomo Sobelo neseniai ištyrinėtas nedidelis odos plotelis smegenų priešakinėje dalyje, tarpuakyje.
Jis geba sustiprinti konkretaus aromato pajutimą ir ignoruoti dešimtis kitų, su kuriais šis susimaišęs. Todėl galime visai neprastai uosti. Tas odos plotelis impulsus iš nosies perduoda kitoms smegenų sritims, visų pirma atsakingoms už atmintį ir emocijas. Būtent todėl kvapai sukelia stiprų emocinį postūmį. Ir labai gerai įsimenami.
Koks tai jautrus mechanizmas įrodė Šiaurės vakarų universiteto Čikagoje mokslininkai. Savanoriams jie pateikdavo du beveik identiškus kvapus, bet duodami pauostyti vieną jų kartu suduodavo nestiprų elektros smūgį. Tiriamieji iš pradžių laikydavo mišinius vienodais, bet po nemalonios patirties atskirdavo neklysdami.
Dabar lengva suprasti, kodėl iš vaikystės įsimintas obuolių pyrago kvapas ar senelės kvepalų aromatas sukelia šiltų jausmų antplūdį.
Tačiau kai kam vos prisiminus jazminų kvapą, o juk jis žydėjo susikirtus per brandos egzaminus, darosi šleikštu. Dar blogiau, kad net po keliolikos metų jazminų kvepalai arba jazminų arbata - jeigu tai siejasi su pirma erotine nesėkme - gali tapti vėlesnių nesėkmių priežastimi.
Tai patvirtina mokslų daktarės Rachel Herz tyrimai. Ji pasodino vaikus kvepiančioje patalpoje ir davė jiems neišsprendžiamą užduotį. Vėliau, kai tik mažieji R.Herz globotiniai pajusdavo ore tą patį kvapą, daug blogiau spręsdavo paprastus uždavinius. Būdingas kvapas tapatindavosi su nesėkme.
Iš naujausių mokslininkų pastebėjimų formuojasi išvada, kad kvapas gali sėkmingai veikti protinę veiklą, pavyzdžiui, palengvinti įsiminimą. Nortumbrijos universiteto Didžiojoje Britanijoje mokslininkai išpurškė rozmarinų aliejumi salę, kurioje 48 studentams pateikė atminties testus. Jie geriau pasirodė ir jautėsi mažiau išvargę nei kolegos testuoti gretimoje patalpoje.
Be rozmarinų atmintį dar stiprina mėtų, cinamonų ir našlaičių kvapai. Neurologas ir psichiatras Alanas Hirschas paskaičiavo, kad klasėje, kvepiančioje našlaitėmis, eilėraščio ar kitos užduoties mokymasis užima 17 proc. mažiau laiko.
O gerinant bendrą smegenų veiklą A.Hirschas siūlo uostyti... kavą. Jis tvirtina, kad efektas beveik toks pats, kaip geriant „vieną mažą“. Jo bandymų metu ilgai trunkančio darbo prie monitoriaus išvarginti savanoriai įkvėpdavo kavos kvapo ir nuovargis praeidavo - pradėdavo greičiau rašyti ir darydavo mažiau klaidų.
Pagelbėja ir rožės. Moksleiviai ir studentai prieš egzaminus turi įsikalti į galvą daugybę žinių, todėl prieš miegą vertėtų išpurkšti patalą rožių aliejumi. Tai bandymais nustatė Harvardo universiteto mokslininkai. Mat rožių aromatas pagerina tik ką įsimintų informacijų pasiuntimą į hipokampą, smegenų sritį, atsakingą už žinių įtvirtinimą ilgalaikėje atmintyje.
O tie, kurie nuolatos jaučiasi neišsimiegoję, turėtų - kaip kadaise mūsų prosenelės - dėtis po pagalve sudžiovintų levandos žiedų. Šių žolių aromatas palengvina perėjimą iš įžanginės, negilios miego fazės į gilų miegą, kurio metu smegenys intensyviai regeneruoja.
Kvapas skatina ne tik proto, bet ir kūno veiklą. Treniruočių salėje užtenka išpurkšti truputį mėtų aliejaus ir sunkiaatlečiai įstengs pakelti keliais procentais didesnį svorį!
400 metrų distancijos bėgikai, kurių marškinėliai būdavo išpurkšti mėtų kvapu, sekundės dalimis atbėgdavo greičiau negu varžovai. Tai bandymais įrodė psichologas Brynas Raudenbushas. Rezultatų įkvėptas jis net ketina sukurti mėtų purškalą sportininkų nosiai.
Ar tiktai mėtos gali padėti laimėti medalį? Mokslininkai spėja, kad panašiai gali veikti ir kiti aromatai: keisti hormonų koncentraciją, pagreitinti širdies veiklą, padidinti kraujo spaudimą arba pagreitinti kvėpavimą. Šitokie organizmo persitvarkymai reiškia, kad kvapas ima veikti kaip lengvutis dopingas.
Koks baimės kvapas
Esame jautresni, negu anksčiau manyta, ne tik augalų aromatams, bet ir kitų žmonių skleidžiamam kvapui. Jau nuo senų laikų mokslininkai diskutavo, ar žmogus, nelyginant šuo, gali nosimi justi emocijas, pavyzdžiui, baimę. Galų gale prof. Timas Jacobas išsprendė šią dilemą, magnetinio rezonanso monitoriuje stebėdamas savanorius, kurie patyrė abejotiną malonumą uostydami asmenų, pirmą kartą šokusių su parašiutu, marškinėlius.
Palyginimui jie gaudavo marškinėlius, permirkusius prakaitu treniruočių salėje. Uosčiusiesiems visos garderobo dalys kvepėjo vienodai.
Bet, pasirodo, uostant parašiutininkų marškinėlius savanorių smegenyse šviesdavo sritys, atsakingos už baimę. Tai reiškia, jog esama nosimi nejaučiamo, bet smegenų registruojamo baimės jausmo, į kurį atsiliepdami reaguojame baime. Kol kas tebėra mįslė, kaip registruojame tai, ko nejaučia nosis.
