Oi, aš tai lunatikė nereali.

Ir kalbu, ir šaukiu, ir spardausi, ir vaikštau.

DDD Atsimenu praeitą vasarą buvau pas močiutę, tai mano teta, kai labai jautriai miega, pasakojo, kaip aš išėjau iš kambario, o ten šalia pri pat stovi gėlės ir butelys laistymui, tai, sako, pasiėmiau tą butelį, palaisčiau gėles, dar pastovėjau ir nuėjau.

Bet aš tai taip netikėjau, paskui nueinam pažiūrėti, ar žemė tame vazone drėgna, ir akurat: šlapia.

Dar irgi buvo, kad išėjau iš kambario, pastovėjau, pasakiau: "ne, taip nebus" ir vėl į kambarį nuėjau.

Tada šaukiu. Atsimenu, kad taip rėkiau "tėti, ne", kad atsibudau iš to rėkimo..Bet kaip buvau išsigandusi, šakės. Ir taip tikėjausi, kad tėtis neišgirdo, nes gėda būtų.

DDD Nu žodžiu, žiauru..
