Aš tai džiaugiuosi, kad man buvo nustatomos ribos kur ir kiek galiu būti. Nes kai dabar jų nebejaučiu, kol pati nesusigriebiu tol matau, kad važiuoju žemyn.
Ta prasme: anksčiau aš turėdavau klausti ar galiu ten ir ten keliauti, ir man buvo pasakyta kiek galiu būti. Ir privalėjau klausyti, kitaip stipriai nukentėdavau: pinigų neduodavo, neišleisdavo kitur kur norėdavau ir t.t. O tokios minties, kad maištauti, eiti be leidimo, grįžti kada noriu, pas mane nebuvo. Tėvai pasakė ir kaip kirviu nukirsta.
Paskui susiradau vaikiną ir kuo toliau tuo labiau visur leisdavo, nes visada su juo eidavau ir visada saugiai grįždavau namo, pradžioje naktį, paskui jau kitą dieną - parveždavo pats vaikinas, nes pas jį likdavau nakvoti, nes jis už miesto gyvena.
Dabar nebeturiu vaikino, vadeles tiek tėvai jau atleido, nes man 20, tiek pati jas atleidau. Nes jaunesnė būdama neatsilaksčiau. Ir kai matau kaip dabar elgiuosi - einu kur noriu, būnu kiek noriu - suprantu, kad būdama 16 ir taip visur varydama, niekuo nebūčiau padoriu išaugusi.
Aišku, dabar man 20, todėl kai jau ateinu iki savo nustatytos ribos, aš jos neperžengiu, o pristabdau gyvenimo ritmą. Mažinu išėjimus, pradedu labiau dėmesio kreipti į tai ką mama sako apie grįžimą namo ir t.t.
Aišku to taikyti visiems negaliu, kad gerai, kad ten kitus reguliuoja. Nes tėvai skirtingai reguliuoja. Kitų niekur neišleidžia, viską nori žinoti ir išklausinėja iki smulkmenų. Tarkim man dabar užtenka pasakyti, kad einu su draugais. Tai dažniausiai net neklausia kokiais. Kartais dėl įdomumo paklausia. Taip pat kartais paklausia ar naktį grįšiu, ar ryte... Niekada to nesitikėjau iš tėvų, bet matyt patys susisgribo, kad aš jau nebe maža mergaitė. Nors ir pilnai išlaikoma. Bet aš kai gyvenu Šiauliuose, dažniausiai pasilieku savaitgalio linksmybėms, o kai negyvenu tai stengiuosi išsiversti su kuo mažesne suma.
Tėvų klaidos
Gyvenu tik su mama. Didžiausia jos klaida, kad per daug mane kontroliuoja. Jei išeinu kur, būtinai turiu pasakyt kur, su kuo. Labai kišasi į mano asmeninį gyvenimą, net kai sms susirašinėju klausia kas rašo. Sakau, ai niekas. O ji toliau: Matau, gi, kad rašo. Ir visada liūdną veidą padaro. Vis užeina į mano kambarį, būna net nepasibeldžia arba pasibeldžia ir užeina iš kart. Aš prie kompo būnu susirašinėju su kuo, tai toks jausmas, kad skaito tai šiaip tada uždarau ir darau ką nors. Ji per daug nervinasi dėl visko, klausiu kas yra, sako, kad tipo dėl manęs jaudinasi. Aš tai puikiausiai suprantu, kad ji jaudinasi dėl manęs ir bando mane apsaugoti. Ji vis sako, kad galiu ja pasitikėti ir viską papasakot. Nu negaliu aš ja pasitikėt. Pasakodavau beveik viską anksčiau, kad ten einu pvz su kokiu vaikinu susitikt, ar šiaip, kad tarkim su drauge susipažinom su vaikinais kokiais, tai moralus skaitydavo. Tipo tu nežinai kas jie per žmonės, o aš su jais šiaip ten pora kart susitikdavau ir viskas. Todėl dabar uždara tapau labai, vengiu pokalbių su ja, nes tenka jai meluot ir matau, kad ji jaučia tai. O, kad išvengt pokalbių pasakoju viską ką tik galiu, kas mokykloj vyko ar kokį filmo siužetą pasakot pradedu, kad neklausinėtų tik. Gaila aišku man jos, bet jai geriau apie mane mažiau žinot, nors ir nesu ten jau prisidirbus, bet vistiek...(
Aš problemų su tėvais neturiu. Nes nelabai ir galėčiau jų tūrėti.
 Mano mama ir sesė gyvena Londone ,o tėvas visiškai neaišku kur. mano tėvai išsiskyrė kai man buvo keleri mėnesiai...Gyvenu pas tetą ,dėdę pusseserę ir pusbrolį. Esu laiminga ,man če patinka ir dabar kviečia mane į Londoną gyvent. Bet nenoriu aš..Nenoriu palikt draugų kurie visada buvo šalia ir kurie yra tikri draugai. Ir nežinau ką daryt turi pasirinkt.. Šeima ar draugai ? Manau ,jog mano didžiausia vis dėlto tėvų klaida..Yra. Kad jie išsiskyrė,kad mama išvažiavo į Londoną uždarbiauti ir paliko trumpam mus su sese Lietuvoje pas tetą. Po keturių metų gryžo...Sesę išsivežė ,o man čia patiko ir aš pasilikau. Bet dabar turiu užtat rinktis..Norėčiau , kad mama nebūtų išvažiavus į Angliją... Tada šiandien dar gyvenčiau Mažeikiuose ir nereikėtų man nieko rinktis. Šeima būtų šalia ir draugų nereiktų palikt. 
Apie savo tevus negaliu pasakyti nieko labai blogo, bet gero - taip pat. Mama niekada negailejo pinigu ir mylejo, bet nesielge su manimi kaip su dukra - greiciau kaip su drauge. O tevas visada buvau labiau uzsiemes savo vakareliais ir buvo isitikines, kad galiu susitvarkyti ir be jo pagalbos. Jiems issiskyrus, budama 14 metu tapau bename, nes abu apsigyveno su antromis pusemis, o as.. lyg ir per viduri likau. Teko susinesti daiktus pas mociute ir eiti dirbti ir mokytis tuo paciu, lengva nebuvo, bet dabar tik dziaugiuosi tokia patirtimi. Zinoma mama vis duodavo pinigu kartas nuo karto, bet tai ne tas pats.
Niekada nepamirsiu, kai budama 15 metu su mama pirkom kazka parduotuvej ir ji turejo pinigu tik tam konkreciam pirkiniui ir stovint prie kasos pasakiau - Mama, noriu valgyti, gal turi koki sokoladuka, o ji issitrauke is rankines cigarete, padave man ir pasake - Parukyk, gal praeis. Zmones lauke prie kasos salia pasiziurejo tokiu zvilgsniu.. Tuo metu buvo juokinga, bet kai dabar pagalvoju - baisu 
žiauriai myliu savo mamą, labai pasitikiu, branginu ir esu dėkinga už viską, neįsivaizduoju geresnio žmogaus, nei ji. su tėčiu būna pasipykstam, nes abiejų bjaurūs charakteriai, bet yra sričių, kur jis tobulai tinka pokalbiams ir šiaip
o šiaip labai lepino mane ir vis dar lepina, labai rūpinasi, bet nepasakyčiau, kad visa tai į blogą nuėjo, pati irgi sugebu savim pasirūpint ir nepasakyčiau, kad esu superduper išlepinta. turėjau pačią geriausią vaikystę ir šiaip faina, kad ir dabar galiu atvirai pasikalbėt, ypač su mama, neturim jokių paslapčių, jei ką, visada randam kompromisą, visada jaučiu palaikymą, nesvarbu, ką daryčiau, nu žodžiu, esu labai labai laiminga dėl ribų, vienintelės ribos yra grįžimas namo, bet šitas ribas lengva pakoreguot :D niekada nestatė į kampą, nebuvo nedavę pinigų, atėmę kompą ar kažką už tai, ką prisidirbu, tik maža dar bjauresnė būdavau, tai kartais nuo tėčio gaudavau per šikną, bet ir už tai esu dėkinga. šiaip man mano mama yra autoritetas, puikus pavyzdys, kad galima suderinti asmeninį gyvenimą ir karjerą, nu žodžiu, neturiu kuo skųstis apskritai, esu daugiau nei patenkinta, matyt :D o kad tėvai klausia, kur einat ir su kuo, tai nėra ko skųstis, elementarūs dalykai, kuriuos tėvai ir turėtų žinot, norėdami užtikrinti saugumą.
Prastai sutariu su tėvais. Su mama, nors ir kartu gyvenam, bet esam lyg svetimi žmonės, ji manęs visiškai nesupranta, kalbėt visai neturim apie ką, beveik nesirūpina manim. O su tėvu irgi taip, tik matau jį labai retai. Bet kad ir pamatau nepasidarau laimingesnė nuo to. Džiaugiuosi, kad jie išsiskyrė, nes 10 metų gyvenimo su jais buvo pati didžiausia kančia. Jie manęs beveik visai neauklėjo ir neauklėja. Tik aišku mama aprėkia dėl prastų pažymių, nors tai ir nieko nekeičia.
Mano tėvai kartu, bet su jais labai dažnai pykstuosi, maištauju prieš juos.Mamai ką nors papasakoju ir po kiek laiko tą informaciją panaudoja prieš mane..
 Todėl negaliu ja pasitikėti.Paskutinį kartą redagavo caramelli 2012 Vas 04, 19:26. Iš viso redaguota 1 kartą.
Caramelli - tas pats buvo su mano mociute - atrodo draugiskai pasisnekedavom, viskas gerai, bet kai susipykdavom - istraukdavo mano blogiausias nuodemes laukan, apie kurias jai papasakojau kazkada. Tikrai nemalonus jausmas
Mano mama ir aš - labai skirtingos asmenybės. Aš visada kalbu neužsičiaupdama, filosofuoju ir viską komentuoju. Mama - atvirkščiai, tyli ir savo nuomonės per daug nereiškia. Tai ji mano komentarus, replikas ir filosofijas pro ausis praleidžia - užknisa. :'D Jaučiuos šiek tiek ignoruojama ir nesuprasta.
‹ Diskusijos ‹ Gyvenimas |
