Šiame autobiografiniame romane Faïza Guène paauglės Dorijos akimis stebi ją supantį pasaulį: mamą, kvartalo draugus, kaimynus, psichologę, mokytojus, merijos socialinius darbuotojus. Dorijai, pagrindinei knygos herojei, penkiolika metų. Ji subtiliai kandi ir labai daug žino apie tai, kas rodoma per televiziją. Dorija gyvena viena su mama Paryžiaus priemiestyje, nes jos tėvas vieną rytą pasipustė padus ir išdūmė į Maroką susirasti kitos, „jaunesnės ir vaisingesnės“, moters. Dorijos aplinkoje tai vadinama „maktub“, likimu, o tai reiškia, „kad ir ką darytum, vistiek būsi apvyniota aplink pirštą“. Todėl geriau per daug nesukti galvos apie ateitį ir gyventi čia ir dabar su tais, kurie ją myli ar bent apsimeta mylį. Pirmiausia su mama, „Formulės 1“ viešbučio kambarine ir saule Dorijos gyvenime. Su bičiuliu Hamudžiu, „dičkiu“, kuris Doriją pažįsta nuo tų laikų, kai ji buvo „ne didesnė už hašišo suktinę“. Su ponia Biurlo, psichologe, kuri segi kojinių dirželius ir smirda purškalu nuo utėlių. Su nuolat namuose besilankančiomis merijos socialinėmis darbuotojomis – ponia Daiktu visada nepriekaištinga šukuosena bei manikiūru ir Kibernetine darbuotoja, kuri, ko gero, iš tikrųjų yra robotas. Su nevykėliu Nabilu, kuris padeda Dorijai ruošti namų darbus ir nuvagia pirmąjį merginos bučinį. Taip pat su Azizu, krautuvės „Sidi Mohamed Market“ pardavėju, su kuriuo Dorija nesėkmingai bando supiršti mamą. Jis, deja, ves kitą ir net nepakvies jų į vestuves. Na ir kas, jiedviem su mama „nusispjaut, kad nepriklauso kvartalo grietinėlei“.
Skaitėt?
Jūsų ispūdžiai perskaičius.
