Žmonės, yra toks posakis - 'Parodyk man, kas tavo draugas, ir aš pasakysiu, kas tu toks'.
Ir tai tikra tiesa. Nes panašus traukia panašų, o savo pomėgiais, darbais ir kalbomis prisitrauki į save panašių žmonių... Na, o jei galvosi, jog neturi draugų, tai jų ir neturėsi. Ir negalima draugų pamiršti. Jei tu žmogumi nebenori kalbėtis, jis tave nervina, tai reikėtų jam taip ir pasakyti, o ne laukti, kol šie žožiai žmogų sužeis stipriau nei bet kokia fizinė jėga. Nes draugystė labai trapi jėga. Bet tai jėga, ar energija. Kažkas panašaus. Tik nematomo. Tai tarsi ryšys, tarsi tunelis tarp dviejų pasaulių, tarp dviejų skirtingų, bet tuo pačiu ir labai panašių mąstymų... O jį pažeidus, viename iš pasaulių, o gal ir abiejuose, kažkas trūksta. O žmogus kuris neturi nei vieno 'tunelio' yra tarsi negyvenama dykuma, tarsi užmiršta sala... Negalima taip apsileisti. Reikia turėti kuo daugiau 'tiltų' su kitais pasauliais, ir tada nebūsi nuobodus, bendrauti išmoksi savaime, nes niekas negimėme mokėdamas, ir turėsi vis daugiau ir daugiau draugų, kuriais bus galima pasitikėti.
Štai kaip aš galvoju.
Draugystė
Turiu daug draugų ir kartu - mažai patikėtinių. Tiesiog. Mėgstu daug ką pasilikti sau. Norit būt išklausyti - maloniai prašom. Netgi laikau savo pareiga išklausyt draugus ir šiaip - visus norinčius. Tačiau pati retai atsiveriu.
Nors kartais užtenka tik pamatyt žmogų ir supranti, jog juo gali pasitikėt. Nežinau. Kažkaip ėmiau skirti kaukėtus nuo nuoširdžių. Praeity teko gerokai nusvilt dėl vienos draugės. Skauda iki dabar, ypač suvokus, jog Draugė taip galėjo pasielgt... Na, dabar bent žinau, kad filmų scenarijai gyvi ir realybėje.
Taigi ir aš užsimaniau pagalvoti kas yra draugystė ir koks tai ryšys tarp žmonių. Na, bent jau pats draugų neturiu daug, bet man atrodo, kad čia taip ir turėjo būt. Draugystė kaip elektros grandinė, kuria teka kokio nors stiprio srovė, bet nepriklausomai nuo srovės stiprio, nedidelis oro tarpas ir srovė iš viso nustos tekėti... Taip pat ir ryšys tarp draugų yra stipresnis, taip pat kaip ir srovė tarp šaltinio gnybtų, jei grandinės varža mažesnė, t.y. jei žmonės yra nuoširdūs, bendraujantys. Na, taip pat priklauso nuo žmogaus savybių, ar jis yra draugiškas, atviras (... kaip ir šaltinio įtampa...).
O dabar tikrai per laiką sužinosiu, ar turiu TIKRŲ draugų, kurie niekada nepamirš. : )
Kadangi dabar yra atstumas tarp manęs ir jų, tikiuosi, kad neteks nusivilti pasakymu, kad yra žmonių, kurie yra mano geriausi draugai, kuriais aš galiu pasitikėti. Žinoma ir aš stengsiuos su jais ryšį palaikyt.  "Draugystė kaip elektros grandinė, kuria teka kokio nors stiprio srovė, bet nepriklausomai nuo srovės stiprio, nedidelis oro tarpas ir srovė iš viso nustos tekėti... Taip pat ir ryšys tarp draugų yra stipresnis, taip pat kaip ir srovė tarp šaltinio gnybtų, jei grandinės varža mažesnė, t.y. jei žmonės yra nuoširdūs, bendraujantys" - labai gražus apibūdinimas. ^-^
Me too.  Tik man labiau pažįstamų daug, o draugų mažai.
Kai neseniai praradau visus draugus, pasakiau sau - viskas, nuo šiol jokių draugų.
Dabar esu tik su savo šeima. Visi draugai mane paliko. Arba, galima sakyti, aš juos palikau. O buvo taip... ... Mane draugės pradėjo apgaudinėti, žiauriai apkalbinėti, o žiauriausia tai, kad JOS KŪRĖ APIE MANE NESĄMONES... Kad jūs pajustumėt, koks tai jausmas... Kai apie žmogų sukuria visišką nesąmonę, visišką melą ir dar visiems paskelbia... Norisi visiems draugams galvas nurauti, ištaškyti juos visus, pakarti, supjaustyti, sulaužyti kojas ir nulaužti rankas ir kokių tik jausmų tada nekyla... Kai man nutinka kas nors gero (nekalbu, kad kas nors gero atsitinka tarp manęs ir mano draugų(kurių neturiu), o tarp mano šeimos), tada norisi turėti geriausią draugą. Aš jo neturiu. Draugauju tik su savo mintimis. Ir taip kiekvieną dieną. Plepu su jomis, juokiuosi, ir tai mane veda į išprotėjimą. Jau ne vieną kartą man buvo depresija. Ir žinau, kad vėl tuoj ji mane apniks. Tas draugų neturėjimas veda mane iš proto ir aš nebežinau ką daryti. Nebeturiu draugų. Nieko. Viskas tiesiog košmariška... Ir niekuo nebegaliu pasitikėti... Nėra žmogaus, į kurį galėčiau kreiptis sunkią minutę... Nėra žmogaus, kuris su manimi džiaugtųsi...
Kartais mąstau, ar pasakymas „Parodyk man, kas tavo draugas, ir aš pasakysiu, kas tu esi“ yra teisus. Mano patirtyje, šis posakis yra ir teisus, ir ne. „
Sakau posakiui „ne“ todėl, kad tik vienas mano draugas yra toks kaip aš. Nors jis — labiau pažįstamas nei draugas. Visi draugai (t.y. nebe šiaip pažįstami, o tikri draugai...) — kūrybingi. Groja, dainuoja, šoka, piešia, nesidomi tiksliaisiais mokslais kaip aš, nėra namisėdos kaip aš ir dar daug daug tokių „išorinių“ savybių, kurios nepanašios į manąsias. O tam posakiui sakau „taip“, nes visų mano tikrų draugų (nors jų tiek daug ir nėra...) vidūs panašūs. Visi mėgstame padėti, visi mylim gyvenimą, aplinką, mylim praeivių šypsenas, vienas kito išklausom, patariam (tai man primena posakį „Tikras draugas pamatys pirmą ašarą, pagaus antrą, ir neleis trečiai atsirasti.“), esame linksmi, ne materialistai... Gaila kad ne kiekvienas žmogus gali būti tavo draugas, o kiekvienas gali papildyti pažįstamų ratą...
Draugai būna visokie.
Šiaip tai nelabai pasitikiu draugais, net pačiais artimiausiais. Nesenai įsitikinau, kad draugėm išsakytos paslaptys neliks išsaugotos. Echhh, suprantu, paauglystė. Nu bet visvien. Vaikai, žaiskit smėlio dėžėj. Turiu tik DVI tikras drauges iš didžiosios D! Ačiū joms, kad mane palaiko, suprantq, neišduoda ir atlieka draugo pareigą. :}} ‹ Diskusijos ‹ Gyvenimas |
