O man buvo tikriausiai Jums nesuprantamai

O gal ir suprantamai...? Man jis patiko , draugavau , bet toks jausmas , kad nenorejau su juo buti , mieliau rinkausi draugiu kompanija.Jam sakydavau , kad negaliu , išvažiavau ir panašiai , aišku kai kada ir su juo kur nors nueidavau , bet dažniausia nebudavo kur eiti, Ir tai budavo vos ne tai , kad iš pareigos , jis prie manes kibo , netikejo , kad manes nera namie , pasakiau , kad išvažiavau čiuožinėti slidem , o pro langą mačiau , kaip jis atėjo prie mano namu ir laukė , gal galvojo mane pamatyt , ir paskambino , paklause ka veiki , ir pan... Sakiau , kad manes nera , as laukiu draugu ten kur čiuožinėjom , paklausiau , kad jis daro , o jis tipo su draugais , nors pro langa mačiau jį , prie savo namų slankynėjant. Būdavo akimirkų , kad ir labai norėjau jį pamatyt , bet tai buvo tik simpatyja. pasakiau , jam , kad mes labai skirtingi , ir mums nieko neiseis. O dabar , kai praejo metai , kai jis tik juokas mums su draugėmis, Žinau , kad taip nebebūtu , aš neatstumčiau , nei draugių , nei to su kuo draugauju . Todėl manau , galima viską suderint
