Tarp gyvenimo ir mirties

Vieną kartą teko būti tokioje būsenoje, kai galėjau mirt, bet pati to nesupratau. Sirgau paprasčiausiu plaučių uždegimu. Tik vėliau mama prasitarė, kad mažai trūko iki mirties, o jei tai būtų įvykę prieš 10 metų manęs išvis jau nebebūtų.


O jūs nesate buvę tokioje padėtyje? Jei taip, ar viskas praėjo be psichologinių ar fizinių pasėkmių?

panasioje tik jau tai buvo vos ne sivuzadibe karta as nutrukus nervams ir nieko nejutau uzlipau ant penkeaukscio namo stogo ir vos nenusokau man neleido sokti nors as savo sesers nekenciu ji man neleido nusokti dar ikisiol galvoju kas astitiktu jei buciau nusokus ar jie labai manes pasilgtu


kartais vaiku gyvenimas buna toks ziaurus

Wile rašė:panasioje tik jau tai buvo vos ne sivuzadibe karta as nutrukus nervams ir nieko nejutau uzlipau ant penkeaukscio namo stogo ir vos nenusokau man neleido sokti nors as savo sesers nekenciu ji man neleido nusokti dar ikisiol galvoju kas astitiktu jei buciau nusokus ar jie labai manes pasilgtu


kartais vaiku gyvenimas buna toks ziaurus

tu juk nebūtum mirtinai susižeidus, gal kaukolė skiltų, kiti lūžiai, bet liktum neįgali protiškai ir fiziškai - jei ant galvos kristum į asfaltą

pinigėlis rašė:Vieną kartą teko būti tokioje būsenoje, kai galėjau mirt, bet pati to nesupratau. Sirgau paprasčiausiu plaučių uždegimu. Tik vėliau mama prasitarė, kad mažai trūko iki mirties, o jei tai būtų įvykę prieš 10 metų manęs išvis jau nebebūtų.


O jūs nesate buvę tokioje padėtyje? Jei taip, ar viskas praėjo be psichologinių ar fizinių pasėkmių?

Taip, esu buvęs. Panaši situacija, kaip ir tau, bet man ne plaučių uždegimas buvo: kaip lietus iš giedro dangaus temperatūra kūno pakilo labai aukšta, nuo jos netekau sąmonės, o atsikėlęs jaučiausi kaip po avarijos - toks jausmas, kad visas kūnas sutrupėjęs . Paskui susirgau stipraus laipsnio gripu. Psichologinės pasekmės buvo tik teigiamos, šiek tiek tai pažadino mane iš sapno..

Šiuo atveju pažadinimas iš sapno pasikeitusi pasaulėžiūra ar didenis kiekvienos dienos vertinimas ir supratimas, kad ji gali būt paskutinė?

man buvo tokia priešmirtinė situacija kai dar visai mažas įkritau į tvenkinį ir vos nenuskendau,bet mane diedukai išgelbėjo. Po to pagulėjau porą savaičių ligoninėj. Matot koks aš ? Cha! Aš gyvas! Jeee !

DJ Ezopai ar tu mėgsti rimtus dalykus pavers nesąmonėm, ar tau taip netyčia gaunas?

pinigėlis ,ziauru cia

Didesnis šios akimirkos vertinimas, po kurio sekė tai, kad mano akį patraukė knyga, padėjusi dar labiau atitrūkti nuo iliuzijų, giliau panirti į akimirką..

oho. man tai niekada taip nėra atsitikę. tfu tfu tfu pro kairę petį, bar bar bar į medinį stalą. Neįsivaizduoju, koks jausmas turėtų būti...

buvo. buvo. pati nelabai pamenu. man tada gal 4 - 5 metai buvo. mama pasakojo. kad gydytojas kažką ne taip padarė, pradėjau vemti, viduriuoti. sakė prašydavau net vandenį patraukti, nes sakydavau, kad man jis smirda. pirštai buvo pavandenyje. mama iškvietė greitąją. nors gydytojas sakė: nieko, pasveiks. čia tik apsinuodyjo. gydytojai sakė, kad dar kokia valanda ir būtų, sudie pasauli.
nežinau, kaip tam gydytojui dabar. tikiuosi tokių šundaktarių nebėra, kurie apžiūrėti ligonio ateina su laipsniais.

Paciai man nebuvo nieko panasaus atsitike, bet esu nemazai skaicius pie zmones, kurie buvo netoli nuo mirties.

Aš tai neatsimenu bet kaip buvau maza irgi buvau salie mirties.. sundaktarei vos nenugyde

wow... man taip rimtai dar nebuvo nutike... ir aciu dievui bet manau kad tik tokie rimti dalykai kaip pabuvojimas tarb gyvybes ir mirties, iš tiesų paadedasusimastyt ir suprast koks brangus ir deje tik vienintelis yra tas musu gyvenimas...

tfu tfu...nebuvo...nelabai as taip noreiau

nusižudyti sąmoningai, niekada nenorėjau. tai baisus dalykas, ir pateisinti galbūt galėčiau, tik tikrai sunkius ligonius, psichinius, ar kt.